Šauktinio maršrutas: Meksika–Ispanija–Lietuvos kariuomenė

Meksikoje gimęs, Ispanijoje gyvenęs, Lietuvos pilietybę turintis, bet lietuviškai kalbėti nemokantis šauktinis Liudvikas Jakavičius

Dar praėjusių metų pavasarį Lietuvoje išgirdome apie tolimojoje Meksikoje gimusį, pastaruosius dešimt metų Ispanijoje gyvenusį, Lietuvos pilietybę turintį, bet lietuviškai kalbėti nemokantį Liudviką Jakavičių, garsaus XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjo, rašytojo ir knygnešio Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio provaikaitį, tvirtai nusprendusį įleisti šaknis protėvių žemėje ir tvirtai pasiryžusį tapti Lietuvos kariu, kad būtų pasirengęs ginti savo kraštą, jei prireiktų. Galime tik džiaugtis tokiu Liudviko ryžtu ir laikyti jį pavyzdžiu kitiems. Vaikino noras pradėti tarnybą Lietuvos kariuomenėje neišblėso, jis liko toks pat tvirtas ir motyvuotas. L. Jakavičius gruodžio 14 dieną jau pradėjo devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Po trijų mėnesių tarnybą jis tęs Lietuvos karinių oro pajėgų Oro gynybos batalione Radviliškyje.

„Žinau, kad bus momentų, kai man bus sunku, bet aš esu stiprus ir stengsiuosi – po pirmų trijų tarnybos mėnesių mano visų pasiekimų įvertinimai bus geri“, – prieš išvykdamas į Ruklą ryžtingai buvo nusiteikęs Liudvikas.

Iššūkis nr. 1 – lietuvių kalba

Liudvikas, rugpjūtį baigęs savanorio darbą Šiaulių Didždvario gimnazijoje, rugsėjo pabaigoje įsidarbino Vilniuje įsikūrusioje JAV įmonėje. Kaip pats sako, atvykęs į Lietuvą jis dažnai patiria naujų dalykų, čia susipažįsta su naujais žmonėmis, kuriais labai džiaugiasi.

2014 metų pabaigoje į Lietuvą iš Ispanijos, kur pastaruosius dešimt metų gyveno, grįžęs vaikinas lietuvių kalbos nemokėjo. Jis kalbėjo tik ispaniškai ir angliškai. Įsikūrė Šiauliuose, kur yra jo šeimos šaknys. Tik kremtasi, kad vis dar negali susikalbėti lietuviškai.

„Dabar aš lietuviškai daug ką suprantu, galiu sakyti, kad mano žinios patobulėjo, bet vis dar negaliu palaikyti pokalbio lietuvių kalba. Vasarą lankiau lietuvių kalbos kursus užsieniečiams Vytauto Didžiojo universitete. Jie buvo labai geri ir man davė daug naudos – įgijau kalbos pagrindus, kuriuos dabar turėčiau nuosekliai gilinti. Deja, visuose savo darbuose Lietuvoje kalbėjau tik angliškai, todėl neturėjau progos kasdien kalbėti lietuviškai. Man tai – kaip užburtas ratas: negaliu dirbti lietuviškoje įmonėje, nes nemoku lietuviškai, o gilinti žinių negaliu, nes mano darbo aplinkos kalba – anglų“, – pasakoja L. Jakavičius.

Tačiau Liudvikas žino, kad situacija, tarnaujant devynis mėnesius Lietuvos kariuomenėje, bus kitokia ir niekur kitur jis negalėtų turėti geresnių sąlygų mokytis lietuvių kalbos. „Čia visą laiką būsiu kartu su lietuviškai kalbančiais kolegomis, vadais ir galėsiu praktikuotis ir mokytis kalbos kasdieną“, – įsitikinęs vaikinas.

Kariškam gyvenimui Liudvikas mintimis ir veiksmais pradėjo rengtis jau tada, kai balandžio pradžioje užpildė prašymą nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai savo noru atlikti. Be lietuvių kalbos, kitas jo iššūkis – aukšti reikalavimai fiziniam pasirengimui. „Jei kalbėtume apie sportą, būsiu atviras, turėčiau daugiau sportuoti. Tik kad nuolat buvau įsisukęs į darbus ir studijas, nelabai likdavo laiko sportui, bėgimui. Pastaruosius du mėnesius lankiau sporto klubą, bet praėjo skaudėti nugarą. Merfio dėsnis: skaudėti ji man pradėjo likus visai nedaug laiko iki tarnybos pradžios. Laimei, savaitgalį prieš tarnybą pradėjau jaustis geriau. Todėl nežinau, kaip tvirtai esu pasiruošęs tarnybai, bet stengsiuosi, kiek galėdamas, o kariuomenėje visu šimtu procentų būsiu pasišventęs vienam dalykui – kariuomenei“.

