Atnaujintas 2001 m. lapkričio 23 d.
Nr.88
(997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Išsipildžiusios svajonės ir ateities viltys

Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui - 75-eri

1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdyje, Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983) šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo vyskupo, šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad vaikai klausydavo labai susidomėję - tad jau nuo mažens pajuto troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...
Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti karo mokslus.
Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos šešis skyrius, Juozukas 1940 metais stojo į Šakių "Žiburio" gimnaziją, o birželio 15 dieną Lietuva buvo okupuota. Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupas tiki, kad tas palaiminimas: - kryžiaus ir motinos,- lydėjęs ir saugojęs visą gyvenimą, tebelydi ir šiandien...
Mokydamasis gimnazijoje, visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo dirbdamas kartu su tėvu: įrenginėdamas namus, gerai išmoko staliaus amato. Juozas mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui, vokiečiai paėmė Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu kasti apkasus. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.
1944 metų rudenį trijų gimnazijų: Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių mokinių likučiai, - mat vieni buvo pasitraukę į Vakarus, kiti - išėję į miškus, - susirinko į Barzdus mokytis. 1945-ųjų pavasarį Juozas sužinojo, kad Barzdų gimnaziją baigęs griškabūdietis Juozas Žemaitis važiuoja mokytis į Kauno kunigų seminariją. Su juo vyko ir kitas griškabūdietis Juozas Užupis. Tad prie jų nedvejodamas prisidėjo ir Juozas Preikšas. Ir taip trys Juozai iš Griškabūdžio išvyko į seminariją. Kadangi J.Preikšas dar nebuvo baigęs gimnazijos, tad įstojo į prie seminarijoje veikiančio licėjaus trečią kursą. Licėjaus kursuose buvo tokia pat tvarka ir dvasia, kaip ir seminarijoje. Nuo 1946 metų Juozas tęsė mokslą Kunigų seminarijoje. Mokėsi penkerius metus su pertrauka, mat tuo metu seminarijoje sovietinė valdžia du kartus mažino klierikų skaičių: pirmą kartą Juozas buvo paliktas, o 1949-aisiais - atleistas, nes atsisakė išdavinėti draugus.
Grįžęs į tėviškę, dirbo vargonininku ir vis beldėsi į seminariją, trokšdamas tęsti studijas. Kartu su penkiais klierikais (visi jau mirę) po metų pertraukos sugrįžo ir 1952-aisiais ją užbaigė. Dar 1951 m. rugsėjo 23 d. Kazimieras Paltarokas, tuo metu vienintelis vyskupas Lietuvoje, įšventino visą seminaristų kursą. Tarp 13 klierikų buvo ir būsimasis vyskupas.
Ir vikaraudamas Karmėlavoje (1952-1954), ir klebonaudamas Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (1954-1959), kun. J.Preikšas tęsė studijas. 1956 metais apgynė teologijos licenciatą ir pradėjo pedagoginį darbą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Trylika metų (iki 1969-ųjų) visiems kursams dėstė dogminę teologiją.
1959-1964 metais dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kancleriu Vilkaviškio vyskupijos reikalams. 1964 metais, padidėjus pedagoginiam krūviui seminarijoje, kun. J.Preikšas buvo atleistas iš kanclerio pareigų ir penkerius metus dirbo vien Kunigų seminarijoje. 1969 metais jis buvo atleistas iš seminarijos ir paskirtas Vilkaviškio klebonu ir dekanu. Čia dirbo 15 metų (iki 1984-ųjų).
Vyskupas prisimena, kad, jam atvykus į Vilkaviškį, nebuvo nė vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus. Po dažnų pokalbių atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus, kurie vėliau įstojo į Kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis ir kiti. Norėdamas artimiau susipažinti su parapijiečiais, klebonas lankėsi namuose (o tai griežtai draudė pasaulietinė valdžia), slapta katekizavo vaikus, susilaukdamas aktyvios vienuolių pagalbos. Pamažu keitėsi tikinčiųjų požiūris į Bažnyčią, o tai jaudino sovietinės valdžios pareigūnus. Todėl visai suprantama, kad būsimasis vyskupas tapo nuolatiniu priverstiniu svečiu rajono vykdomajame komitete: vis reikėjo aiškintis, teisintis dėl įvairiausių "nusikaltimų". Vilkaviškyje klebonas keletą kartų remontavo bažnyčią, užbaigė pastatytos klebonijos vidaus darbus. O jo tą gausybę darbų tarsi apvainikavo 1975 metų kelionė į Romą. Šventųjų, jubiliejinių metų proga iš Lietuvos vyko 15 kunigų.
1984 m. lapkričio 16 d. Vatikano radijas paskelbė, kad Juozas Preikšas skiriamas tituliniu Egnacijos vyskupu, kartu ir arkivyskupo Liudo Povilonio augziliaru. O gruodžio 2 dieną Arkikatedroje Bazilikoje vykusioje vyskupo konsekracijoje dalyvavo arkivyskupas Liudas Povilonis, vyskupai Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Romualdas Krikščiūnas, Vincentas Sladkevičius, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas, stačiatikių vyskupas Viktorinas. Nuo gruodžio 16 dienos vysk. J.Preikšas pradėjo eiti augziliaro ir kartu Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos generalvikaro pareigas. 1985-ųjų pavasarį Romoje naujas vyskupas buvo pristatytas Popiežiui. Privataus priėmimo pas Joną Paulių II pietų metu dalyvavo ir tuo metu Romoje buvęs dabartinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
1988 metų kovo mėnesį visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai vyko į Romą "ad limina apostolorum" (kas penkeri metai vyskupai privalo pateikti ataskaitas). Vizito metu Popiežius priėmė arkivysk. L.Povilonio atsistatydinimą, o J.Preikšą paskyrė Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 1988 m. spalio 4 d. Romoje vysk. J.Preikšas dalyvavo prelato Audrio Juozo Bačkio konsekracijos iškilmėse, kartu su kardinolu Achile Silvestriniu asistavo Šventajam Tėvui koncelebruojant šv. Mišias.
Po 1989-ųjų kovo mėnesio Šventojo Sosto pertvarkymų kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas į Kauną, o vysk. J.Preikšas - į Panevėžį. 1989 m. balandžio 2 d. - ingresas (iškilmingas įžengimas) į Panevėžio katedrą. Tad vyskupas J.Preikšas jau 12 metų vadovauja Panevėžio vyskupijai.
Vyskupas pasakoja: "Panevėžio vyskupija laiminga tuo, kad karo audra per Aukštaitiją persirito greitai, nesugriovė bažnyčių, o apgadintas darbštūs kunigai greitai sutvarkė, suremontavo. Vyskupijoje - 113 bažnyčių ir Panevėžio Katedra, iš jų 44 aptarnaujamos. Pastatytos penkios naujos bažnyčios: Berčiūnuose, Truskavoje, Skrebotiškyje, Grūžiuose ir Pakalniuose. Dvi pastarosios (Grūžių ir Pakalnių) pašventintos 2001 metais. Numatyta naujos bažnyčios statyba Panevėžio mieste. Tačiau svarbiausia statyti Gyvąją Bažnyčią! Juk atstatyti nuniokotai dvasiai reikės dešimtmečių. Todėl vyskupijos kunigai, kiek pajėgia, dirba dvasingumo puoselėjimo kryptimi. Vyskupijoje darbuojasi 96 kunigai: 75 klebonai, 10 vikarų ir 11 altaristų, tarp jų - vienas prelatas, 14 kanauninkų ir penki monsinjorai".
Daug gražių vilčių teikia Kazimiero Paltaroko katalikiška vidurinė mokykla. Vyskupas džiaugiasi, kad geri mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai, vyrauja pasitikėjimas, tarnystės, vilties ir tikėjimo dvasia. Dvasingumą padeda skleisti atkurta Katalikiška žemės ūkio mergaičių mokykla, Panevėžio kun. Alfonso Lipniūno jaunimo centras, šiuo vardu pavadinta mokykla bei kitos mokyklos. Panevėžio vyskupijoje yra aukštesnioji mokykla - Rokiškio kolegija, kur rengiami ir vargonininkai. Panevėžyje svarius dvasingumo darbus atlieka seserys vienuolės: Dievo Apvaizdos, kotrynietės, Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija. Vyskupijoje veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijos Panevėžio skyrius, 2001 metais išleidęs filosofijos dr. kun. Juozapui Čepėnui bei teologijos dr. mons. Jonui Juodeliui skirtas knygas, kurioms įvadinį straipsnį parašė vyskupas. Reikia pasakyti, kad prieš ketvertą metų Utenoje išleistai knygai, skirtai didžiajam mecenatui dr. prel. Juozui Prunskiui, įvadą parašė irgi vyskupas J.Preikšas.
Vysk. J.Preikšas aktyviai dalyvauja ne tik Panevėžio, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykstančiuose renginiuose, mokslinėse konferencijose, susitikimuose su menininkais, literatais ir pan. Visur jis geba pasakyti svarių, reikšmingų minčių, skatinančių nuoširdžiai tikėti, prasmingai dirbti bei mylėti Dievą, artimą, savo kraštą. Vyskupo Juozo Preikšo taiklus žodis teikia gražių vilčių ateičiai.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Panevėžys

© 2001 "XXI amžius"

 


Juozas Preikšas po kunigystės šventimų 1951 metais

Vyskupas Juozas Preikšas 1984-ųjų gruodį po konsekracijos

Vyskupas Juozas Preikšas Lietuvos kariuomenės 80-mečio minėjime Panevėžio nepriklausomybės aikštėje

Vyskupo asmeninio archyvo nuotraukos

Vyskupas Juozas Preikšas Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko katalikiškoje mokykloje surengtame kun. Alfonso Lipniūno paminėjime 2000-ųjų kovo 10-ąją

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Vyskupas Juozas Preikšas (viduryje) su bendramoksliais vyskupais Juozu Žemaičiu ir Antanu Vaičiumi Kaune, prie Aukštosios Panemunės parapijos klebonijos 2000-ųjų rugsėjo 17-ąją

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija