Atnaujintas 2001 m. spalio 3 d.
Nr.74
(983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Nelengva krikščionių mažumų padėtis islamo šalyse

Pastaruoju metu po kelių tūkstančių žmonių gyvybių pareikalavusio teroristinio išpuolio prieš Jungtinių Valstijų pagrindines karines ir komercines struktūras pradėjus pasaulinę kovą su tarptautiniu radikaliojo, arba fundamentalistinio, islamo įkvėptu terorizmu, Bažnyčios dvasiniai vadovai ragina vengti aklo keršto ir paviršutiniško visų islamo išpažinėjų kaltinimo. Kaip sakė Berlyno arkivyskupas kardinolas Georgas Štercinskis, džihadą (šventąjį karą) teroristiniais prievartos aktais vedančių fanatikų ir ekstremistų negalima tapatinti su dauguma autentiškos islamo religijos išpažinėjų.
Pasaulyje šiuo metu yra 1,8 milijardo krikščionių (tarp jų - milijardas katalikų) ir 1,2 milijardo musulmonų. Taigi abiejų bendras šaknis turinčių religijų išpažinėjai sudaro maždaug pusę žmonijos, ir nuo jų tarpusavio santykių priklauso ne tik religinė taika, bet ir pasaulinis socialinis bei politinis stabilumas. Tai suprasdama, Katalikų Bažnyčia stengiasi palaikyti tarpreliginį dialogą su islamu. Tuo tikslu sudaryta bendra Vatikano ir musulmonų sunitų dvasinio centro Al-Azharo (Egiptas) dialogo komisija, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba kasmet pasaulio musulmonus sveikina atėjus šventajam ramadano - dvasinės rimties laikotarpiui. Pats popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra parodęs draugiškų gestų islamui. Šiemet, viešėdamas Sirijoje, jis pirmą kartą aplankė musulmonų maldos namus - Damasko istorinę Omajedų mečetę. 2000 metais, viešėdamas Egipte, jis buvo ypač draugiškai priimtas Kairo senajame Al-Azharo universitete, kurio vadovas šeichas Mohamadas Sajedas Tantani laikomas pagrindiniu musulmonų sunitų dvasiniu autoritetu.
Tačiau daugelyje Azijos ir Afrikos šalių, ypač ten, kur krikščionys sudaro nedideles mažumas, o vyrauja musulmonai, iškyla abiejų religinių bendruomenių priešprieša, kurios pobūdis dažnai priklauso nuo valdančiojo režimo būklės, etninių ir socialinių sąlygų. Žinoma, tą priešpriešą sudaro ne vien tik tarpkonfesiniai konfliktai; visgi krikščionybės ir islamo sandūra gali gerokai paveikti XXI amžiaus tarptautinę politinę sanklodą. Reikšmingiausias šio proceso bruožas yra tas, kad daugelyje regionų dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir dėl sekuliarizmo pasekmių, krikščionybė patiria stagnaciją ir regresą, tuo tarpu islamas, ypač sąlygojamas demografijos (musulmonų šeimos stabilesnės ir gausesnės) ir aktyvaus prozelitizmo, daro akivaizdžią pažangą.
Daugelyje arabų ir kitų "klasikinių" musulmoniškų valstybių, neišskiriant nė civilizuotomis save laikančių Egipto ir Turkijos, vietinės krikščionių bendruomenės patiria diskriminaciją. Egipto krikščionys koptai, sudarantys 12-15 proc. šalies gyventojų (Egipte gyvena 67 mln. žmonių), dėl septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje valstybę valdžiusio Anvaro Sadato pradėtos vadinamosios reislamizacijos politikos patiria didelį spaudimą. Nors Egipto valdžia oficialiai ir kovoja su radikaliuoju islamu, tačiau tiek senoji "Brolių musulmonų" ekstremistinė organizacija (kuriai jaunystėje priklausė ir pats A.Sadatas), tiek naujosios jau su garsiuoju Osama bin Ladenu susijusios grupuotės "Islamo džihadas" ir "Islamo džana" rengia nuolatinius ir beveik nebaudžiamus išpuolius ir prieš vietos krikščionis koptus, ir prieš Egiptą lankančius užsienio turistus. Ne vienas ekspertas daro išvadą, kad, nepaisant senųjų, tiesiog biblinius laikus siekiančių tradicijų, arabiškojo regiono krikščionybė yra pasmerkta pamažu išnykti. Krikščionys priims brukamą islamą arba dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų emigruos į užsienį, daugiausia į Vakarus.
Tokio krikščionybės nykimo pavyzdys yra Turkija, kurioje per XX amžiaus dešimtmečius dėl vykdyto tautinių ir religinių mažumų, ypač armėnų, genocido bei prievartinės emigracijos krikščionių dalis tarp šalies gyventojų (dabar Turkijoje gyvena 70 mln. žmonių) sumažėjo nuo 20 iki 0,2 proc., tai yra kone 100 kartų. Bet kokie bandymai Turkijoje priminti 1915 metų armėnų ir asirų krikščionių genocido istorinius faktus susilauktų drakoniškų bausmių. Tuo tarpu radikaliajam islamui atstovaujančios partijos įsitvirtina Turkijos parlamente, fundamentalistinių nuostatų turkai intelektualai - šalies universitetuose. Tokia situacija ir dar besitęsiantis religinių, tautinių mažumų teisių pažeidimas mažina Turkijos galimybes greitu laiku tapti Europos Sąjungos nare.

* * *

Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Afrikos šiaurė VII-IX amžiuje buvo islamizuota ir arabizuota, tuo tarpu į pietus nuo Sacharos vyrauja krikščionybė ir animizmas, tai yra vietiniai pagoniški tikėjimai. Pastaraisiais dešimtmečiais Afrikoje išryškėjo aktyvi islamo ekspansija iš šiaurės į pietus, ypač pastebima tose didelėse regiono šalyse, kurių teritorijos irgi tarsi padalytos į dvi dalis: šiaurėje dauguma gyventojų yra musulmonai, o pietuose - krikščionys. Jeigu valstybėje, pavyzdžiui, Sudane, įsivyrauja totalitarinis islamistų režimas, tada vyksta tikras valdžios remiamas džihadas, tai yra šventasis karas su jam būdinga prievartine islamizacija, įvedamas šariatas - islamo teisė.
Sudane, didžiausioje Afrikos valstybėje, užimančioje 2,5 mln. kvadratinių kilometrų, yra didelė etninė, kultūrinė bei religinė įvairovė. Šalies šiaurinėje dalyje gyvena daugiausia musulmonai arabai, kurie sudaro 48 proc. iš 27 mln. krašto gyventojų, o pietuose - juodaodžiai krikščionys ir animistai. Tačiau jau beveik du dešimtmečius Sudaną valdantis radikaliojo islamo ideologija besivadovaujantis režimas teigia, kad šioje Rytų Afrikos šalyje turi būti viena tauta - arabai, viena religija - islamas ir viena teisės forma - šariatas. Vadinasi, milijonai sudaniečių, kurie nėra arabai ir musulmonai, faktiškai neturi pilietinių teisių.
Sudano pietinių regionų gyventojai priešinasi režimo pastangoms sunaikinti jų tautinį ir religinį tapatumą. Jau 18 metų Sudane vyksta tikras pilietinis karas tarp vyriausybinės kariuomenės ir Liaudies išsivadavimo armijos. Šios kovos jau pareikalavo daugiau kaip dviejų milijonų žmonių gyvybių, apie keturis milijonus buvo priversti išsikelti iš savo gyvenamųjų rajonų. Režimo prievarta iš pietinių šalies rajonų į šiaurę perkelti šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai sunkiomis sąlygomis laikinose stovyklose, dažnai vaikai ir jaunuoliai grobiami iš tėvų ir parduodami į vergiją arba prievarta išvaromi į islamo mokyklas, imami į kariuomenę ir turi kariauti prieš savo tautiečius pietuose. Beje, iki išsikėlimo į Afganistaną 1996 metais, Sudane vietos režimo globojamas gyveno islamiškojo terorizmo įkvėpėjas O. bin Ladenas, kurio kovotojų rengimo stovyklos iki šiol ten veikia. Sudano katalikų vyskupų konferencija ne kartą kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, ragindama imtis priemonių prieš fundamentalistinį islamo režimą, kad baigtųsi civilių gyventojų persekiojimas ir būtų sudarytos normalios sąlygos pastoraciniam darbui.
Sudėtinga situacija yra susidariusi ir gyventojų skaičiumi (120 mln.) didžiausioje Afrikos valstybėje Nigerijoje, kurios šiaurėje irgi vyrauja musulmonai. 1999 metų rudenį devynios iš 36 šiaurinės Nigerijos valstijos vienašališkai įvedė šariatą, kaip valstybinės teisės normą. Dėl šių antikonstitucinių veiksmų ir abejingai į tai žiūrint centrinei Nigerijos vyriausybei, dalyje šalies teritorijos, - kur buvo įvestas šariatas, - krikščionys tapo antrarūšiais piliečiais. Kaip neseniai Vatikano misijų žinių agentūrai "Fides" papasakojo Nigerijos sostinės Abudžos arkivyskupas Džonas Onajekanas, įvesdamos šariatą kai kurios grupės manipuliavo žmonių jausmais ir tuo pačiu siekė politinių bei ekonominių tikslų. Nigerijoje aktyviai veikia ir islamo fanatikai bei ekstremistai. "Pirmiausia čia kalbama apie jaunus žmones, kurie studijuoja Irano, Libijos ir kitų islamo šalių universitetuose. Grįžę į Nigeriją, jie veikia kaip islamo misionieriai, bandydami sukurti islamišką visuomenę, nes tai, anot jų, išspręstų visas problemas", - pasakojo arkivyskupas. Krikščionys priešinasi tokiai islamizacijai ir taip kyla visuomeniniai konfliktai.
Musulmonų ir krikščionių prievartinių konfliktų kupina ir Indonezija, didžiausia islamiška valstybė, turinti 190 mln. gyventojų. Ši šalis po daugiau kaip 30 metų diktatorinio režimo pradėjo eiti demokratijos keliu, tačiau jos vis dar nestabiliai vyriausybei sunkiai sekasi suvaldyti po daugybę salų išsisklaidžiusių tautinių ir religinių grupių nesutarimus ir kovas. Neseniai po ilgo išsivadavimo karo pavyko atgauti nepriklausomybę mažiau nei milijoną gyventojų turinčiam katalikiškam Rytų Timorui, kurį 25 metus buvo okupavusi Indonezija. Nors iš esmės tai buvo trečdalio tautos aukų pareikalavusi kova už nacionalinę nepriklausomybę, tačiau kartu tai buvo ir pasiaukojimo kupinos pastangos išsaugoti savo krikščionišką tikėjimą nuo islamiškosios "integracijos".
Panaši padėtis dabar susidarė Indonezijai priklausančiame Molukų salyne, kurio dauguma gyventojų yra krikščionys protestantai. Čia prievartinę islamizaciją vykdo vietiniai fanatikai ir jiems į pagalbą atvykę "džihado kovotojai" iš Pakistano, Afganistano, Libijos, atitinkamai parengti O.bin Ladeno ir kitų šventojo karo vadų bazėse. Jų metodai pasižymi ypatingu žiaurumu: neseniai buvo pranešta, kad septyni šimtai vienos Molukų salos krikščionių buvo suimti ir uždaryti į vietos mečetę. Jiems buvo pasakyta, kad arba jie atsisakys savo tikėjimo į Kristų ir atsivers į islamą, arba turės mirti. Daugelis jų žuvo. Fundamentalistinės musulmonų grupės Indonezijoje nėra labai gausios, tačiau, esant nestabiliai visuomeninei padėčiai, jomis naudojasi stiprūs politiniai bei kariniai sluoksniai. Šio užnugario dėka tos grupės gali beveik netrukdomos skleisti savo idėjas žiniasklaidoje bei vykdyti terorą.

