XXI amžius

Du svarbūs klausimai

Ar bus pripažinta senovės baltų religija kaip dar viena tradicinė religija?
Dvasininkų ir vienuolių socialinis draudimas – privilegija ar teisingumas?

Lapkričio 8-ąją Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus spaudos konferencija, kurioje žurnalistams buvo pristatyta Katalikų Bažnyčios pozicija dėl visuomenėje kilusios diskusijos apie senojo baltų tikėjimo pripažinimo tradicine religija. Dvasininkų ir vienuolių socialinis draudimas valstybės lėšomis buvo antrasis šiuo metu Bažnyčiai rūpimas klausimas, apie kurį spaudos konferencijoje kalbėjo arkivyskupas S.Tamkevičius.

“Bažnyčia pripažįsta prigimtinę žmonių teisę rinktis religiją, kurti įvairias religines institucijas. Valstybės įstatymai turi garantuoti piliečiams teisę išpažinti kokią nori religiją, – sakė arkivyskupas. – Tradicinėmis Lietuvoje pripažįstamos religijos yra tos, kurios veikia mūsų šalyje nuo seno ir paliko pozityvius pėdsakus. Tačiau šiuo atveju būtų naudinga skirti religiją nuo draugijos arba organizacijos, turinčios tikslą išsaugoti senovinį kultūros paveldą.”
Arkivysk. S.Tamkevičiaus žodžiais tariant, nėra tikslių žinių, kaip iš tiesų buvo senovės baltų tikima, - tik spėlionės. Nebuvo šventraščio, kanonų, apeigų aprašymo. Panašiai tvirtina ir religijotyrininkai: senovės lietuvių pagonių religijos praktika yra nutrūkusi ir jos atkurti nebeįmanoma.
“Kadangi tęstinumo nėra, tai būtų nauja religija, – sakė arkivysk. S.Tamkevičius. – Todėl senovės pagonių religijomis užsiimančios institucijos turėtų būti įteisintos kaip kultūrinės, bet ne religinės institucijos.”
Tradicinės religijos turi kanonus – religinį gyvenimą normuojančias taisykles. Baltų religija teisinio reglamento neturi (nebent jis būtų sukurtas dabar). Spaudos konferencijoje dalyvavęs kun. dr.Artūras Jagelavičius sakė: “Mes labai vertiname kiekvienos tautos, taip pat ir mūsų, kultūrinį paveldą. Sovietmečiu senovės lietuvių papročius palaikančios organizacijos padėjo išsaugoti tautos patriotizmą, tačiau neatsakinga būtų tai laikyti religija, nes religija yra paremta visa žmogaus pasaulėžiūra. Tai, kas būtų daroma Lietuvoje dėl senosios lietuvių pagonių religijos, tebūtų viso labo improvizacija”.
Arkivysk. S.Tamkevičiaus teigimu, Vakarų Europoje dar neatsirado nė vienos valstybės, kurioje seniai išnykę pagonių tikėjimai būtų reanimuoti iki tokio laipsnio, jog juos būtų galima pripažinti kaip religiją greta išpažįstamų katalikų, protestantų ir kitų religijų. Lietuva tokiu atveju būtų “originali”.
Kita blogybė - įteisinus pagonybę kaip dar vieną tradicinę religiją, atsirastų naujas nesantaikos šaltinis. “Katalikai nesibaido iš senovės atėjusių papročių, tačiau jei šis pagonių tikėjimas būtų įteisintas kaip dar viena tradicinė religija, katalikai turėtų nuo jos atsiriboti”, – sakė S.Tamkevičius.
Interneto puslapiuose pasirodžiusiuose pagoniškos religijos atstovų pasisakymuose katalikų dvasininkai pastebi daug akivaizdaus priešiškumo Bažnyčiai, kurie šiek tiek primena sovietmečiu valdžios skiepytą neapykantą Bažnyčiai. “Senovės baltai buvo tolerantiški”, - stebėjosi tuo arkivyskupas S.Tamkevičius.
Kunigų ir vienuolių socialinis draudimas valstybės lėšomis – kitas svarbus klausimas, kurį pristatė arkivyskupas. “Bažnyčia, prašydama, kad valstybė savo lėšomis apdraustų socialiniu draudimu dvasininkus ir vienuolius, kurie gyvena tik iš aukų, siekia ne privilegijų, bet atstatyti teisingumą - bent iš dalies. Nepriklausoma Lietuva nuo 1918 metų mokėjo kunigams atlyginimus ir pensijas ne privilegijuodama dvasininkus, bet dėl to, kad gerbė teisingumą, nes buvo paveldėjusi didelį Bažnyčios turtą, dažniausiai dvarus, žemę.”
Sovietų valdžia, nesilaikydama teisingumo, viską nusavino. Bažnyčiai tarnaujantys žmonės įgijo persekiojamų asmenų statusą. “Taip elgtis dabartinė nepriklausomos Lietuvos valdžia negali, – teigė arkivyskupas. – Bažnyčia nesiekia susigrąžinti turėtų žemių, bet nori, kad būtų atkurtas teisingumas. Todėl Bažnyčia ir valstybės vadovai turėtų susėsti prie derybų stalo, juolab kad tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto pasirašyta sutartis, ir ieškoti geriausio sprendimo.”
Pasak kun. dr.A.Jagelavičiaus, tokių Bažnyčios tarnų, kuriems reikia socialinio draudimo valstybės lėšomis, yra nedaug. Ne visiems dvasininkams reikia socialinio draudimo, daug yra dirbančių mokyklose ir kitose įstaigose. Kaip pavyzdys buvo nurodytos Motinos Teresės seserys, kurios atvyko darbuotis Lietuvoje. Neturėdamos socialinio draudimo, kad ir dirbusios šalies labui visą gyvenimą, vėliau liktų be jokių pajamų. Socialinis draudimas tesudaro 128 litus per mėnesį.

Vitalija NORVILIENĖ

Kaunas