Vėlinių paslaptys
Yra metuose diena, kaip jokia kita
jungianti mus visus. Tai Vėlinės. Nepriklausomybės nemini jos
antipatikai, Kalėdų nešvenčia ateistai, Naujieji metai nėra rimta
šventė tikintiesiems. Visai kitaip yra su Vėlinėmis.
Jeigu paklausčiau savęs ar jūsų, ar teko kada nors atlikti piligrimo
misiją, tikriausiai daugelis atsakytume, kad ne. Tačiau neskubėkime
taip atsakyti. Neskubėkime, nes juk kasmet lapkričio 1-ąją ar
2-ąją, ko gero, visi kylame lankyti šventų mums amžinojo poilsio
vietų. Mirusių kultas, kapų kultas šiomis dienomis įgauna absoliutų
dėmenį, keistai būdingą visiems katalikiškiems kraštams ir žymiai
mažiau būdingą stačiatikiams arba protestantams. Šios piligrimystės
į giminių ir artimųjų kapavietes keistumą sustiprina dar ir tai,
kad ji yra gana jaunas reiškinys - tesiekiąs tik XIX šimtmetį,
o Lietuvoje iš esmės labiausiai išplitęs tik XX šimtmetyje ar
net sovietmetyje. Galbūt todėl, kad tik dabar mes plačiausiai
pasklidome po miestus ir atitrūkome nuo savo šaknų. Atitrūkome
ne tik erdvės požiūriu, ne tik intelektualiai, bet ir dvasiškai.
Atitrūkę susvetimėjome. Tačiau, ko gero, tai ir praskleidžia mūsų
vėlinių piligrimystės paslaptį. Kasmet tuo pat metu sugrįžtame
prisiglausti prie tų savojo identiteto ir savosios materialinės
bei dvasinės prigimties šaknų. Sugrįžtame susikaupę, kaip kadaise
susikaupę bočiai melsdavosi ar žegnodavo duoną. Sugrįžtame jų
aplankyti, bet ir lyg atsiprašyti už tą civilizacijos ir mūsų
pačių nulemtą susvetimėjimą su jais.
Prisiminkime sovietmetį: ko nebuvo daroma, siekiant Visų Šventųjų
dienos elgesio modelį perkelti į kitą dieną. Susovietinti šio
kulto nepavyko! Nepadėjo nei partiniai reglamentavimai, nei administraciniai
reikalavimai. Piligrimystės data ir kryptis tuomet ir dabar -
tapačios, nors mastai tik sustiprėjo. Dabar turime laisvą dieną.
Kasmet sukruntame ne tik mes, bet ir specialiai tam besirengiąs
verslas. Į visuotiną migraciją pajuda jaunas ir senas, tikintis
ir ateistas. Išsijudina netgi tie, kas nemini jokios religinės
šventės, netgi Kalėdų. Neturintys mirusių artimųjų apsilanko bent
kapuose. Kaip pažymi kai kurie sociologai, jau geras šimtmetis
toks jautrumas mirusiesiems ir kapinėms yra ryškiausias religijos
faktas. Jie priduria, kad tai yra intelektualizuotos, nuo krikščionybės
benutolstančios visuomenės naujoviškas kultas. Keisčiausia yra
tai, kad jame itin aktyvūs (jei net ne aktyvesni) dalyviai yra
inteligentai ir nuo religijos labiau nutolę asmenys. Galbūt tuo
- sekuliarizacija - galima paaiškinti ne tik jautrumą mirusiesiems,
bet ir vis stiprėjantį fundamentalizmą kapinių paminklų statyboje,
kaip sekuliarizuoto mūsų pasaulio norą įsitvirtinti taip naujai
suvokiamame "pomirtiniame" gyvenime, tiksliau tariant,
paliekant sunkiau nunykstamą pėdsaką bent paminklo pavidalu. Tuo
pat metu giliai tikintis asmuo juk negali tikėtis amžinos gyvųjų
atminties ir jam mažiau reikia paminklais priminti šiems apie
savo buvimo aplinkybes.
Sunku apčiuopti visas vėlinių prasmes, juo labiau - išaiškinti
šios mūsų traukos lankyti artimųjų kapus paslaptį. Laimė, kad
esama tokių didingų paslapčių, taip stebuklingai integruojančių
mus! Nes ir amžina sielos trauka į gimtinę, ir vaikystės prisiminimų
nostalgija, ir rudeniškas poreikis parymoti prie mylimo žmogaus
kapo netelpa ir niekada netilps net į pačius išmintingiausius
teoriškų išlukštenimų tomus, nors lengvai telpa į vienintelį poeto
posmą. Ten, kur mokslas - bejėgis, visagalis yra poetas. Prisiminkime
Rainerio Marijos Rilkės žodžius:
Vėlei prisilietę prie vaikystės
praturtėjome nauju supratimu:
mums atrodė, kad praeina metai,
bet pajutom, kaip praeinam mes.
(versta K. Masiulio)
Kęstutis MASIULIS
© 2001 "XXI amžius"