* * *

Sunkioje padėtyje yra atsidūrusi krikščionių mažuma Pakistane, antroje po Indonezijos pagal gyventojų skaičių musulmoniškoje valstybėje. "Islamo respublikoje", kaip ši 140 mln. gyventojų šalis save vadina, yra apie du milijonus krikščionių, maždaug pusė iš jų - katalikai. Konservatyvi islamistinė srovė tiek valstybinėje ir politinėje srityje, tiek ir musulmonų teologijoje Pakistane įsivyravo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, po islamiškosios revoliucijos Irane ir sovietų kariuomenės invazijos į kaimyninį Afganistaną. Susikūrė stiprios politinės partijos "Džamiat Ulema i Islam" ir "Džamat i Islami", kurių programų pagrindu tapo džihado skelbimas.
Beje, dabar Vakarų pasaulyje labai neigiama prasme žinoma "džihado" sąvoka arabų kalba tradiciškai reiškia "kovą kelyje pas Dievą". Ši kova pagal islamo teologiją suprantama dvejopai. Pirmiausia - tai didysis džihadas, arba kiekvieno tikinčiojo vidinė kova už savo sielos apvalymą, moralinio, asketinio ir mistinio tobulumo siekimas. Vadinasi, kovodamas didįjį džihadą, musulmonas valdo savo aistras, vengia klaidų ir nukrypimų kelyje į Dievą, į visišką klusnumą dieviškajai valiai.
Tačiau yra ir mažesnysis džihadas, suprantamas fizine ir socialine prasme. Tai darbinė veikla savo šeimos ir bendruomenės gerovei, taip pat kariniai, prievartiniai veiksmai ginantis nuo užpuolikų bei siekiant nugalėti "netikėlius", kad visi žmonės taptų musulmonais. Kaip tik antroji, "mažesniojo džihado" samprata, kad tai yra karinė kampanija prieš klaidatikius, arba šventasis karas, tapo islamo teroristų pragaištingos veiklos visame pasaulyje pagrindu. Islamo šventojoje apreiškimų knygoje - Korane - nurodoma, jog tiems, kurie žūva šventajame kare, yra atleidžiamos visos nuodėmės ir jie iš karto patenka į rojų. Taigi per mažąjį džihadą musulmonas gali laimėti pergalę ir didžiajame džihade, tai yra kovoje už savo sielos išgelbėjimą.
Kokias fatališkas pasekmes tokia "džihado" samprata gali atnešti, rodo islamiškųjų teroristų, tikrų savižudžių išpuoliai Jungtinėse Valstijose, Šventojoje Žemėje ir kitose vietose.
Pakistane baisių pasekmių sulaukta po 1986 metais priimto įstatymo, nukreipto prieš didžiojo pranašo Mahometo niekinimą. Pagal šį įstatymą, "kiekvienas, kuris žodžiais, išsakytais ar parašytais, ar kitu regimu būdu (...) tiesiogiai ar netiesiogiai paniekina šventojo pranašo Mahometo sakralinį vardą, - tegul bus jam ramybė, - turi būti nubaustas mirtimi..." Pakistane šis įstatymas tapo represijų ir susidorojimo su nepaklusniais krikščionimis bei kitais laisvesnių pažiūrų žmonėmis, pavyzdžiui, žurnalistais priežastimi. "Blasfemijos įstatymu" manipuliuoja ne tik islamo fundamentalistai, stengdamiesi diskriminuoti krikščionių mažumą, bet kartais ir paprasti musulmonai, netgi kaimynai: kuo nors nepasidaliję ar norėdami suvesti sąskaitas, apkaltina vienas kitą pranašo niekinimu.
Savo tragiškumu išsiskyrė atvejis, kai jaunas pakistanietis krikščionis Ajubas Masihas 1996 metais savo kaimyno musulmono buvo apkaltintas islamo išniekinimu, nes jam pasakęs: "Jeigu nori pažinti tiesą apie islamą, skaityk Salmaną Rušdį". Šis žinomas Didžiojoje Britanijoje gyvenantis rašytojas, Nobelio premijos laureatas, dėl savo prieštaringos nuomonės apie musulmonų tikėjimą radikaliųjų imamų buvo pasmerktas. 1998 metais mirties bausmė buvo paskirta ir A.Masihui. Protestuodamas prieš šį nuosprendį, teismo patalpose nusišovė Faisalabado katalikų vyskupas Džonas Džozefas, žinomas žmogaus teisių gynėjas, kartu su kitais Pakistano vyskupais aktyviai kovojęs dėl minėto "niekinimo įstatymo" atšaukimo.
Panaikinti šį įstatymą reikalauja ne tik Pakistano krikščionys, bet ir tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. Dabartinis šalies prezidentas generolas Pervesas Mušarafas pažadėjo jį peržiūrėti ir pagerinti šalyje religinių mažumų padėtį, tačiau jis jaučia didelį konservatyvių islamo sluoksnių spaudimą. Tą rodo ir Pakistano miestuose prasidėjusios radikaliųjų islamistų demonstracijos, kuriose protestuojama prieš P.Mušarafo sprendimą palaikyti Jungtines Valstijas kovoje su tarptautiniu terorizmu. Pakistano krikščionys pagrįstai baiminasi, kad, prasidėjus karinei operacijai prieš O.bin Ladeną atsisakantį išduoti Afganistano talibų režimą, islamo fundamentalistai sustiprins išpuolius prieš krikščionis. Ne veltui Pakistano valdžios nurodymu sustiprinta krikščionių maldos namų apsauga.
Gerai yra žinomi glaudūs Afganistaną valdančio odiozinio Talibano judėjimo tautiniai, idėjiniai ir kariniai ryšiai su Pakistano fundamentalistais. Pakistanas yra viena iš trijų valstybių drauge su Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais pripažinusi dabartinę Afganistano talibų vyriausybę. Abi šios šalys neseniai nutraukė diplomatinius santykius su Kabulu. Talibano sąjūdyje vyrauja puštunų etninė grupė, kurią sudaro 60 proc. Afganistano ir 15 proc. Pakistano gyventojų. Pakistane iki šiol gyvena 2,5 mln. afganų, pasitraukusių iš šalies per buvusią Sovietų Sąjungos kariuomenės invaziją. Tose pabėgėlių stovyklose ir formavosi kraštutinė talibų ideologija, organizacinės struktūros bei karinė galia. Pranešama, kad Talibano kariniuose daliniuose kovoja kelios dešimtys pakistaniečių, kurie žuvę savo šeimose būna gerbiami kaip kankiniai. Pažymėtina, jog Pakistanas yra vienintelė musulmonų valstybė, oficialiai atlikusi branduolinio ginklo bandymus.

* * *

Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių skelbdamas karą tarptautiniam terorizmui, JAV prezidentas D.Bušas viename pasisakyme (matyt, emocijų pagautas) pavartojo sąvoką "crusade", kuri, išvertus iš anglų kalbos, reiškia ir "kryžiaus žygį". Šis Jungtinių Valstijų vadovo posakis vėliau sulaukė įvairių komentarų, nes buvo prisiminta XI ir XII amžiaus "kryžiaus žygių" į Jeruzalę istorija prieš ten įsitvirtinusius musulmonus. Iš tiesų tai buvo religiniai karai, nors popiežiaus Urbono II paskelbtais "kryžiaus žygiais" pirmiausia buvo siekta užtikrinti Šventąją Žemę lankančių maldininkų saugumą. Primindami šią viduramžių istoriją, kai kurie komentatoriai svarstė, ar vėl neartėja "religinis karas" tarp krikščioniškų Vakarų ir islamo.
D.Bušas vėliau savo kalbose tai ne kartą paneigė, sakydamas, kad jo skelbiama kova prieš "pasaulinį terorizmo tinklą" jokiu būdu nereiškia religinio karo. Prezidentas apsilankė Vašingtone esančiame Islamo kultūros centre, šiltai atsiliepė apie savo "draugus musulmonus", lojalius Amerikos piliečius. JAV vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Džozefas Fiorenza taip pat perspėjo tautiečius dėl religinės ir etninės netolerancijos. "Arabų kilmės amerikiečiai ir musulmonai (vien tik Niujorke yra 400 tūkst. musulmonų, o tai sudaro 5 proc. šio didmiesčio gyventojų) yra ne mūsų priešai, bet broliai ir seserys, mūsų nacionalinės šeimos dalis. Puolimas prieš juos būtų ir puolimas ir prieš mus visus", - rašė jis.
Kiti pasaulio katalikų ganytojai taip pat perspėjo dėl nepriimtino kolektyvinės kaltės visiems musulmonams primetimo, dėl islamo išpažinėjų kriminalizavimo. "Religija niekada negali būti konfliktų priežastis" - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II, viešėdamas Kazachstane, kartu pasmerkdamas neapykantą, fanatizmą ir terorizmą, kas yra "Dievo vardo paniekinimas". Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad krikščioniškosios mažumos musulmonų daugumos šalyse turi teisę reikalauti laisvai ir viešai išpažinti savo tikėjimą, kaip tai yra kitose demokratinėse valstybėse. Taigi plataus masto kampanijos prieš tarptautinį terorizmą ir jį remiančius režimus esminė dalis turėtų būti pastangos siekti, kad Sudane ir kitose minėtose musulmoniškose šalyse krikščionys nebebūtų diskriminuojami ir persekiojami.

Mindaugas BUIKA

© 2001 "XXI amžius"

 



Radikalusis islamas nesibodi prievartos


JAV prezidentas Džordžas Bušas susitinka su šalies musulmonų bendruomenės atstovais Vašingtono islamo centre. Susitikimas įvyko
po tragiškų teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone
EPA-ELTA nuotr.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija