"Lietuviškasis Gogenas" iš Svėdasų
Apie dailininką Joną Rimšą "Tarybų
Lietuvos enciklopedijos" trečiajame tome, išleistame 1987
metais, tėra išspausdintos tik 35 eilutės. Bet ir tai neblogai,
nes sovietmečiu apie daugelį žmonių enciklopedijose, žinynuose
buvo iš viso nutylima.
Taigi šioje enciklopedijoje rašoma: "Rimša Jonas (1903 06
12 Svėdasuose - 1978 05 13 Santa Monikoje (Kalifornija), Amerikos
lietuvių dailininkas tapytojas. 1925 gyveno Kaune, tais pačiais
metais išvyko į Paryžių, 1929 - į Argentiną. 1931-34 Buenos Airių
dailės akademijoje studijavo tapybą. Nuo 1936 metų gyveno Bolivijoje
(1943-44 vadovavo Sukrės meno mokyklai, 1950-57 La Pase turėjo
privačią dailės studiją), Brazilijoje, Argentinoje. 1966 lankėsi
Tahityje. Nuo 1967 gyveno JAV (Santa Monikoje). 1934 Buenos Airėse,
1937, 1975 La Pase ir kituose Bolivijos miestuose, 1965 Klyvlende,
1966 Čikagoje, 1977 Vilniuje surengė individualines parodas, sukūrė
figūrinių kompozicijų ("Motinos idilija", "La Paso
įkūrimas", abu 1937; "Indėnų procesija", "Tamure
šokis"), portretų ("Patagonijos indėnas", 1935;
"Indėnės", 1936, Felikso Petičio , 1940, "Mergaitė
su citrinomis", "Tahitietė geltonais drabužiais";
abu 1974), peizažų ("Tahičio peizažas", 1973). Ankstyvieji
kūriniai realistiniai, sodrių, tamsių spalvų kolorito; vėlesniems
būdinga egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos
formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos".
Iš Svėdasų krašto (Anykščių r.) kilęs, užsienyje savo kūryba išgarsėjęs
J.Rimša visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos, apie ją nuolat kalbėjo,
svajojo nors trumpam aplankyti gimtinę. Savo piešinius jis puošdavo
lietuvišku Vyčiu ir pasirašinėjo "Pintor lituano" (išvertus
iš ispanų - "Lietuvos dailininkas" arba "lietuvis
dailininkas").
J.Rimša, baigęs dailės mokslus, ilgus metus gyveno Argentinoje,
Bolivijoje, daug keliavo, o patirtus įspūdžius perteikdavo drobėse.
Jam teko lankytis Peru ir Čilės džiunglėse, Okeanijos salose,
Taityje ir kituose egzotiškuose kraštuose. Labai mėgo Gogeną ir
norėjo savo kūryba būti panašus į jį, tad dažnai šis menininkas
net buvo vadinamas "lietuviškuoju Gogenu".
Už nuopelnus Bolivijos kultūrai J.Rimša pelnė Andų Kondoro ordiną
- garbingiausią Bolivijos civilinį apdovanojimą. Pats menininkas
buvo paskelbtas Bolivijos garbės piliečiu, jo paveikslai - nacionaliniu
turtu, draudžiamu išvežti iš šios Lotynų Amerikos šalies.
Nors J.Rimša visa širdimi buvo su Lietuva, bet grįžti į gimtinę
jam nepavyko, nes "geležinė uždanga" neleido daugeliui
išeivių nors trumpam sugrįžti į savąjį kraštą. O ir silpna sveikata
vėliau nebeleido tai padaryti. Vis dėlto 1977 metais Lietuvoje
buvo organizuota šio dailininko darbų paroda. Pirmą kartą Vilniuje,
Dailės muziejuje, meno mylėtojams buvo sudaryta galimybė susipažinti
su J.Rimšos nepakartojamais darbais. Kad paveikslai pasiekė Lietuvą,
didelis dabartinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas.
Tuomet jis, žinomas gamtosaugininkas, palaikė ryšius su daugeliu
išeivių. Dar 1958 metais V. ir A.Adamkai, lankydamiesi Buenos
Airėse, susipažino su šiuo dailininku ir bendravo iki pat jo mirties.
V. ir A. Adamkai padėjo J.Rimšai surengti darbų parodas Čikagoje,
Klyvlende, Kalifornijoje ir kituose JAV miestuose, pirko paveikslus
asmeninei kolekcijai, tuo palaikydami dailininką moraliai ir materialiai,
padėjo apsigyventi Kalifornijos valstijoje, Santa Monikos mieste.
Iš pradžių J.Rimša apsigyveno Čikagoje, bet žiemą jį vargindavo
dusinančio kosulio priepuoliai, o Santa Monikos klimatas buvo
švelnesnis, čia gyventi buvo geriau. Šiame mieste svėdasiškis
ir mirė, taip ir neišvydęs gimtinės bei savo artimųjų.
Su V. ir A.Adamkais J.Rimša dažnai ta tema kalbėdavosi, apie Lietuvą
atsiliepdavo su nostalgija ir kuo gražiausiais žodžiais. Vis sakydavo,
kad jeigu Lietuvon nuvažiuotų, tai jau daugiau niekur nebevažiuotų,
ten ir pasiliktų... Bet silpna sveikata neleido jam ryžtis tolimesnei
kelionei, nors išvykti būtų tikrai padėjęs V.Adamkus, kuris ne
kartą gimtajame krašte buvo apsilankęs, o SSRS jau buvo prasidėjęs
šioks toks "atšilimas"...
Viename susitikime V.Adamkus prasitarė: "Jei į Tėvynę nenuvažiuoji
pats, tai tegu bent tavo darbai tenai sugrįžta..."
Tuomet J.Rimša testamentu 28 didžiules drobes paskyrė Lietuvai.
Pats autorius tapybos darbus nuėmė nuo parėmių, susuko į ritinius
ir viską perdavė V.Adamkui. Dažnai keliavęs Lietuvon gamtosaugininkas
atvežė tas drobes į Vilnių, ten ir buvo surengta J.Rimšos darbų
paroda.
Apie tai sužinojęs dailininkas labai džiaugėsi, šluostėsi džiaugsmo
ašaras. Neilgai trukus jis mirė ir atgulė amžinojo poilsio Santa
Monikoje. 1999-ųjų rudenį Vilniuje vėl vyko J.Rimšos darbų paroda,
šįkart - "Vartų" galerijoje. Vėl buvo eksponuoti tie
28 tapybos darbai, testamentu dovanoti Lietuvai, ir dar 28 kūriniai
iš asmeninės V. ir A. Adamkų kolekcijos.
Taigi dailės mylėtojams atsirado galimybė susipažinti su 56 J.Rimšos
tapybos ir akvarelės darbais. Tai tik maža dalelytė iš jo kūrybinio
palikimo. Deja, V. ir A.Adamkų dėka tiktai tiek šio talentingo
meistro darbų pasiekė Lietuvą. Daugybė portretų, peizažų, figūrinių
kompozicijų, tapybos ciklų liko užsienyje: JAV, Argentinoje, Bolivijoje,
Brazilijoje ir kitur, kur teko šiam lietuviui gyventi. Jo darbai
liko meno galerijose, muziejuose, privačiose kolekcijose, tad
vargu ar kada nors sugrįš į Lietuvą.
O tie 56 darbai, kurie šiuo metu yra mūsų šalyje, be abejo, bus
eksponuojami ir ateityje. Yra vilčių, kad kada nors pasaulinio
garso darbus išvys ir anykštėnai bei svėdasiškiai - menininko
kraštiečiai.
Graudu, bet tenka pripažinti, kad pasaulinio garso menininko atminimas
dar tebėra primirštas jo gimtajame krašte.
1994 metais "Minties" leidyklos išleistoje knygutėje
"Svėdasų kraštas" tiktai keletu sakinių užsimenama,
kad "Svėdasų siuvėjo šeimoje 1903 metais gimė Amerikos lietuvių
dailininkas tapytojas Jonas Rimša. 1977 m. Vilniuje surengta jo
darbų paroda. Mirė 1978 m. Santa Monikoje (Kalifornija)".
Nėra jokių nuotraukų, prisiminimų, archyvinių dokumentų apie šį
žmogų ir Svėdasų krašto muziejuje, įrengtame restauruotoje Kunigiškių
pradžios mokykloje. Ir tai visiškai suprantama. Kurgi gauti nuotraukų,
dokumentų, kitų relikvijų, jei beveik nieko nėra apie šį žmogų
šalies muziejuose ir archyvuose, jei Lietuvoje tebuvo organizuotos
tik dvi jo darbų parodos ir išleistas prašmatnus, bet juokingai
mažu tiražu katalogas? Ir tik dabar, po daugelio dešimtmečių tylos,
atviriau prabilta apie "lietuviškąjį Gogeną" iš Svėdasų.
Bet džiugu, kad grįžta į gyvenimą tiesa, vis atviriau prakalbama
apie žmones, kurių pavardės anksčiau buvo nutylimos...
Vytautas BAGDONAS
© 2001 "XXI amžius"
