Atnaujintas 2001 m. lapkričio 9 d.
Nr.84
(993)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Darbai
Gimtas kraštas
Atmintis
Žvilgsnis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Motina mus kviečia pas save

Lapkričio 10-ąją Vilniuje prasideda Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai

Kas yra Aušros Vartai mūsų gyvenime? Kokie keliai atveda mus į šią šventovę? Ko mes ten einame? Ir ką randame? Nejučia kyla šie klausimai, matant, kaip pro nuolat varstomas duris skuba žmonės į Aušros Vartų koplyčią, pas Dievo Motiną - Gailestingumo Mergelę Mariją. Ateiname čia netuščiomis: nešini neišmatuojamom jūrom skausmo, atodūsių, ašarų, kančios, bejėgiškumo… Esame tokie silpni ir pažeidžiami, tad lenkiame galvas prašydami Mergelę Mariją užtarimo ir paguodos. Patikime Jai savo svajones, lūkesčius, planus. Gaila, bet, įnikę į savo bėdas, dažnai pamirštame Marijai padėkoti… O paskui, atsikvėpę Motinos glėbyje, įkvėpti vilties, nuskaidrėję iš koplyčios tais pačiais nuvaikščiotais laiptais pasileidžiame į pasaulį…

Šv. Teresės ir Aušros Vartų parapijos ganytojų mintys

Klebonas rektorius mons. Edvardas RYDZIKAS:

Esate vienos garsiausių Lietuvoje Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų šventovės klebonas. Kokių darbų ir rūpesčių verpetuose jums tenka suktis?

Pirmiausia tenka rūpintis šios šventovės meno vertybėmis. Šįmet pavyko restauruoti Aušros Vartų koplyčios skliautą, atnaujinti skliauto detalių auksavimą, sutvarkyti laiptus, vedančius į koplyčią. Dabar rūpinamės koplyčios langais. Yra daug ūkinių šios šventovės tvarkymo reikalų. Reikia atnaujinti, modernizuoti elektros instaliaciją. To reikalauja ir priešgaisrinės apsaugos taisyklės. Tai yra beveik nepastebimas, bet labai svarbus darbas. Prieš kurį laiką naujai įgarsinome Aušros Vartų koplyčios vidų ir gatvę. Neseniai gavome dovanų iš Austrijos katalikų tris varpus. Teko rūpintis, kad jie būtų pakabinti ir suskambėtų. Taigi dabar varpinėje kabo trys nauji ir vienas senasis varpas. Pastarasis muš valandas, o naujieji varpai skelbs iškilmių šv. Mišių pradžią. Kiti rūpesčiai - pastoraciniai. Pirmiausia, kad gražiai vyktų atlaidai, kad kiekvieną Vilniaus arkivyskupijos parapiją pasiektų informacija apie atlaidus.

Su kokiomis mintimis pasitinkate didžiausią parapijos šventę - Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidus?

Šiemet atlaidus sutinku su rūpesčiu dėl pasaulio tautų santarvės, taikos, sugyvenimo - visus sudrebino įvykiai Amerikoje. Atlaidų lankstukuose yra kvietimas melstis prašant Mergelės Marijos, kad Ji mus užtartų ir išsaugotų taiką. Tai, manau, labai svarbi intencija. Ta proga vieną atlaidų vakarą įvyks šeimų susitikimas, skirtas apmąstyti, kaip taika gali gimti šeimoje.

Kas dar naujo numatyta per atlaidus?

Pirmą kartą naujųjų laikų atlaidų istorijoje dalyvaus Lietuvos karo akademijos kariūnai. Tad melsimės už Lietuvos karius. Lietuvių katalikų mokslų akademijos ir jos bičiulių dalyvavimas atlaiduose taip pat bus naujiena, prieš šv. Mišias vyks susitikimas, bus skaitomos dvi paskaitos istorine tematika. Šiemet atlaiduose laukiame Telšių kunigų seminarijos auklėtinių. Pernai dalyvavo Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijos atstovai. Į atlaidus pakvietėme ir Vilniaus universitetų vadovus, profesorius, dėstytojus ir studentus. Kaip visada vyks jaunimo šv. Mišios. Šiųmetiniam jaunimo vakarui vadovaus broliai bernardinai. Pirmą kartą į atlaidus kviečiame Vilniaus medikus. Melsimės už juos. Šiuo susitikimu rūpinasi Santariškių ligoninės kapelionas kun. Bernardas Augaitis. Noriu atkreipti dėmesį, kad vienos šv. Mišios bus aukojamos už mažuosius ir paprastus tikėjimo žmones, kurie nepriklauso jokiai bažnytinei bendruomenei, brolijai, draugijai ar organizacijai. Tai žmonės, kurie ateina į bažnyčią, ją remia. Norime juos pagerbti.

