Atnaujintas 2001 m. lapkričio 2 d.
Nr.83
(992)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Atmintis
Laikas
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Paskutinis puslapis


ARCHYVAI

2001 metai

Vėlinių paslaptys

Yra metuose diena, kaip jokia kita jungianti mus visus. Tai Vėlinės. Nepriklausomybės nemini jos antipatikai, Kalėdų nešvenčia ateistai, Naujieji metai nėra rimta šventė tikintiesiems. Visai kitaip yra su Vėlinėmis.
Jeigu paklausčiau savęs ar jūsų, ar teko kada nors atlikti piligrimo misiją, tikriausiai daugelis atsakytume, kad ne. Tačiau neskubėkime taip atsakyti. Neskubėkime, nes juk kasmet lapkričio 1-ąją ar 2-ąją, ko gero, visi kylame lankyti šventų mums amžinojo poilsio vietų. Mirusių kultas, kapų kultas šiomis dienomis įgauna absoliutų dėmenį, keistai būdingą visiems katalikiškiems kraštams ir žymiai mažiau būdingą stačiatikiams arba protestantams. Šios piligrimystės į giminių ir artimųjų kapavietes keistumą sustiprina dar ir tai, kad ji yra gana jaunas reiškinys - tesiekiąs tik XIX šimtmetį, o Lietuvoje iš esmės labiausiai išplitęs tik XX šimtmetyje ar net sovietmetyje. Galbūt todėl, kad tik dabar mes plačiausiai pasklidome po miestus ir atitrūkome nuo savo šaknų. Atitrūkome ne tik erdvės požiūriu, ne tik intelektualiai, bet ir dvasiškai. Atitrūkę susvetimėjome. Tačiau, ko gero, tai ir praskleidžia mūsų vėlinių piligrimystės paslaptį. Kasmet tuo pat metu sugrįžtame prisiglausti prie tų savojo identiteto ir savosios materialinės bei dvasinės prigimties šaknų. Sugrįžtame susikaupę, kaip kadaise susikaupę bočiai melsdavosi ar žegnodavo duoną. Sugrįžtame jų aplankyti, bet ir lyg atsiprašyti už tą civilizacijos ir mūsų pačių nulemtą susvetimėjimą su jais.

Gedimino ŽILINSKO (ELTA) nuotrauka


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija