Atnaujintas 2001 m. lapkričio 2 d.
Nr.83
(992)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Atmintis
Laikas
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Paskutinis puslapis


ARCHYVAI

2001 metai

Vienas iš didžiojo kunigų daigyno

Minint vyskupo Petro Pranciškaus Būčio, MIC,
50-ąsias išėjimo Amžinybėn metines

Į Katalikų teologijos fakulteto VDU Didžiąją aulą spalio 25-osios popietę susirinko gražus būrys kunigų, seminaristų, VDU dėstytojų. Atvyko Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, jo augziliaras ir generalvikaras Rimantas Norvila, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, VDU rektorius Vytautas Kaminskas.
Susirinkusiuosius pasveikino ir įžanginius žodžius tarė VDU rektorius V.Kaminskas ir arkivysk. S.Tamkevičius. Kunigas Vaclovas Aliulis, MIC, nušvietė vyskupo P.Būčo asmenybę, jo kūrybines galias, apibūdino jį kaip Marijonų vienuolijos generolą, kalbėjo apie vyskupo nuopelnus Bažnyčiai ir Lietuvai. Dr. Aldona Vasiliauskienė, gerai susipažinusi su Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, P.Būčio fonde, esančia medžiaga ir išanalizavusi dokumentus, liudijo labdaringą, žurnalistinę bei visuomeninę vyskupo veiklą. Algirdas Jokubaitis akcentavo kai kuriuos savo giminaičio P.Būčio gyvenimo momentus. Po to Šv. Gertrūdos bažnytėlėje buvo aukojamos šv. Mišios už vyskupą P.Būčį.

Ekumeniškesnis už Jurgį Matulaitį

Gilus mokslininkas, dvasingas kunigas, išmintingas vadovas, taip vyskupą P.Būčį apibūdino kun. Pranas Račiūnas, MIC, biografijų knygoje "Mūsų švyturiai". Kun. V.Aliulis, MIC, dar papildė: "tikras zanavykų žemės sūnus, žavėjęs originalia liaudiška kalba, darbštumu, maldos gyvybingumu, kilęs iš kunigiškos familijos, iš didžiojo kunigų daigyno, ekumeniškai pažangesnis už Jurgį Matulaitį". Iš tikrųjų P.Būčio biografijos, kūrybos, veiklos neįmanoma sutalpinti šiame straipsnyje. Arkivysk. S.Tamkevičiaus žodžiais tariant, "sunku aprėpt, kiek šis žmogus paliko Bažnyčiai, Lietuvai".
Vysk. P.Būčys - vienas pirmųjų Lietuvių katalikų mokslo akademijos kūrimo idėjos kėlėjų, pirmasis Katalikų akademijos ideologas, pirmasis LKMA Centro valdybos (1922-1925), LKMA akademijos (1936), katalikų universiteto idėjos šalininkas ir šio universiteto statuto parengėjas (1921), titulinis Olimpo vyskupas Rytų apeigoms, Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo narys, vienas Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programos projekto sudarytojų. Nepavykus įsteigti Lietuvos katalikų universiteto, kun. P.Būčys pasirūpino, kad šiam reikalui surinktos lėšos tektų Katalikų mokslo akademijai. Tai įgalino per 18 metų paruošti nemažai mokslo darbuotojų. Kun. V.Aliulis ir dr. A.Vasiliauskienė priminė, jog vysk. P.Būčys buvo laikomas žymiausiu teoretiku socialinių ir darbininkų klausimais.
Gilų pėdsaką kun. prof. P.Būčio gyvenime paliko jo bendradarbiavimas su palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu. Kai šis, būdamas Petrapilio dvasinės akademijos profesoriumi, pasiryžo atgaivinti beišmirštančią Lietuvos marijonų vienuoliją, prof. P.Būčys vienas pirmųjų tapo atnaujintos kongregacijos nariu ir buvo atnaujintojo planų vykdytoju, o nuo 1923-ųjų - jo pavaduotoju. Mirus palaimintajam arkivysk. J.Matulaičiui, jo įpėdiniu, marijonų generolu buvo išrinktas kun. P.Būčys. Šias pareigas jis ėjo 1928-1933 ir 1939-1951 metais. 1930-aisiais, išsirūpinęs iš Vienuolijų Kongregacijos leidimą, kun. P.Būčys visą marijonų vienuoliją paskirstė į provincijas su savo vyresniaisiais, pavaldžiais aukščiausiai vienuolijos vadovybei.
Marijonų generolas palaimintasis arkivysk. J.Matulaitis, 1915-aisiais kun. P.Būčį buvo kvietęs į Marijampolę, bet dėl vokiečių okupacijos negalėdamas grįžti į Lietuvą, kun. P.Būčys kapelionavo Maskvos priemiesčio lietuvių kolonijoje ir mokė jaunimą. 1916 metais pasiųstas į Ameriką, klebonavo, redagavo "Draugą", įsteigė savaitraštį "Kristaus Karaliaus laivas", kapelionavo pas seseris kazimierietes, dėstė religiją jų akademijoje, bendradarbiavo per 30 laikraščių ir žurnalų, įvairiose lietuvių draugijose. 1921-aisiais grįžusį į Lietuvą kun. P.Būčį Žemaičių vysk. Pr. Karevičius tuojau paskyrė katalikiškų akademinių studijų sekretoriumi. Prof. P.Būčys paruošė planą Teologijos-filosofijos fakultetui ir Seimo pavedimu parengė Lietuvos universiteto projektą. O 1922 metais įsteigus universitetą, kun. P.Būčys buvo paskirtas fundamentinės teologijos profesoriumi, o netrukus - Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu. 1923-aisiais išrenkamas rektoriumi, o vėliau - vėl to paties fakulteto dekanu. VDU rektorius V.Kaminskas pasidžiaugė prof. P.Būčio įnašu į universiteto istoriją ir tuo, kad vardinę prof. P.Būčio auditoriją papuoš šio didžiavyrio portretas. Pasak kun. V.Aliulio, prof. P.Būčys yra parašęs per 600 pavadinimų straipsnių, o palaimintasis arkivysk. J.Matulaitis ne kartą jį raginęs daugiau rašyti knygas nei straipsnius, nes knygos turi kitokią išliekamąją vertę. Pats kun. V.Aliulis yra klausęs kun. P.Būčio vedamų rekolekcijų, ėjęs išpažinties. "Sūnau, bėk nuo nuodėmės kaip nuo kirmėlės galvos", - sakydavo kun. P.Būčys.

Kunigo P.Būčio fondas

"Nagrinėti labdaringai veiklai itin svarbi yra "Kunigo P.Būčio kvitų knyga nuo 1906 iki 31 rugpjūčio 1909". Tai vysk. P.Būčio darbo Peterburge laikotarpis. Knygoje - įvairaus dydžio 365 lapai ir lapeliai: kvitai, bilietai ir kitokie dokumentai, tvarkingai priklijuoti, išdėstyti laikantis chronologijos", - pasakojo dr. A.Vasiliauskienė, akcentuodama jį priklausius įvairioms organizacijoms. Kun. P.Būčys buvo Peterburgo labdariškosios lietuvių ir žemaičių draugijos narys, Lietuvių katalikių moterų draugijos narys, Peterburgo Mažturčių lietuvių savitarpio pagalbos narys ir šių organizacijų rėmėjas. Peterburge tuo metu veikė septynios lietuviškos organizacijos ir draugijos, kurias vienaip ar kitaip globojo kun. P.Būčys. Ne kartą vienkartine auka jis parėmė Krikščionių demokratų partijos (tuomet Liaudies laisvės) komitetą, mokėjo už mokslą gimnazistams, aukojo neturtingų vaikų vasaros stovykloms, pirko kalėdinės loterijos bilietus, labdaringus bilietus į parodas. Pasak prelegentės, iš esamų sąskaitų sužinome, kad 1909 metų vasarą P.Būčys pastatė paminklą savo tėvams, už kurį sumokėjo tuometinių 160 rublių, o 1908-aisiais Kaune užsisakė kryžių ir sumokėjo 15,89 rublio. Saugomoje raštvedybos knygoje, priešlapyje, esantys kun. P.Būčio ranka įrašyti žodžiai: "Sąrašas daiktų, esančių pas kunigą Būčį" rodo vyskupo begalinį taupumą sau, vardan kitų, sakė dr. A.Vasiliauskienė. Ji pabrėžė prof. P.Būčio - "Petrapilio metraščio, arba Kalendoriaus" redaktoriaus darbą, gebėjimą įtraukti įvairių specialybių žmones iš įvairių Lietuvos vietovių ne tik kaip autorius, bet ir kaip šios spaudos platintojus. Pasak dr. A.Vasiliauskienės, P.Būčio fonde saugomos 57 bylos, kurių dokumentika yra svarbus šaltinis įvairių sričių tyrinėtojams ir leidžia detaliau susipažinti su kai kuriomis vyskupo P.Būčio veiklos kryptimis.

* * *

Mirė vyskupas P.Būčys 1951 m. spalio 25 d. Palaidotas Romoje, Campo Verano kapinėse. Gilaus proto, nepaprastai darbštus, atsidavęs Dievui ir Bažnyčios reikalams, jis ištikimai darbavosi iki paskutinio atodūsio, rūpestingai panaudodamas, kaip sakė kun. P.Račiūnas, visus jam Dievo suteiktus talentus.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Kaunas

© 2001 "XXI amžius"

 


Vyskupas Petras Pranciškus Būčys, MIC

Minėjime demonstruota archyvinė nuotrauka, kurioje
užfiksuotas Lietuvos pirmojo eucharistinio kongreso 1934 m. birželio 1 d. momentas. Iš dešinės: vyskupas Petras Pranciškus Būčys, prezidentas Antanas Smetona, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, vyskupas Kazimieras Paltarokas

Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija