Preities pelėsiai

Rašytojas Jonas Mikelinskas prieš keletą metų kalbėjo, jog daugelis jau yra pastebėję keistą tiek paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime reiškinį, kurį galima trumpai drūtai apibūdinti taip: kas gražiai prasideda, tas negražiai pasibaigia. Beje, tai dažniausiai atsitinka nepaisant gana paplitusio Lietuvoje posakio: "Gera pradžia - pusė darbo". Deja, taip buvo (ir, ko gero, negalėjo būti kitaip) su garsiuoju mūsų Atgimimu ir su legendiniu Sąjūdžiu. Tereikia tik prisiminti, kaip įspūdingai, gražiai ir talentingai viskas prasidėjo, kad vėl išvystum tuos šimtatūkstantinius įvairiausio amžiaus ir įsitikinimų žmonių sambūrius, kuriuos tiesiog įelektrindavo akiplėšiškai laisvai plazdančios trispalvės ir ugningi oratorių žodžiai; tą ilgą Baltijos kelią (kuriame nestovėjo dabartinis Premjeras), kai begalinė eilė vyrų, moterų ir vaikų buvo susiėmę rankomis ir pasiryžę atiduoti viską, kad jų Tėvynė daugiau nebevergautų; tą didvyrišką savojo parlamento gynimą, kai patriotai, suplaukę iš visų Lietuvos kampelių, buvo pasirengę plikais delnais išsaugoti ir sušildyti tuos gležnus daigus, sudygusius nuožmiame komunistiniame speige, tas giesmes ir maldas, kurios, atrodo, galėjo sugraudinti ar išsprogdinti net akmeninę širdį; tuos graudžius ir išmintingus vaikų piešinėlius, suplaukusius iš visų mokyklų, vaikų darželių, liudijančius, kad viskas privalo tarnauti tam vieninteliam tikslui; tą kraupią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kada ištikimiausi ir drąsiausi tautos sūnūs ir dukros įrodė, kiek daug jie gali atiduoti, idant sąžinės, tiesos žodis ir balsas niekada nebebūtų slopinamas, idant Lietuva vėl būtų nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Tereikia visa tai prisiminti, kad vėl viską regėtum ir iš naujo išgyventum, o visą esybę užlietų begalinis dėkingumas, pasididžiavimas tais, kurie pagaliau suprato ir įsisąmonino, kad gyventi taip, kaip buvo gyventa, jau nebegalima, kurie drąsiai ir ryžtingai nuėjo Lietuvos keliu.