„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. sausio 17 d., Nr.1 (170)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Džiaugsmas paprastume

Santuokos sakramento atnaujinimas

Šv. Mišios Marijampolės
Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje

Keletas šakiečių šeimų Šeimų šventėje

„Apjuoskime savo šeimas Viešpaties ramybe!“ – vyskupas Rimantas Norvila sausio 11 dieną pradėjo Vilkaviškio vyskupijos Šeimų šventę Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje. Šv. Mišias už šeimas aukojo Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas bei būrys kunigų. Giedojo Česlovo Sasnausko choras.

Kaip pamoksle sakė vyskupijos ganytojas, didelė dovana gyventi Dievo palaimintoje santuokoje, gražiai tarpusavyje sutarti, būti atlaidiems vienas kitam. Atrodo, pradžioje visi puikiai sutaria, draugauja, kuria šeimas, bet vėliau štai ima ir subyra šeimos pamatai. Ką reikėtų daryti, kad taip neįvyktų? Vyskupas Rimantas gražiai dėstė gyvenimo išmintį gausiai į Baziliką susirinkusioms šeimoms. Tuo, kad Atpirkėjas atėjo į Žemę gimdamas Kūdikiu ir augdamas paprastoje Nazareto šeimoje, davė stiprų ir neginčijamą pavyzdį, kad visiems reikalinga šeima, kad turime vienas kitą palaikyti varge ir liūdesy, pasidalinti džiaugsmu, skausmu, būti atrama gyvenime. Šventoji Šeima tampa pavyzdžiu nepalūžti sunkumuose, ir pasitikėti tik Viešpačiu ir vienas kitu. Dabar šeimos nori gyventi šiuolaikiškai, bando išrasti naujų dalykų, kaip geriau gyventi, bet lieka nusivylusios. Šventojo Rašto mokymas visais laikais išliks pats stipriausias, nes skatina nepamiršti atlaidumo, pabrėžia dėkingumo svarbą, į šeimos buitį įneša bendrumo ir jaukumo. „Taigi seni pamokymai gali būti puikiai pritaikomi ir šiuolaikinėse šeimose, – homilijoje kalbėjo vysk. R. Norvila. – Pagrindiniai dalykai visais laikais išlieka tie patys: pasitikėjimas, pagarba vienas kitam, tačiau savanaudiškumas neretai apkartina visos šeimos narių gyvenimą“. Jautriai aptarta vaikų auginimo prasmė – kiek daug vaikai praranda augdami nesutariančių tėvų šeimoje, tada jie negauna darnios šeimos pavyzdžio ir patys kuria nedarnias šeimas, neišsiugdo pakankamo sąžiningumo šeimos atžvilgiu, atsakomybės jausmo.

Vėliau šeimų šventė persikėlė į Marijampolės kultūros centrą. Ten svečiai buvo vaišinami karšta arbata ir užkandžiais. Savanoriai suskirstė šeimų atžalas pagal amžiaus grupes ir išsivedė į atskirus užsiėmimus, tad tėveliams leido ramiai atsipalaiduoti ir pasidžiaugti paruošta programa.

„Nesikraukite lobių žemėje (...), kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,19–34), – prabilo vyskupas K. Kėvalas gausybei šeimų. „Kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?“ Vyskupas sakė, kad žmogaus laimė labai priklauso nuo jo paties požiūrio – labai greitai galime nuliūsti – bet juk kiekvienoje tamsioje dienoje galime įžvelgti ir šviesiąją pusę. Šventasis Raštas moko per daug nesirūpinti, nesureikšminti rūpesčio iki pagrindinio šeimos dalyko, o tiesiog paprastumu susikurti sau džiaugsmą. Šiuolaikinis pasaulis nori nepaprasto džiaugsmo. „Kai mes suprasime, kad žmonės yra labai skirtingi, tai atrasime, kad kiekvieną pradžiugina visai skirtingi dalykai,“ – kalbėjo vyskupas Kęstutis. Tai, ko mes neturime, mus skatina siekti, bet kai pasiekiame, džiaugsmo nėra, nes tai mūsų netenkina dvasiškai, niekas neužpildo Dievo vietos mūsų širdyse – nei darbas, nei pinigai, nei visokie kitokie materialūs dalykai. Būkime laisvi nuo priklausomybių, nuo to, kas trukdo priartėti prie Dievo. „Reikia atpažinti savo priklausomybes ir atidėti jas į šoną“, – toliau sakė vyskupas Kęstutis ir ragino šeimoje vadovautis keturiomis taisyklėmis: kalbėtis (net jeigu nesikalbama...), padėti arba tarnauti kitam, atleisti ir melstis kartu.

„Gyvųjų akmenų“ bendruomenė iš Kauno beldėsi į susirinkusiųjų širdis darniais balsais, skatino prisidėti prie šlovinimo giesmių – tai jungė visą salę gyvam bendravimui.

Apie tai, kad šeima – meilės mokykla, kur gaunamos pirmosios meilės pamokos, mintimis dalinosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarė docentė Nijolė Liobikienė. Ji teoriškai analizavo džiaugsmo ir paprastumo sąvokas, patarė, kad viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. „Būk laimingas ten, kur esi, ir elkis taip, kad kiekvienas tave sutikęs galėtų sakyti: kaip gera gyventi turint tikėjimą!“ – mokė ji.

Keletas šeimų pasakojo savo gyvenimo istorijas. Kokie skirtingi gyvenimai, skirtingos situacijos, bet visa veda į viena – jie visi atrado didžiąją meilę ne tik šeimoje, bet ir Dieve. Kiekviena šeima, gyvendama be Viešpaties palaikymo, anksčiau ar vėliau susiduria su nepakeliamais sunkumais. Šeimos liudijo, kaip atradusios džiaugsmą paprastuose dalykuose, užpildė dvasines tuštumas.

„Džiaugsmas – buvimas, bet ne turėjimas...“ – skambėjo žodžiai iš kiekvienų lūpų. Nepakanka stengtis iš visų jėgų, reikia žinoti, ką daryti, ir tik tada stengtis. Džiaugsmas yra vidinės būsenos atspindys ir dažniausiai džiaugsmo galime pasimokyti iš mylinčių vienas kitą asmenų, ypač – iš vaikų. Meilė kitam – valingas veiksmas, paties užsidėta našta; meilė – gebėjimas iš skausmo sukurti džiaugsmą. Tikrai meilė ir yra vidinio džiaugsmo šaltinis. Tokia meile sutuoktiniai myli vienas kitą, kai nustoja būti labai gražūs ar gero charakterio.

Apibendrinant tai, ką kalbėjo kiekvienas pasisakęs žmogus, galima sakyti, kad šeimai negana dviejų asmenų, visada yra kažkas trečias, svarbesnis už pačią šeimą – darbas, pinigai ar netgi vaikai iškeliami aukščiau už pačius gimdytojus. Jei trečiu asmeniu būsime pasirinkę Kristų, mūsų gyvenimo prioritetai visada bus teisingi. Santuoka, kai Dievas suveda žmones ne tik begalinei meilei, bet ir bendrai kelionei, vienas kito palaikymui, kad žmogus nebūtų vienas, nes „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 7–24). Daugiau kalbėkimės, tarnaukime vienas kitam, taip atsiras ryšys tarp žmonių, kurie galbūt nežino, kaip viską pradėti. Nesakykime „Aš“, daugiau kartokime „Mes“.

„Dėkojame tau, Viešpatie, kad su mumis buvai...“ – nuaidėjo ganytojo R. Norvilos balsas. Susiėmę už rankų, žiūrėdami vienas kitam į akis, šeimų nariai atnaujino Santuokos sakramento priesaiką. Jaudulys, virpantys iš susijaudinimo balsai – tikrai įspūdingas momentas.

„Te vienija visas vyskupijos šeimas Dievas, te sujungia jas bendros parapijų maldos grupės. Gyvenkite tikėjimu paprastai kaip Šventoji Šeima iš Nazareto!“ – išlydėdamas palinkėjo visiems vysk. R. Norvila.

Šie metai paskelbti Šeimos metais, apmąstykime kiekvienas savo požiūrį į šeimą, pasirinkime teisingus kelius, teisingas kryptis vienytis, palaikyti, skatinti, mylėti!

Šakių parapijos šeimos, kurių į šventę važiavo tikrai nemažai, grįžo dvasiškai praturtėjusios, sustiprėjusios ir besiilginčios tokių renginių. Šeimų atžalos susipažino su kitų parapijų šeimų vaikais, tad grįžo kupini įspūdžių ir naujų pažinčių – organizatoriai tikrai puikiai apgalvojo visas smulkmenas! Šeimos dalijosi mintimis apie tai, kad vyskupai labai paprastais žodžiais atvėrė akis naujai pažvelgti į savo šeimą, į vidinį šeimos bendravimą, atlaidumą. Tai buvo dvasiškai vertinga šventė!

Jūratė TC

Šakiai–Marijampolė
Autorės ir Bernadetos Žemaitaitytės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija