XXI amžius

Žodžiai nesiskyrė nuo poelgių

Lapkričio 8 dieną suėjo 48 metai nuo Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 05 - 1953 11 08) mirties

Arkivyskupui Mečislovui Reiniui net sovietinėje enciklopedijoje skirta pastraipa, kurioje jis pristatomas kaip Bažnyčios veikėjas, filosofijos daktaras, Vilniaus kunigų seminarijos ir Kauno universiteto dėstytojas, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų ir pirmasis jos sekretorius, užsienio reikalų ministras, vyskupas, arkivyskupas, Vilniaus, taip pat Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijos valdytojas, parašęs darbų filosofijos, pedagogikos, psichologijos klausimais, išvertęs "Psichologijos vadovėlį", bendradarbiavęs žurnaluose "Tiesos kelias", "Logos", "Soter", Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje "Suvažiavimo darbai".
Lapkričio 5-ąją Vilniaus Arkikatedroje apie arkivyskupo Mečislovo Reinio veiklą ateitininkijoje ir nepavykusius čekistų bandymus jį užverbuoti pasakojo dr. Aldona Vasiliauskienė. Iš valandą trukusios paskaitos atsirinkome tai, kaip arkivyskupo žodžiai derėjo su jo poelgiais kritiškiausiais gyvenimo momentais.
Dr. A.Vasiliauskienė akcentavo, kad vyskupas M.Reinys buvo jaunimo globėjas, dalyvavęs įvairiuose jaunimo sambūriuose, skaitęs paskaitas, sakęs kalbas ir pamokslus, rašęs straipsnius, palaikęs ateitininkų veiklą skatinančiu, pagiriamuoju žodžiu, rėmęs materialiai, rūpinęsis "jaunimo dvasingumo stiprinimu, pareigos ir atsakomybės jausmo diegimu, meilės Dievui, artimui ir tėvynei gilinimu".
Kai 1930 m. rugpjūčio 30 d. Švietimo ministerijos aplinkraščiu buvo uždrausta Ateitininkų moksleivių veikla, nedelsiant parengtas Lietuvos episkopato komunikatas, kurį tų pat metų rugsėjo 22 dieną pasirašė konferencijos sekretorius vysk. M.Reinys. Tame komunikate nurodoma, kad aplinkraštis yra neteisėtas, prieštaraujantis Konkordato XXV straipsniui, nepateisinamas, "nes Ateitininkų moksleivių organizacija nėra politiškai visuomeninė, bet religinio, tautinio, kultūrinio pobūdžio organizacija, esanti Vyskupų priežiūroje, Katalikų Akcijos narė; Ateitininkų moksleivių organizacija yra naudinga tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek Valstybei".
Sveikindamas "Ateities" žurnalą 25-erių metų sukakties proga, 1936-aisiais vyskupas M.Reinys parašė ateitį numatančius žodžius: "Dievas, pažintas kaip Aukščiausioji Išmintis, Gėris, Grožis, įprasmina visą pasaulio istoriją, sudaro tvirčiausią pagrindą žmogaus kilniam būdui, laiduoja galutinį tiesos bei teisybės laimėjimą ir, pagaliau, kilnias žmogaus pastangas apvainikuoja didžiausia nesunaikinama laime. To pasėkoje žmogus, nuoširdžiai mylįs Dievą, viską gali pakelti: jam nebaugu, kad jam ketina galvą nukirsti, plėšriems žvėrims duoti sudraskyti, visus jo turtus pagrobti. Per silpna yra net ir didžiausioji žemiškoji piktybė ir žiaurumas, kad galėtų sunaikinti nusistatymą žmogaus, kuris tikrai Dievą pamilo".
Dr. A.Vasiliauskienė pastebėjo, jog kitame straipsnyje "vyskupas su skausmu kalba apie laisvamanius, religinį indiferentizmą, nereikalaujantį jokio pasiaukojimo, pasiryžimo, nevaržantį net ir žemiausių geismų. Kaip atsvara jiems - katalikiškasis jaunimas. Tačiau jis turi būti dvasiškai stiprus, tvirtos pasaulėžiūros, kad susidariusiose aplinkybėse neprarastų pusiausvyros, o taptų pavyzdžiu ir kitiems jais pasekti. Ateitininkai turi rūpintis doru elgesiu, aktyviu religingumu, atlikti gerus darbus, būti drausmingi ir solidarūs su visa Bažnyčia, su jos mokslu ir praktika".
Viename interviu vyskupas M.Reinys sielojosi, "kad senesniosios kartos inteligentų religinis susipratimas pašlijęs. Ypač jie nesupranta, jog sąmoningas katalikas turi būti ir visuomenininkas. O šioj srity didelė dalis jų labai apsileidus".
Atėjo didieji išbandymo metai. Jau nuo pat 1940-ųjų okupacijos pradžios sovietinio saugumo agentai pradėjo sekti arkivyskupo veiksmus ir žodžius. 1941 metais į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkivyskupo M.Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija.
Išlikę KGB archyvuose rasti dokumentai liudija, kad nuo pat antrosios bolševikų okupacijos pradžios buvo bandoma užverbuoti arkivyskupą M.Reinį, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Svarbiausia buvo išreikalauti M.Reinio pasirašytą bažnytinės vadovybės raštą - kreipimąsi į "banditus", kviečiant juos legalizuotis. Arkivyskupas M.Reinys nuo tokio veiksmo kategoriškai atsisakė, nes "sutinkamai su kanonais, Romos Katalikų Bažnyčia negali ir neturi kištis į šalies politinius įvykius, be to, jis nesąs Vilniaus eparchijos vyriausiuoju ir negalįs veikti savo vardu". Per penkias valandas vykusį "pokalbį" su NKGB arkivyskupas M.Reinys nepaliko jokios vilties dirbti okupantų naudai. Jis sakė, jog jo aštuoni giminaičiai išvežti į Sibirą, penki jau ten mirę, o devintas neseniai areštuotas, nuteistas dešimčiai metų ir išsiųstas į lagerį. Arkivyskupo žodžiai buvę kieti: "Mano kilnojamas ir nekilnojamas turtas sugriautas ir išgrobtas. Ir po viso to jūs norite, kad aš rodyčiau kokį nors bendradarbiavimą su tarybine valdžia... Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar - taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius".
Tačiau "saugumas" nenurimo. Arkivyskupui vėl siūloma mainais už sugrąžintus iš Sibiro dar nenukankintus giminaičius pasirašyti "kreipimąsi". Atsakymas ir vėl stoiškas, patvirtinantis tai, ką arkivyskupas iki tol skelbė savo sakytais ir užrašytais žodžiais. Jis kalbėjo "saugumo" darbuotojui: "Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti, tai tegul sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima... Jūs tikriausiai žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus".
Kai galutinai nepasitvirtino "saugumo" pastangos įveikti arkivyskupo M.Reinio užsispyrimą likti tuo, kuo yra - poelgiais patvirtinančiu savo žodžius žmogumi - 1947 m. birželio 9-ąją parašoma nutartis dėl M.Reinio arešto. Tų pat metų lapkritį Ypatingasis pasitarimas prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos "nutaria arkivyskupą M.Reinį už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, konfiskuojant turtą". Parinktas žiauriomis sąlygomis garsėjęs Vladimiro kalėjimas. Tačiau ir čia jis buvo Ganytojas: "ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai stiprino silpnesniuosius, guosdamas žodžiu ir malda bei dalindamasis ir pačiam taip reikalingais gaunamais maisto produktais". Jo poelgiai niekada nesiskyrė nuo žodžių.
Arkivyskupo M.Reinio gyvybė neaiškiomis aplinkybėmis užgeso 1953 m. lapkričio 8-ąją Vladimiro kalėjime. Jo kapas, kaip ir daugelio kitų kankinių, nežinomas. Tik Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, Atgimimo pradžioje parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių.

Aldona KAČERAUSKIENĖ