„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2013 m. rugsėjo 13 d., Nr.9 (166)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Kaip prasmingiau atostogauti

Akimirkos iš stovyklos gyvenimo

Vasara – poilsio, kelionių ir stovyklų metas. Kaip tą laiką praleisti ne tik įdomiai, bet ir prasmingai? Toks klausimas iškyla jaunam žmogui, ieškančiam ne tik lengvų, paviršutiniškų pramogų, bet ir kažko gilesnio. Tad Akmenės parapijos jaunimas susibūrė į trijų dienų stovyklėlę, kuri rengiama antrą kartą. Šiemet ji vyko liepos 25–27 dienomis. Joje dalyvavo 18 jaunų žmonių. Įdomu tai, kad stovyklos tematiką, veiklos programą, net lektorius rinkosi pats jaunimas. Stovyklai vadovavome mes, Vytauto Didžiojo Universiteto studentės. Šiais metais stovyklėlės tema buvo „Meilė“. Ji buvo išskirstyta į tris potemes, kurios dabar aktualiausios jaunimui, – Dievo mums parodyta Meilė, meilė artimui ir meilė sau pačiam.

Pirmoji diena prasidėjo nuo artimesnio visų susipažinimo. Tai darėme žaisdami žaidimus. Tada sužinojome vieni kitų pomėgius, papasakojome, ką veikiame laisvalaikiu. Susipažinus jaunimo laukė mokymas apie meilę artimui. Apie tai kalbėjo Akmenės Šv. Onos bažnyčios vargonininkė Žydrūnė Kazlauskaitė. Po mokymo visi skubėjome į bažnyčią, kurioje padedami vargonininkės šlovinome Dievą. Po šlovinimo jaunimas toliau tęsė diskusijas, pasidalino savo mintimis apie artimo meilę. Vakare visi dalyvavome šv. Mišiose, visi vieningai ir džiugiai giedojome giesmes, šlovindami savo Viešpatį. Po šv. Mišių vyko linksmasis vakaras. Vieni kepė dešreles, šašlykus, kiti ruošė stalą vakarienei. Tie, kuriems virėjų darbas ne prie širdies, išmėgino savo jėgas „Protų mūšyje“. Pavakarieniavę visi nekantraudami skubėjome į „Kino naktį“. Po to – diskusijos iki paryčių, kol saldus miegas visus įveikė.

Nors ir nedaug miegoję, bet smagūs ir linksmi antros dienos gana ankstyvą rytą pradėjome mankšta. Po jos – ryto malda. O jau pačių pasigaminti pusryčiai! Nėra už juos skanesnių! Kadangi mūsų stovyklos tikslas buvo ne tik smagiai kartu praleisti laiką, bet ir gilinti savo tikėjimą, skubėjome į antrąjį mokymą ,,Dievo meilė mums“. Šį užsiėmimą vedė Akmenės gimnazijos mokytoja Elena Gubovienė. Klausėmės Evangelijos žodžių, aiškinomės jų prasmes, ieškojome palyginimų literatūroje, dalinomės savo patirtimi. Po mokymo susiruošėme į nedidelę ekskursiją į suremontuotą mūsų bažnyčios varpinės bokštą, kuriame kasdien skamba trys varpai: senasis ir du nauji, praėjusiais metais nulieti ir įkelti į bokštą. Mūsų klebonas kan. Egidijus Zulcas nuvedė į apžvalgos aikštelę, kuri įrengta pačiame varpinės viršuje. Užgniaužę kvapą, dairėmės į savo gimtinės žalius, kai kur gelsvėjančius laukus, tarp jų kur ne kur išsibarsčiusius žmonių gyvenimus, žemai po kojomis nusidriekusią Akmenę, vinguriuojančią Dabikinę. Ir visą šį pasaulį supo miškai – tamsūs, paslaptingi... Kokia tu graži, gimtine, – norėjosi atsidusti kartu su Maironiu...

Žemiau esančiose varpinės aikštelėse įrengtas senų liturginių bažnyčios reikmenų muziejus. Čia eksponuojami ne tik seni, meniškai išsiuvinėti liturginiai rūbai, vėliavos, bet ir įvairūs liturginiai indai. Muziejuje gražiai įrėmintas kabo daugiau kaip prieš keturis šimtus metų karalienės Onos Jogailaitės karališkuoju antspaudu patvirtintas fundacinis raštas, kuriame nurodoma įkurti Akmenėje parapiją ir pastatyti bažnyčią. Tai yra pradžių pradžia. Susidomėję apžiūrėjome kunigų, Akmenės parapijos klebonų K. Kasakausko, A. Naudžiūno, J. Staškevičiuas paliktus rankraščius. Bažnyčios muziejus, nors ir nedidelis, bet įspūdingas.

Po pietų vyko mokymas apie meilę sau. Ką reiškia žmogaus meilė sau, kaip tai susiję su Dievo meile mums? Bandėme atsakyti į šiuos klausimus, pasidalinti mintimis apie tai. Po mokymo jaunimas turėjo progą parodyti meilę artimui. Tikybos mokytoja paprašė, kad jaunimas padėtų surengti agapę sutvirtinamiesiems. Jaunimas sugalvojo žaidimų ir padėjo paruošti sumuštinių. Po agapės visi dalyvavome šv. Mišiose. Pavakarieniavę peržiūrėjome nuotraukas, aptarėme patirtus įspūdžius, pasidžiaugėme buvimu kartu, besikuriančia tikinčių jaunų žmonių bendruomene. Kitos dienos rytą papusryčiavę sutvarkėme parapijos namų patalpas, kur vyko mūsų stovykla, susikrovėme daiktus ir atsisveikinome iki kitų stovyklų ar kitokių panašių renginių, kurie gražiai suvienija mus Tikėjimo kelyje, į Dievą. Jaunimas nuoširdžiai dėkoja visiems žmonėms, prisidėjusiems prie mūsų stovyklos darbo.

Monika BERTAŠIŪTĖ,
VDU III kurso studentė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija