XXI amžius

"Jutis" pėdsakais

Nedažnai sutiksi istoriką, muziejaus darbuotoją, kurį pažinotų beveik kiekviename miesto name. Jei suabejojote, ar tokių iš viso yra, pristatysiu: tai Rokiškio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Algis Kazulėnas.
- Ar nenuvylė, nenusibodo nelengva muziejininko duona? Juk dar tiek daug "raštingų" lietuvių, vargu ar suprantančių, kam muziejus iš viso reikalingas? Juo labiau - kam kelti iš užmaršties visa tai, ko jau nebegalima pakeisti?
- Ir nelengva, ir neatsibodo, - sako istorikas, jau dvidešimt metų atsidavęs muziejininko darbui.
- Kas paskatino domėtis pokario metų partizanų veikla?
- Man ši tema - artima, nes ir mano šeima yra nukentėjusi per pokario tremčių metus, o prasidėjus atgimimui jau daug laiko skiriu sudėtingai pasipriešinimo kovų temai. Be to, laikas mums visiems prisiminti užmirštas idėjas - patriotizmą be naudos sau. Analizuodamas žuvusių laisvės kovotojų gyvenimus, skaudžiai pajuntu, jog mes dar ilgai turėsim ne tokią laisvą Lietuvą, apie kokią svajojo ir už kokią kovojo pokario metų karta. Net matydami, kad žus, partizanai neieškojo išsigelbėjimo savo idealų išdavystės kaina. Planavo, mąstė apie tai, kaip tauta galėtų sunkiomis okupacijos sąlygomis išlaikyti lietuvybę, kaip pereiti iš ginkluoto į dvasinį pasipriešinimą. Ir sovietmečiu mokyklose atskirų mokytojų entuziastų dėka tautinio auklėjimo kryptimi veikė kraštotyros būreliai, Vilniuje studentai šventė Rasos - saulės grąžos - dieną, susikūrė "Romuva", atgaivinusi senąsias, dar pagoniško lietuvių tikėjimo tradicijas, o "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimas pogrindyje parodė visos tautos nuotaikas ir norą priešintis okupacinės valdžios smurtui, melui, prievartiniam komunizmui. Nesvarbu, kad žmonės dirbo be atskiros organizacijos pavadinimo, nes tada būtų greičiau išaiškinti kagėbistų. Svarbiausia, kad ši veikla, istoriko akimis žvelgiant, parodė, jog tauta nenumirė. Štai kodėl viskas, ką okupacinė valdžia labai stengėsi nuslėpti, šiandien iškyla viešumon.
Šią vasarą, birželio 26-27 dienomis, Algio Kazulėno ir Obelių istorijos muziejaus įkūrėjo Andriaus Dručkaus iniciatyva buvo surengta ekspedicija partizanų kovų keliais Latvijos teritorijoje.
- Koks ekspedicijos tikslas, kokias vietoves aplankėte ir ką sužinojote? Kaip gimė ši idėja?
- Šalia savo tiesioginio darbo, dar dėstau istoriją Rokiškio vidurinėse mokyklose. Dažnai susitinku ir su savo buvusiu mokytoju A.Dručkumi, sukaupusiu labai daug medžiagos. Jis susidomėjo partizanų, žuvusių Latvijos teritorijoje, veikla, tačiau Rokiškio muziejaus surinktuose dokumentuose apie tai konkretesnių žinių nebuvo. Mokytojas A.Dručkus keičiasi žiniomis ir laiškais su Latvijos istorikais. Pabendravus ir gimė mintis surengti ekspediciją tomis vietomis, kur kartu su latviais kovojo ir žuvo Lietuvos partizanai. Ekspedicijoje dalyvavo ir labai daug mums padėjo Latvijos totalitarizmo padarinių dokumentacijos centro mokslinis bendradarbis istorikas Janis Vasilevskis ir šio centro neetatinis darbuotojas Gunaras Bulzma. Ekspedicijos maršrutas - Subatės, Dunavos, Ilukstės, Asarės apylinkės. Tikslas - išaiškinti latvių ir lietuvių partizanų bendrų kovų vietas, ryšininkus ir rėmėjus, aplankyti sodybas, kur sustodavo mūsų partizanai, buvusių bunkerių vietas.
- Ar radote tai, ko tikėjotės?
- Visada tikiesi žymiai daugiau, bet ir tai, ką ekspedicijoje išaiškinom, sužinojom, atverčia dar vieną, visai netyrinėtą laisvės kovų puslapį priešinantis okupacijai. Į pasienio miškus buvo mestos neįtikėtinai didelės specialiai parengtų enkavėdistų - smogikų karinės jėgos. Aplankėme vietas, kur veikė dideli partizanų vadų - latvių Karlio Kraujos, Juozapo Fričo, lietuvio Juozo Streikaus būriai Latvijos miškų teritorijoje. Sužinojome apie bendrą lietuvių ir latvių partizanų junginį "Jutis", aplankėme ypatingo enkavėdistų susidomėjimo vietas, kur buvo Ilės bunkeris. Dabar šiose vietose sodybų beveik nėra: žmonės buvo ištremti, ūkiai - sunaikinti, tačiau dar galima rasti buvusių bunkerių liekanų, akmeninių pastatų, kur ilgam sustodavo žiemą Lietuvos partizanai, vadovaujami J.Streikaus. Kautynių vietoje, netoli nuo Dunavos centro, jau stovi paminklas žuvusiems lietuvių ir latvių partizanams. Neretai paminkluose įrašytos tokios lietuviškos pavardės, kad žuvusius gali savais pripažinti ir latviai, ir lietuviai. Visa tai, tarsi praūžusių kovų aidas, verčia į daugelį įvykių pažvelgti plačiau. Kaip bekalbėtume apie pasipriešinimo okupacijai kovas ir tragišką jų baigtį, negalime nepripažinti to, jog pasipriešinimas ginklu buvo masinis. Partizaninis judėjimas sužlugo tik tada, kai tūkstančiai šeimų buvo ištremta, sušaudyta, kai buvo suniokoti ūkiai.
- Ar moksleivius šita tema domina?
- Sudomina, kai jie akivaizdžiai sužino tiesą. Matau, jog ne tik moksleiviai, bet ir jų tėvai arba nieko nežino, arba žinios apie pokarį yra klaidingos. O visa tai, ką mūsų jaunimas šiandien mato per televizijos "auklėjimo" laidas, mąstančiam žiūrovui gali tik siaubą kelti. Savo mokiniams argumentuotai ir konkrečiai aiškinu, kas buvo stribai ir kodėl pokario kovų už laisvę negalime vadinti nei pilietiniu karu, nei sovietmečio įteigta "klasių kova". Tai buvo karas su gausia rusų kariuomene, nors ir šiandien dar daug kas to nenori pripažinti. O neretos replikos, esą "prie ruso buvo geriau", pasigirsta tik iš tų žmonių lūpų, kurie išliko žuvusiųjų sąskaita, prisitaikė. Juk mūsų tautos žiedas, tautos proto ir moralės kultas buvo sunaikintas. Paklauskime šiandien prancūzo arba anglo, prie ko jiems buvo geriau. Jie net tokio klausimo nesupras, nes jiems valstybingumas - būtinybė. Sovietmečio karta tuos valstybingumo ir laisvės jausmus tarsi prarado. Kiek dar daug mūsų apolitiškų piliečių pasimėgaudami šaukia, jog visas jaunimas labai greit į užsienį išlakstys... Ir niekam nekyla noras pamąstyti, kodėl mes iki šiol gyvename ypatingai sudėtingą laikotarpį, kuris kada nors iš istorikų pareikalaus ne mažesnių istorinių tyrinėjimų. Kaip istorikas galiu teigti tik viena: jau buvo Lietuvoje panašių emigracijos į užsienį bangų dėl ekonominių ir politinių priežasčių, bet tauta dėl to neišnyko. Pasaulis jau tampa per mažas gyventi uždaroje erdvėje, tautos maišosi, tačiau aš optimistiškai žiūriu į ateitį. Dabartinis emigracijos bumas ir lėkimas į užsienį sustos, kai tik pagerės ekonominė valstybės padėtis. Tačiau mums reikės didžiausių pastangų, kad mokykla ir jaunimas atgimtų dvasia. Aišku, visų pirma spauda ir televizija savo laidomis turėtų nustoti tyčiotis iš tautos simbolių ir tų, kurie gynė ne simbolius, o mūsų laisvę. Ypač televizijos laidose šito tuščio juokelio, visai nederančio minint vieną ar kitą asmenybę, kol kas nestinga. Pokario karta gyveno labai sunkiai, persekiojama tremčių baimės, tardymų, tačiau buvo dvasingesnė. Dabar, atrodo, visi pamiršome, jog puiki materialinė buitis - ne viskas, ko reikia žmogaus dvasinei pilnatvei.
Kai pavargsti nuo skubančio praturtėti klano, nuo akivaizdžiai regimo politikų melo ir suktybių, pokalbis su jaunu istoriku - tikra atgaiva. Jam surinkta pokario laisvės kovų medžiaga padeda ir vedant mokyklose istorijos pamokas, už ką suteiktas metodininko vardas. Pastaruoju metu istorikas renka medžiagą apie 1941 metų birželio sukilėlius. O ateinančią vasarą numatyta dar viena ekspedicija į Latviją, Eglainės ir Bebrinės vietoves, kur taip pat kartu veikė Latvijos ir Lietuvos partizanai.
Ilgai, labai ilgai ir Latvijos, ir Lietuvos valdininkai, buvę komunistai "nerado vietos" karių kapinėse partizanams, žuvusiems mūšiuose su rusų kariuomene Zebrenės kaime, ilgiausius metus Lietuvos ir Latvijos oficialioji spauda tylėjo apie partizanų vadą Karlį Kraują. Tik žmonės, kurie jį dar prisiminė, slapta, puse lūpų kalbėjo apie įvykusius mūšius su gausia rusų kariuomene. Mat būta didelių rusų kariuomenės aukų, o apie tai okupantai stengėsi nutylėti, laikė paslapty. Ilgam buvo įslaptintas ir K.Kraujos vardas, Ilės bunkerio susprogdinimas. Turėjo praeiti pusė amžiaus, kad žmonės sužinotų apie žiauriausią vandalizmo akciją, įvykdytą specialių enkavėdistų - smogikų dalinių Ilės ir Zebrenės kaimuose. Bet apie tai - kitą kartą. O dabar pasidžiaukime, kad turim istorikų, kurie dirba nė vieno praturtėjusio verslininko neremiami, nesitikėdami naudos sau, kad iš užmaršties iškeltų nuostabiausius latvių ir lietuvių draugystės pasipriešinimo kovose faktus.
Atsisveikinau su Rokiškio muziejaus istoriku Algiu Kazulėnu linkėdama sėkmės jo tyrinėjimuose, tikėdamasi dar ne kartą susitikti.

Janina SEMAŠKAITĖ

Rokiškio rajonas