Aiškus veiklos prioritetas artimiausiems devyniems mėnesiams

Pradėjęs karo tarnybą veiklus vaikinas padarė savo ankstesnės veiklos pertrauką ir visą dėmesį sutelks tik vienam dalykui – karinei tarnybai.

„Puikiai suprantate, kaip sunku vienu metu daryti daug dalykų: dirbti, studijuoti, mokytis lietuvių kalbos, rašyti straipsnius, sportuoti, o juk ir su draugais reikia susitikti, turiu ir asmeninį gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu devynis mėnesius skirti dėmesį tik vienam dalykui – kariuomenei, o kadangi tai bus ir pagrindinis mano užsiėmimas – jį turėsiu atlikti gerai“.

Vaikinas neabejoja, kad gyvenimas taps kitoks ir kad nebus lengva: nauja rutina, nauja aplinka, nauji žmonės, bet tiki, kad bus ir mažiau streso nei jo įprastame gyvenime.

Stebėdamas naujienų svetainėse ir socialiniuose tinkluose užfiksuotus tokį pat kelią pasirinkusių vaikinų ir merginų tarnybos vaizdus, Liudvikas neabejoja, kad gyvenimas bus tikrai įdomus ir kupinas nuotykių ir išbandymų, ras ir naujų draugų. Tai tik dar labiau sustiprina apsisprendimą.

Kodėl Oro gynybos batalionas?

L. Jakavičius – vienas pirmųjų pareiškė norą į savanorišką nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Liudvikas dar pernai pavasarį, vos Seimui patvirtinus, kad grąžinama nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, pateikė Šiaulių karo prievolės ir administravimo centrui prašymą savanoriškai atlikti tarnybą. Liudvikas kaip ir visi savanoriškai tarnauti norintys 18–35 metų vaikinai ir merginos turi teisę pasirinkti ir pagedaujamą tarnybos vietą. Galvoti daug nereikėjo, kokį dalinį rinktis.

„Pasirinkau Oro gynybos batalioną, kadangi jis netoli Šiaulių, o Šiauliai – man labai svarbus miestas. Mano šeima yra kilusi iš šio miesto, ir jis man kaip gimtasis, nors ir nesu jame gimęs. Puikiai jaučiuosi šiame mieste ir noriu būti arčiau Šiaulių“, – sako garsaus XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjo, rašytojo ir knygnešio Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio provaikaitis.

Darbdaviai Liudviką tvirtai palaiko

Prieš išeidamas tarnauti L. Jakavičius dirbo vartotojų teisių apsaugos specialistu Vilniuje veikiančioje amerikiečių įmonėje, jis kartu nuotoliniu būdu studijuoja politikos mokslus ir viešąjį administravimą Ispanijos nacionaliniame universitete. Kaip yra sakęs, jis turi dvi aistras – istoriją ir politiką. Jo straipsnius šiomis temomis spausdina Lietuvos žiniasklaida. Liudvikas bendradarbiauja ir su vienintele Lotynų Amerikoje kartą per savaitę iš Buenos Airių gyvai lietuviškai transliuojama radijo stotimi „Ecos de Lituania“.

Pasak Liudviko, dabartiniai jo darbdaviai gerbia jo sprendimą atlikti karo prievolę, jam pritaria ir lauks jo grįžtant po tarnybos – išsaugos darbo vietą.

„Jaučiu šimtaprocentinį savo kolegų ir viršininkų palaikymą, nepaistant to, kad esu dar visai naujokas šioje įmonėje. Mano tiesioginė viršininkė, grupės vadovė, taip pat yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė ir ji tvirtai palaiko mano sprendimą atlikti karinę tarnybą ir mane skatina. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mano darbovietė mane visu šimtu procentų palaiko“, – sako Liudvikas.

Mokomojo pulko ir Martyno Jaugelavičiaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“