Kas jus, kaip Aušros Vartų kleboną, šiandien džiugina ir neramina?

Ypač džiaugiuosi, kad žmonės garbina Mariją. Ir tuo, kad iš tų paprastų žmonių, kurie meldžiasi, išsako prašymus, galiu pasimokyti ir aš. Dar džiugina, nors apie tai gal ir nepriimta kalbėti, tikinčių žmonių dosnumas, jų parama bažnyčiai. O neramina tai, kad į šventovę ateina nedaug jaunų žmonių. Nors šalia yra didžiulė A.Vienuolio gimnazija… Neramu, kad po Pirmosios Komunijos bažnyčioje beveik nelieka nei vaikų, nei tėvų. Kalbuosi ir su savo kolegomis, ir su parapijiečiais, ką reikėtų daryti, kad jauni žmonės pajustų, jog jie čia yra laukiami. Aušros Vartų šventovė yra ta vieta, kurią jie turi atrasti. Šiais metais pradėjome aukoti šv. Mišias vaikams, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai. Jos vyksta sekmadieniais, 11 val., Aušros Vartų koplyčios lobyne (už Marijos paveikslo esančioje patalpoje).

Ką norėtumėte atlaidų proga palinkėti parapijiečiams ir visiems tikintiesiems?

Linkiu, kad mes visi būtume taikos, ramybės, santarvės žmonėmis. Ir tą ramybę kurtume, padedant Dievui, pirmiausia savo namuose, šeimose ir parapijoje. Norėčiau kreiptis į tėvelius, kurie augina vaikus ir, ačiū Dievui, nori, kad jie priimtų Pirmąją Komuniją. Būtų nuostabu, jei ne tik vaikai susitiktų su Jėzumi Eucharistijoje, bet ir tėveliai, kiti jų giminaičiai. Man labai rūpi jaunus tėvus atvesti prie šitų vertybių, prie sakramentų, prie Dievo Žodžio. Džiaugčiausi, kad ne tik iš Vilniaus arkivyskupijos, bet ir kitų vyskupijų tikintieji atvažiuotų į Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidus.

 

Mons. Edvardas Rydzikas


Rezidentas kun. Aušvydas BELICKAS, MIC:

Šv.Teresės bažnyčia ir Aušros Vartų koplyčia - penkta parapija, kurioje dirbu. Čia pradėjau dirbti nuo birželio pabaigos. Esu rezidentas, pagelbstintis kunigas, dar aptarnauju Griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Ši parapija yra sena, turi gilią istoriją. Tai Marijos šventovė - viena svarbiausių Lietuvoje, kur ypatingai gerbiama Švč. Mergelė Marija. Aplinkui gyvena vyresnio amžiaus žmonės, todėl parapija gana sena ir savo amžiumi. Patarnaujame ir lenkų kalba kalbantiems, ir lietuviams. Beje, Aušros Vartai yra ir turistų, piligrimų traukos centras. Klebonas galvoja apie aktyvesnę sielovadą čia atvykstantiems. Ketinama jiems padaryti ekspoziciją, kad daugiau ir išsamiau sužinotų apie šią šventovę, nes ji plačiau žinoma kultūriniu ir istoriniu, o ne religiniu požiūriu. Tuo Aušros Vartai ir skiriasi nuo kitų parapijų savo svarba visos arkivyskupijos gyvenime. O šiaip kunigo tarnystė visur yra vienoda: tarnauti žmonėms ir Dievui. Visur galioja tie patys tarnystės principai.

Kun. Aušvydas Belickas, MIC


Vikaras kun. Marek BOGDANOVIČ:

Šioje parapijoje dirbu antrus metus. Kaip ir visi kunigai, aukoju šv. Mišias, krikštiju, tuokiu, laidoju, klausau išpažinčių, dar globoju dvi neokatechumenato bendruomenes, pagelbsčiu Šventos Šeimos misionierių vienuolyne. Aušros Vartų parapija yra didelių malonių vieta, gausiai lankoma žmonių, kurie suranda ir Dievą, ir prasmę gyventi. Man didelė malonė ir garbė tarnauti šioje parapijoje. Niekur kitur žmonės taip giliai neatsiveria per išpažintis, kaip šioje šventovėje. Bet, manau, pats svarbiausias dalykas - kad su Marijos pagalba, Jos užtariami, žmonės suranda Dievą. Svarbiausia yra malda. Tai pagrindas, siekiant išlaikyti ryšį su Viešpačiu, o visa kita Viešpats pats duos. Man kunigo pašaukimas duoda daug patirties. Džiaugiuosi, kad mane supa geri žmonės ir kunigai, kurie nuoširdžiai padeda, praturtina savo patirtimi.

Kun. Marek Bogdanovič


Vikaras kun. Algis VAICKŪNAS:

Šeimoje esu septintas, paskutinis vaikas. Nebuvau giliai tikintis ir niekada nesvajojau apie kunigystę. Bet manyje įvyko radikalus atsivertimas: ėmiau reguliariai dalyvauti šv. Mišiose, nebegalėjau gyventi taip, kaip gyvenau iki tol. Ir tai buvo Dievo vedimas. Mano pašaukimas buvo vėlyvas. Neturėjau pažįstamų kunigų, nebuvo su kuo pasitarti, bet viduje jutau tikrumą, kad kunigystė yra mano kelias ir aš turiu juo eiti. Tik reikėjo tokios jėgos, kad galėčiau apsispręsti viską palikti.
Prieš aštuonetą metų Vilniuje vyko toks renginys "Faire", kuriame išgyvenau tarsi Šventosios Dvasios krikštą. Tada gavau vidinį sustiprinimą, kai galėjau viską laisvai palikti ir eiti. Manau, kad Dievas kiekvieną žmogų veda tokiu keliu, kuris yra pats geriausias. Ir kiekvienam duoda daug laimės ir džiaugsmo, jeigu tik sugebame tai priimti… Laimė yra vidinė patirtis, ramybė, užtikrinimas, kad esi gerame kelyje.
Į Aušros Vartus ateidavau pasimelsti dar prieš seminariją. Ir buvo netikėta, kai sužinojau, kad man teks čia dirbti. Tikiu, kad nieko gyvenime nebūna atsitiktinio. Mano kunigystės pašaukimas buvo ateiti pas Jėzų per Mergelę Mariją. Marija yra Motina, Mama, kuri veda. Taigi mano buvimas ir tarnystė šioje parapijoje yra didelė Mergelės Marijos dovana. Juk čia yra malonės vieta, nors kartu neaplenkia ir dideli išbandymai. Bet taip turi būti. Prisimenu vienos seselės žodžius: "Kur Mergelė Marija, ten ir piktasis". Tačiau Dievas duoda tiek daug malonės, kad viską galima įveikti. Svarbu visuomet žvelgti ne į save, o į Jėzų. Jis pagelbės sunkumuose, išbandymuose, nesėkmėse...
Jaučiuosi laimingas, kad esu kunigas ir dirbu čia. Kartu tai ne tik didelė malonė, bet ir atsakomybė. Džiaugiuosi, kad esu reikalingas kitiems žmonėms. Manau, kunigui yra sunkiausia pasijusti nereikalingam. Tačiau, jei eini į žmones, visada būsi reikalingas. Kunigystės dovana yra begalinė Dievo dovana. Dėkoju Dievui, kad Jis mane pašaukė. Supratau, kad kunigystėje pagrindinis dalykas yra Eucharistija. Tai yra begalinės malonės šaltinis.

Audronė GELŽINIENĖ

Kun. Algis Vaickūnas

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotraukos


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija