Problemų kamuolys
Dauguma politologų pripažįsta, kad
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turi pakankamai jėgų bei
priemonių laimėti karą prieš terorizmą. Tačiau įspėjama, kad Vašingtonas
privalo padaryti viską, jog šis karas nevirstų karu su islamo
pasauliu. Todėl būtina, kad prie antiteroristinės operacijos prisijungtų
kuo daugiau musulmoniškų valstybių. To nepadarius, karas gali
virsti košmaru, galinčiu sunaikinti pasaulį. Deja, visų nelaimei,
bent jau šiuo metu islamiškame pasaulyje sunku rasti valstybinių
ar visuomeninių organizacijų, partijų, o ypač - asmenybių, keliančių
idėjas ir pasiūlymus dėl musulmoniškojo pasaulio vienybės su krikščionimis,
judėjais, indusais ir, pagaliau, ateistais, siekiant pagrindinio
tikslo - sunaikinti terorizmą ir tarpusavio nepasitikėjimą. Vakarams
būtina įdėmiai ieškoti tarp islamo šalių ne tik palankių valstybių
veikėjų, bet tikrų idėjinių sąjungininkų, ypač tarp dvasininkų,
islamo teologų, kurie sugebėtų įtikinamai išaiškinti musulmonų
ir Vakarų taikaus sugyvenimo naudą bei būtinybę. Žinoma, kad tokių
nuostatų laikosi atskilę nuo musulmonų šiitų disidentai Irane,
daug taikaus sugyvenimo su Vakarų pasauliu šalininkų yra ir Afganistane,
Jemene, Alžyre, Sudane.
Nuo šiitų atskilusių vadinamųjų bahajų ideologija grindžiama religiniu
pakantumu ir pasaulio religijų vienybe. Iki islamiškos revoliucijos
Irane net 15 proc. piliečių pritarė bahajų idėjoms. Nepaisant
represijų, jų įtaka Irane išliko ir dabar. Yra ir sveikai mąstančių
musulmonų lyderių, kurie suvokia, kad dviejų pasaulio civilizacijų
konfliktas bus pražūtis visam pasauliui. Jeigu islamo pasaulyje
nenugalės taikaus sugyvenimo su "netikėliais" jėgos,
o daugumos musulmonų sąmonėje viešpataus šventojo karo idėjos,
tai karinė JAV pergalė bus tik Piro pergalė. Tada vietoje O. bin
Ladeno ateis dešimtys tūkstančių fanatikų ir norom nenorom teroristus
remiančias musulmonų valstybes reikės okupuoti. O tai sukeltų
naujus neapykantos ir keršto protrūkius.
Nėra abejonės, kad, be Afganistano, yra dar viena pavojinga rakštis.
Tai - Artimieji Rytai. Izraelio ir palestiniečių priešprieša pasiekė
tokį mastą, kad apie jokį susitaikymą negali būti nė kalbos. Šiame
regione susidariusi situacija tapo tragiška. Visi mato, kad naujas
karas - beveik neišvengiamas, ir niekas nieko negali padaryti.
O Jungtinės Valstijos, pradėjusios karą su terorizmu, tiesiog
vengia aktyviau įsikišti į arabų ir žydų konfliktą, nes baiminasi,
kad toks įsikišimas arabų pasaulyje bus bemat įvertintas kaip
karo paskelbimas islamo pasauliui.
Dar viena valstybė, kuri, daugelio apžvalgininkų nuomone, gali
būti įvelta į konfliktą - Iranas. Beje, tai vienintelė musulmoniška
valstybė, kurioje po rugsėjo 11-osios tragedijos JAV daugybė žmonių
stichiškai išėjo į gatves ir demonstravo savo užuojautą teroro
aukoms. Tai buvo tikrai unikalus reiškinys islamo pasaulyje, rodantis
didžiulį skilimą Irano visuomenėje, kurioje reformatoriškos jėgos,
vadovaujamos prezidento Hatamio, priešinasi reakcingiems muloms.
Šių jėgų priešprieša šioje musulmonišką revoliuciją išgyvenusioje
šalyje pavojinga tuo, kad prezidentą palaiko armija, o reakcinguosius
mulas remia vadinamasis Islamo revoliucijos sargybinių korpusas.
Tai didelė jėga, turinti savo karinę aviaciją, šarvuočius ir tankus,
laivus ir desantines pajėgas, kurios nedaug kuo nusileidžia Irano
armijai. Taip pat žinoma, kad Irano armija labai neigiamai žiūri
į talibų režimą Afganistane, nes šis režimas išžudė daug iraniečių
bei vietinių šiitų. Irano generolai labai nepatenkinti, kad talibai
gabena narkotikus per Irano teritoriją. 1999 metais Irano armija
jau buvo pasirengusi smogti talibams, tačiau Aukščiausioji islamo
taryba uždraudė pulti "brolišką islamo valstybę". Apskritai
Irane žodis "talibas" tapo keiksmažodžiu, reiškiančiu
buką, užsispyrusį reakcionierių.
Negalima pamiršti ir dar apie vienos politinės-karinės jėgos,
galinčios tapti aktyvia žaidėja Irano arenoje. Tai Irano liaudies
modžahedų organizacija. Šią politinę-karinę struktūrą remia Irako
diktatorius Sadamas Huseinas, o jos karinėse stovyklose, esančiose
Irake, yra apie 70 tūkst. gerai ginkluotų ir apmokytų karių. Jie
jau dvidešimt metų kovoja su Irano mulų režimu ir dabar tik laukia
progos sukiršinti Irano armiją su Islamo revoliucijos sargybiniais.
Todėl kai kurie politikos analitikai teigia, kad Vašingtonas padarė
didelę klaidą, pasirinkdamas savo pagrindiniu sąjungininku Pakistaną,
kur faktiškai nėra Talibano priešininkų. Kalbama, kad Irano prezidentas
buvo atsargiai užsiminęs amerikiečiams apie galimybę vykdyti antiteroristinę
operaciją kartu. Tokius bendrus veiksmus būtų teigiamai įvertinusi
nemaža Irano visuomenės dalis. Ji būtų galėjusi padėti prezidentui
Hatamiui jo kovoje su radikaliais islamistais iš Aukščiausiosios
islamo tarybos.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"
