Krikščionių ir musulmonų lyderiai pasiryžę stiprinti dialogą

Po teroristinių išpuolių JAV susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai, padaugėjo krikščionių ir musulmonų dvasininkų susitikimų. Pasisakymuose abiejų didžiųjų pasaulio religijų atstovai reiškia paramą kovai prieš terorizmą, tačiau perspėja, jog negalima visų musulmonų laikyti atsakingais už ekstremizmo apraiškas. Spalio 3-4 dienomis, tai yra dar prieš prasidedant JAV atsakomiesiems karo veiksmams Afganistane, krikščionių ir musulmonų susitikimą Romoje surengė vietos Šv. Egidijaus bendruomenė - pasauliečių grupė, plačiai pagarsėjusi savo iniciatyvomis. Šio susitikimo dalyviai, tarp kurių buvo keli Vatikano ir Italijos kardinolai ir arabų šalių musulmonų dvasiniai veikėjai, diskutavo ir meldėsi už taiką.

Musulmonai meldžiasi už teroristų aukas prie Čikagos esančioje mečetėje

... Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
(...)
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsakymą į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojėlių žemę. Pamilo ir skyrė jai visas savo kūrybines galias. Pasak rašytojo Česlovo Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.

Pagerbtas atminimas

Spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų teologijos fakulteto VDU kiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas.
Fakulteto auloje vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto gimimo 105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juozo Ereto-Jakaičio knyga "Užmirštieji baltai", išleista lietuvių kalba. Atvykusiuosius rektorato vardu pasveikino VDU vicerektorius prof. Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas. Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofo asmenybę, gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faustas Jončys, dr. Aldona Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi bendravusi Apolonija Nistelienė.
Konferenciją ir skulptūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijos narys gydytojas Antanas Vinkus.

Koplytstulpį J. ir O. Eretams pašventino
mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Ąžuolai žaliuos ten, prie "Dainavos"

Visą savaitę, kaip kasmet, taip ir šiemet, jau 45-ą kartą suvažiavo keliasdešimt Lietuvos fronto bičiulių, šiemet švenčiančių savo fronto 60-ąsias metines. Jie visi renkasi prie jaukaus Spyglio ežero, tyvuliuojančio Mičigano valstijoje, netoli Mančesterio. Ten glaudžiasi keli ąžuolų, pušų, eglių, tujų ir kitų medžių guotų apsupti pastatai, tarp kurių plevėsuoja ne tik Amerikos, bet ir Lietuvos trispalvė. Čionai tarp žilagalvių frontininkų sutikau ir judrų čikagietį gydytoją Petrą Kisielių, jau daugelį metų aktyviai dirbantį lietuviškoje veikloje. Jis sutiko atsakyti į kelis “XXI amžiaus” klausimus.

Kokia proga atsidūrėte "Dainavoje"?

Tai kasmetinis Lietuvių fronto bičiulių (LFB) sąjūdžio susibūrimas, trunkantis visą savaitę "Dainavos" stovyklavietėje. Būdamas LFB nariu nuo pat šio sąjūdžio pradžios, jaučiu pareigą ir malonumą į čia atvažiuoti. Stovyklavimas - ne vien tik malonumas. Čia išklausome nemaža aktualių paskaitų, rengiame organizacinius posėdžius, pokalbius, diskusijas, priimame tolimesnius sąjūdžio veiklos nutarimus.

"Dainavos" stovykloje (iš kairės): Audronė Škiudaitė-Girininkienė ("Draugo" redakcija), Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas ir gyd.Petras Kisielius

Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo ordinai įteikti vaikams

Viename iš pačių seniausių pastatų Raguvėlėje jau gerą dvidešimtmetį gyvena Laima Palšauskienė. Ne visi raguvėliečiai gal ir žino, kad ši moteris - Tauro apygardos partizanų vado Jono Petro Aleščiko-Rymanto, Lietuvos karininko, narsiai gynusio Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir didvyriškai žuvusio kovose, dukra.
1999-ųjų gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažino majorą Joną Petrą Aleščiką kariu-savanoriu, o šalies prezidentas Valdas Adamkus savo dekretais, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimais, apdovanojo Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-Rymantą Vyčio kryžiaus antrojo ir trečiojo laipsnio ordinais (po mirties).
Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo apdovanojimai buvo įteikti jo įpėdiniams - dukrai raguvėlietei Laimai Aleščikaitei-Palšauskienei ir sūnui Rimantui Aleščikui, gyvenančiam Panevėžyje ir dirbančiam AB "Lietkabelis".

