Lietuvos atkrikštas

Seimo narių grupė inicijavo Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pataisą, kuria pagonybė būtų pripažinta kaip tradicinė lietuvių religija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad minima Seimo narių grupė - tik paprasti neišmanėliai, kuriems tarp valstietiškos pasaulėžiūros, tradicijų, papročių bei apeigų ir religijos skirtumo nėra. Tačiau, matyt, šuo pakastas kitur, nes sunku patikėti, kad kuris iš tos grupės melstųsi Perkūnui ar Medeinei; veikiau pats trotilu perkūniją sukels ar stirną iš dvivamzdžio paklos.
Kokių tik būdų kovai su tikėjimu komunistiniai ideologai nesiėmė, bet galutinai jo sunaikinti nepavyko, nors kraupūs pėdsakai liko. Atstatomos ir restauruojamos griuvėsiais ir sandėliais paverstos bažnyčios, koplyčios, atstatomi ir statomi nauji kryžiai ir paminklai, tačiau, praradus tikėjimą Dievu ir žmogumi kūrėju, atstatyti prarastą dorovę vien lėšomis ir fizinėmis galiomis neįmanoma. Nelengva grįžti prie tikėjimo ar įtikėti iš naujo, nes tai jau ne tik nuo žmogaus, bet ir nuo Dievo malonės priklauso.
Lietuvoje sovietmečiu vienu iš būdų atitraukti nuo krikščioniškojo tikėjimo buvo sumanymas atgaivinti kai kuriuos pagoniškus papročius, vietoj religinių švenčių švęsti metų laikų virsmus. Sumanytojai gerai suvokė, kad pagonybės, kaip religijos, atgaivinti, jos rekonstruoti tikrai nepavyks, tačiau atitraukti nuo krikščioniškojo tikėjimo, nejučiomis brukti ateizmą ji būsianti gera priemonė. Tačiau apsiriko, nes sulaukta kitokios apraiškos: prisidengę pagoniškomis apeigomis, etnokultūra, lietuviai puoselėjo tautiškumą, kas jau prieštaravo tautų sulydymo ideologijai. Sumanymo teko atsisakyti, į Rasos šventę ar kitokius etnokultūros renginius jų organizatorius ir dalyvius lydėdavo saugumiečių palyda.
Buvę komunistai ateistai, gerai suvokdami, kad pagonybės, kaip religijos, tikrai neatgaivinsime, prisiminė prieš tris dešimtmečius kurptą sovietinę klastą. Tikslas senas - žlugdyti krikščioniškąjį tikėjimą. Dabar tautiniai dalykai oficialiai nebelaikomi nacionalistinėmis smerktinomis apraiškomis, nors iš jų įvairiems šerėnams, valinskams, šliogeriams leidžiama viešai šaipytis. Taigi greta įvairių naujų sektų neva tautos tapatumo vardan naujieji pagonys (senieji komunistai) sumanė Lietuvą atkrikštyti. Spjauti ant karaliaus Mindaugo, ant Vytauto Didžiojo, ant Popiežiaus ir ant visos krikščioniškosios Lietuvos; pakankamai gyvastinga komunistinė nomenklatūra Seime vieningai nubalsuos, atkrikšto apeiga bus atlikta, įteisinta. Naujųjų vaidilų, vaidilučių jau dabar netrūksta, o į krivių krivaičius galėtų taikyti Trinkūnas, Jakavonis ar Urniežius.
Kai kas dar stebisi, kad pagal apklausas žmonės Seimu bene mažiausiai pasitiki. O iš kur rasis tas pasitikėjimas, jei viena iš aukščiausių valdžių ne tik savo reputaciją, bet ir orą sovietiniu tvaiku dažnai ima ir pagadina.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"