Raguvėlietė Laima Palšauskienė -
Tauro apygardos partizanų vado dukra

Problemų kamuolys

Dauguma politologų pripažįsta, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turi pakankamai jėgų bei priemonių laimėti karą prieš terorizmą. Tačiau įspėjama, kad Vašingtonas privalo padaryti viską, jog šis karas nevirstų karu su islamo pasauliu. Todėl būtina, kad prie antiteroristinės operacijos prisijungtų kuo daugiau musulmoniškų valstybių. To nepadarius, karas gali virsti košmaru, galinčiu sunaikinti pasaulį. Deja, visų nelaimei, bent jau šiuo metu islamiškame pasaulyje sunku rasti valstybinių ar visuomeninių organizacijų, partijų, o ypač - asmenybių, keliančių idėjas ir pasiūlymus dėl musulmoniškojo pasaulio vienybės su krikščionimis, judėjais, indusais ir, pagaliau, ateistais, siekiant pagrindinio tikslo - sunaikinti terorizmą ir tarpusavio nepasitikėjimą. Vakarams būtina įdėmiai ieškoti tarp islamo šalių ne tik palankių valstybių veikėjų, bet tikrų idėjinių sąjungininkų, ypač tarp dvasininkų, islamo teologų, kurie sugebėtų įtikinamai išaiškinti musulmonų ir Vakarų taikaus sugyvenimo naudą bei būtinybę. Žinoma, kad tokių nuostatų laikosi atskilę nuo musulmonų šiitų disidentai Irane, daug taikaus sugyvenimo su Vakarų pasauliu šalininkų yra ir Afganistane, Jemene, Alžyre, Sudane.

Karas suteikia daug skausmo kareiviams ir jų šeimoms. Mobilizuotas JAV nacionalinės gvardijos karys, išvykstantis į parengimo stovyklą, atsisveikina su žmona

Bendruomenė ir Lietuva

Minint JAV LB penkiasdešimtmetį

"Mes norim tik namo", - visais balsais skardenom karo sugriautoje Vokietijoje, į kurią vienus rudasis okupantas prievarta buvo atsigabenęs, kitus iš naujo į tėvynę atslinkęs raudonasis siaubas buvo nubloškęs. Ir nieko daugiau. Atmintinai žinodami garsiosios JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio pasauliui paskelbtos Atlanto Chartos pagrindinį dėsnį, kad po karo visos okupacijos bus panaikintos ir buvusioms nepriklausomoms valstybėms teisės bus sugrąžintos, mes laukėme jų žadamos taikos konferencijos, kurioje šis principas turės būti įgyvendintas. Žinojom, raudonasis okupantas Lietuvoje siautė: suiminėjo, tardė, kankino, teisė, trėmė ir žudė pavergtus lietuvius ir kaip tam ypatingam terorui tauta desperatiškai priešinosi net atviru partizanų karu, ir klausėm Atlanto Chartos kūrėjų, kada bus įvykdyti tie jų iškilmingi pažadai, kuriais pasikliaudami Lietuvos miškuose žūsta patys narsiausi Lietuvos vaikai. Mūsų šauksmui didžiųjų ausys buvo kurčios. Net ir jie patys buvo kažkur užsisklendę, kad prie jų nė prieiti negalėjom. Mes likom tik beteisiai, bevalstybiai, betaučiai individai, specialiu dviejų raidžių "DP" (Displaced Persons, lietuviškai - išvietintieji asmenys) junginiu pažymėti, nė nežinodami, kurių malonei esame priskirti. Tvyrojo net raudonajam okupantui atidavimo baimė. "Jeigu jau taip norit grįžti, tai kodėl čia sėdit, jūsų Lietuva jau seniai išlaisvinta", - porino kažkokie didžiųjų paskirti nauji tarptautiniai mūsų globėjai, suburti į tų dviraidžių grąžinimo kilmės kraštuosna organizaciją. Ir buvo atvejų, kai taip buvo pasielgta, prievarta grąžinamiems net žudantis.
"Norim tik į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą!", - šaukėm, ir kaip apmaudu, kad tada mes nežinojom, jog jau prieš dvejus metus Teherane Lietuva, Jaltoje - Lenkija ir kitos buvusios nepriklausomos Rytų Europos valstybės tų pačių didžiųjų jau buvo tiesiog parduotos didžiausio pasaulio teroristo Stalino malonei. Nežinojom, kad jau tada mums durys į Lietuvą buvo tvirtai uždarytos. Tenai, kur tuo laiku net ir pėsčiomis būtume ėję.

"Holokaustinis trintukas" prieš Lietuvos laisvės kovų istoriją

Pastaruoju metu Lietuvoje vyko keletas tarptautinio masto renginių, skirtų Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai. Tai - Gaono metinės, tarptautinis litvakų kongresas, Lietuvos žydų genocido 60 metų sukakties minėjimas. Vilniuje žydus gelbėjusiam Japonijos diplomatui pagerbti pasodinta sakurų alėja. Lietuva savo buvusiems ir esamiems piliečiams žydams atidavė tinkamą pagarbą: nė viena tautinė mažuma Lietuvoje nepagerbta taip, kaip ši.
Oficialūs asmenys daug kalbėjo apie žydų tragediją Lietuvoje. Deja, iš šių kalbų paaiškėjo tam tikra priešprieša - kaltė dėl holokausto mėginama suversti Lietuvos laisvės kovotojams. Taip diskredituojama viena svarbiausių Lietuvos istorijos dalių. Per tautos didvyrių heroizmo istoriją braukiama "holokaustiniu trintuku": tai, kas buvo parašyta krauju, uoliai ištrinama neišmanymu ir demagogija.
Pavyzdžiui, Lietuvos ambasadoriaus specialiems pavedimams profesoriaus Alfonso Eidinto kalboje, pasakytoje Lietuvos Respublikos Seime, minint žydų genocido 60-ąsias metines, Lietuvos partizanai įrašyti į vieną eilutę su kriminaliniais nusikaltėliais. "Pogromams vykdyti jau rasti savanoriai iš sukilusių prieš sovietus lietuvių partizanų būrių narių, kerštautojų, antisemitų, pronacių ir apskritai nevaldomo kriminalinio gaivalo", - cituoja A.Eidintas. Maža to, peršama mintis, kad žydus šaudė kovotojai už Lietuvos laisvę: "Nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai....", - cituoja A.Eidintas.

Vis ta pati karuselė

Matydamas ir girdėdamas, ką per televizijos ar radijo stotis skelbia valdžios vyrai, iš nuobodumo tikrai nemirsi. Štai susisiekimo ministro pavaduotojas Arijus Ramonas, kuriam pavesta kuruoti ir koordinuoti Klaipėdos uosto veiklą, kaip paskelbė žiniasklaida, turi savų interesų. Netgi prezidentas V.Adamkus panoro išsiaiškinti tikrąją padėtį ir kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, prašydamas nustatyti, ar A.Ramono veikloje nėra viešųjų ir privačių interesų konflikto, nes viceministras yra vienas iš bendrovių "Arijus", "Arijus ir partneriai" bei "Kontransa" savininkų ir akcininkų. O šios bendrovės yra glaudžiai susijusios su Klaipėdos uostu, užsiima pervežimais, muitinės tarpininkavimu, vandens transporto veikla. Teisininko V.Andriulio vadovaujama komisija nustatė, kad susisiekimo viceministras A.Ramonas turi būti nušalintas nuo beveik visų jam pavestų pareigų. Na, ir kas? A.Ramono viršininkas ministras Z.Balčytis neskuba atleisti savo pavaldinio, o viceministras nė nemirkteldamas aiškina per televiziją, kad jis ne tik nėra firmos "Arijus" savininkas, bet ir apskritai su ja neturįs nieko bendra. Mat visas akcijas padovanojęs...žmonai! Nežinia, verkti ar juoktis, girdint tokį paaiškinimą. Kodėl gi nė neraustant meluojama tūkstančiams žmonių? Nors ko čia rausti, jeigu jauti sau už nugaros ne tik bendrapartiečių, bet ir aukščiausios valdžios paramą?