XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Išsaugojusi brolio, Lietuvos partizanų vado, turtą - meilę Dievui ir tėvų žemei

Apie Šiaurės rytų Aukštaitijos partizaninio pasipriešinimo dalyvę Emiliją Vaičėnaitę

"...Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi..." (Balys Vaičėnas-Liubartas. Partizano testamentas // Semaškaitė J.Vaičėno būrio žūtis. - V., 1994. P. 17)
Emilija Vaičėnaitė, dviejų brolių partizanų Balio ir Broniaus Vaičėnų sesuo, išsaugojo šį turtą ir kiek galėdama visu savo gyvenimu, savo kančia, energija ir veikla jį didino. Iki šiol ji tebestovi kovotojų už šio turto išlikimą gretose.
Emilija Vaičėnaitė gimė 1918 m. gegužės 8 d. Vaičėnų kaime, Obelių valsčiuje (Rokiškio aps.), Joanos Kišūnaitės-Vaičėnienės ir Norberto Vaičėno šeimoje. Joje augo septyni vaikai: keturi berniukai ir trys mergaitės. Žemės buvo nedaug - 8 ha, bet tėvai buvo darbštūs, tvarkingi ūkininkai, tvirtos dvasios lietuviai. Taip auklėjo ir savo vaikus. Du broliai ir dvi seserys anksti mirė nuo ligų ir baisių nelaimingų atsitikimų. 1944 m. vasario 14 d. mirė ir tėvelis Norbertas Vaičėnas.
1944 metais prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaimo vyrai, su jais ir abu broliai Vaičėnai išėjo į partizanus. Balys Vaičėnas įkūrė 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės "Vyties" kuopą. Joje buvo abu broliai Vaičėnai, jų pusbroliai, jų tėvo brolio Prano du sūnūs, vieno jų žmona ir keturi brolių Juozo ir Jono Dručkų sūnūs. Visi sveiki vyrai išėjo partizanauti.
Balys Vaičėnas buvo baigęs puskarininkių mokyklą, mokėjo elgtis su ginklu, to išmokė kitus būrio vyrus. Iki karo tarnavo Lietuvos pasienio policijoje, vokiečių okupacijos metais dirbo Obelių policijos kanceliarijoje.
Likusios kaime partizanų seserys tapo jų ryšininkėmis, nunešdavo maisto, rūpinosi vaistais ir tvarsliava, sekė kariuomenės ir stribų judėjimą.
Janina Semaškaitė, knygos "Vaičėno būrio žūtis" autorė, joje aprašo vieną partizanų ryšininkių Antaninos Dručkutės-Virginijos ir Emilijos Vaičėnaitės dieną: "...Įsiminė visam gyvenimui 1946-ųjų ruduo. Auksinis ruduo, pats riešutų metas, kai jau nugeltę beržai, kai ypatingu žemės kvapu pakvimpa lazdynai, barstydami nurudusius riešutus, kai žemė, tarytum apsvaigusi nuo rudeninio derliaus, dar neskuba ruoštis žiemos miegui. Antanina ir Emilija Vaičėnaitė per rudenio nuauksintą mišką ėjo susitikti su Balio Vaičėno vyrais: nešė jiems vaistų ir šovinių, ruošėsi aptarti, kaip susitiks, per ką palaikys ryšius žiemą...
Nuėjo merginos, niekieno nepastebėtos, prieš pat saulėlydį: partizanai ilsėjosi. Jas pasitiko Balys ir Bronius Vaičėnai, jų pusbroliai Vincas ir Edvardas Vaičėnai, Vytautas Dručkus. Tada dar visi artimieji buvo gyvi. Gyventojai jiems atnešė vakarienę. Graudžiai nuteikė vyrų malda prieš sėdant valgyti: "Duok mums duonos kasdieninės..." Po jos malda už tėvynę, atsisukus į besileidžiančią saulę. Stiprūs ir jauni, drąsiai žvelgę mirčiai į akis, pasirinkę žūtbūtinę kovą vyrai paskendo tylioje maldoje: ne sau malonių meldė, laisvės Tėvynei, duonos, kurią dar taip neseniai savo rankomis sėjo, augino, pjovė... Kodėl šitą sakralinį auksinio rudens vakarą maldos neišgirdo dangus? Kodėl niekas nei danguje, nei žemėje neišgirdo vyrų maldos penkiasdešimt metų? Kodėl? Kodėl jie visi turėjo žūti?
Merginos grįžo naktį. Teko eiti pro Šaltines, o ten pamiškės krūmai jau buvo aptūpti stribų. Tikrai būtų sulaikę, jei nebūtų sutikusios senuko, netoliese ganiusio kaimo gyvulius... Tada joms stribų pavyko išvengti..." (Ten pat, p. 192).
"Visos mes bijojom tardymų ir kančių... Kai užsispyrusi eini į tikslą, lyg ir užmiršti baimę. Tačiau iš tikrųjų baimė pakliūti saugumiečiams į nagus mus lydėjo kiekvieną kartą. Kiek baisybių, kiek nekaltų aukų teko matyti... Juk kankino ir žudė žmones, net neišsiaiškinę, ką jie padarė ir kuo kalti" (Ten pat, p. 189).
1945 metų sausio mėnesį į Emilijos ir jos mamos namus atvažiavęs stribų būrys atėmė viską, kas buvo namuose, - grūdus, gyvulius. Namuose apgyvendino atsibasčiusią iš Rusijos Natašą su dviem vaikais. Ji namuose padarė landynę su svaigalais ir linksmybėmis.
Emiliją ir jos motiną areštavo. Dvi savaites tardė Obelių stribynėje, reikalavo išduoti sūnus ir brolius. Žiauriai kankino. Motina po tų tardymų visam gyvenimui liko invalidė.
"Nukankinę visai nekaltą žmogų, Obelių kagėbistai ant tų kruvinų šiaudų numetė mane. Krasnovui talkino Obelių saugumo viršininkas Smalikovas. Jį lyg elektra nupurtydavo, kai aš ištardavau žodį "Dievas". Dabar manau, jog tai buvo pragaro tarnai, nešantys tų prakeiktųjų idėjas. Ir jei ne partizanai, Lietuvą jie būtų sunaikinę, palikę plynę ir bedievių ordas. Mano akyse bolševikai sunaikino Vaičėnų kaimą. Tai buvo labai dorų lietuvių - nė vieno išdaviko! - bendruomenė, - pasakoja Emilija Vaičėnaitė. - Pirmoji auka buvo Konstancijos ir Juozo Dručkų sūnus Balys (sovietinės kariuomenės kareivis - O.V.). 1945 m. gegužės 2 d. stribai jį išvedė iš namų. Nuvedė į Mičiūnų kaimo beržyną. Paskui atvedė areštuotą Balio tėvą Juozą Dručkų. Pamatęs kankinamą sūnų, puolė gelbėti, bet stribai jį parbloškė. O sūnų tėvo akyse nužudė" (Šaknys B. Emilijos Vaičėnaitės teisybė // Valstiečių laikraštis. - 1999 m. rugsėjo 21 d.).
1947 m. spalio 4 d. Zarasų rajone, Lakštingalų kaime, išdaviko Jono Ragulio išduoti žuvo septyni partizanai...
Edvardą Vaičėną, išdaviko Viliaus Deksnio išduotą, ir jo žmoną Vaičėnienę, atėjusius prašyti amnestijos, kirviais užkapojo stribai tėvas ir sūnus Steponai Belanaškos ir milicijos aktyvistas Marašinskas... jų mažamečio sūnaus akyse.
Jaunesnįjį brolį Bronių Vaičėną stribai sužeidė 1947 m. sausio 16 d. Sužeistą įmetė į roges ir išvežė... Sužeistojo galva vilkosi žeme, o budeliai susėdę ant jo siurbė kiekvienas iš eilės degtinę iš aliumininės gertuvės: už pergalę! Nuvežę mirštantįjį į Bebrinės miestelį, pametė gatvėje... Girti stribai jį baksnojo šautuvo durtuvu. Sužeistasis dar buvo gyvas, prašė gerti. Stribas, išėjęs į gatvę, apliejo mirštantįjį pamazgomis... Pusantros paros pamestas gatvėje kankinosi sužeistasis mirties agonijoje. Išniekintą kūną drauge su kitais nukautaisiais pakasė kažkur už Bebrinės žvyrduobių.
E.Vaičėnaitės ir jos mamos namus stribai padegė. Devynerius metus teko klajoti be namų, glaustis abiem pas svetimus žmones.
1951 m. balandžio 10 d. išdaviko Juozo Bulkos išduotas Balys Vaičėnas ir septyni jo būrio partizanai buvo apsupti Strazdų kaime (Utenos r.). Prasidėjo kautynės.
"Vaičėnas, kuris dėl gražaus balso ir jo mėgstamos dainos buvo vadinamas Pavasariu, sužeistas krito viduryje kiemo ir uždainavo: "O, pavasari malonus, o pavasari gražus...". Iš įsiūčio emgėbistai iššaudė šeimininkų šeimą (žuvusi motina buvo nėščia), padegė tvartą" (Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai. - V., 1997. P. 127).
Tada žuvo Balys Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris ir dar šeši partizanai.
Tik po Stalino mirties Emilija gavo šiokį tokį darbą, pragyvenimo šaltinį. 1960 m. gegužės 23 d. mirė mama. Emilija liko viena vienužė.
Nebuvo lemta išsipildyti jos vaikystės svajonei - tapti mokytoja. Visų pokario rezistencijos dalyvių likimai buvo sulaužyti. Dievo valia jai pavyko išvengti kalėjimo.
Sieloje išlikusi rezistente, Emilija ėmė ruošti vaikučius Pirmajai Komunijai. Bendravo su Kunigų seminarijos klierikais, įsitraukė į pogrindinės katalikiškos spaudos dauginimą ir platinimą. Dvasios rezistentų gretose E.Vaičėnaitė buvo iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Taip ji pratęsė savo brolių žygdarbį - skleidė Dievo ir Tėvynės meilę.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dar kartą pasikartojo žmonijos istorijoje šimtus kartų pasitvirtinęs dėsnis: į revoliucijas veda romantikai, jas daro paprasti žmonės, o jų vaisiais naudojasi niekšai.
Taip atsitiko ir mūsų nepriklausomybei. Į Lietuvos nepriklausomybę atvedė romantikai,savo krauju ją apgynė ir įtvirtino paprasti Lietuvos žmonės, jos vaisiais - gerove ir garbe naudojasi niekšai.
Emilija Vaičėnaitė, doro žmogaus siela tai suvokusi, skelbia karą: universiteto profesoriui Liudui Truskai, viešai šmeižiančiam partizanų kovas; būsimųjų mokytojų istorikų dekanei dr. Vidai Kniūraitei, vadinančiai partizanus "kone išsigimėliais, nesupratusiais, jog jų kova - beprasmė"; nutautėliams partijų kandidatams, nežinantiems nei Vaižganto, nei Maironio, neskaičiusiems Šapokos "Lietuvos istorijos", kurtiems tautos idealams ir kančioms; Seimo narei N.Oželytei - "po konservatorės kauke sunokusiam nuodingam vaisiui", burnojančiai prieš tikėjimą.
Ji pasakojo prof. L.Truskai, dr. V.Kniūraitei ir parlamentarei N.Oželytei, kaip jos gimtinėje, Vaičėnuose, vietiniai stribai su kariškiais siautėjo, kaip, suradę namuose vyrus, vedė juos iš namų ir žudė. Ji matė jų nukankintus kūnus, veidus. Ji pasakojo, kaip ją pačią tardė okupantų budeliai Krasnovas ir Smalikovas, kaip žudė bežemius, mažažemius žiaurūs atėjūnai. Nė vieno buožės tarp jų nebuvo!
Ji rašė laišką Rimui Paleckiui, laidos rengėjui "Prieštarauk...", kurioje medalius žvangino ir žudymais gyrėsi stribas... Kas žino, kiek jis dorų Lietuvos žmonių išžudė?
Nepabūgo tiesos pasakyti E.Vaičėnaitė, žuvusių partizanų sesuo ir rezistencijos dalyvė, pačiam prezidentui Algirdui Brazauskui, atvykusiam aplankyti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio kapo. Ji tada paklausė: "Pone Prezidente, o kur jūs buvote anksčiau, kad neaplankėte šio kapo?.. Ko gi jūs bijojote?"
...Nejauki tyla, rodės, net medžiai pritilo. Kad ir daugybė žmonių - nė mažiausio šnaresio. "Aš jums padėsiu atsakyti į šį klausimą jūsų žodžiais: važinėjau į Maskvą, lanksčiausi okupantams, o ką tie okupantai buvo padarę - nežinojau... Nenaudinga buvo žinoti". Vėl tyla... (Šaknys B.Emilijos Vaičėnaitės teisybė // Valstiečių laikraštis. - 1999 m. rugsėjo 21 d.).
Tada ji dar Prezidento A.Brazausko paklausė: "Gerbiamas prezidente, kada pastatysime paminklą savanoriams, Lietuvos partizanams, kurių kauleliai dar kemsynuose?.."
Neatsakė... Ir nuskubėjo apsaugininkų apsiaustas į prabangias mašinas su lydinčiais pataikūnais...
"Nelaikau tai kokiu nors nuopelnu, - sako Emilija Vaičėnaitė. - Aš pasakiau partizanų teisybę. Aš negalėjau kitaip pasielgti. Tas žmogus, apšmeižęs tautą Izraelyje, nė žodeliu niekur ir niekada neužsiminė apie savo talką okupantams. Niekada Maskvoje viešai nepareiškė apie mūsų išžudytus kaimus ir nukankintus žmones. Per dešimtį Nepriklausomybės metų nė žodelio atgailos. Juk ar ne tas juršėnų, kirkilų, stakvilevičių ir kitų kolaborantų skleistas melas rūku apgaubė Lietuvos dangų? Per komunistinių debesų tirštesį neprasimuša partizanų vėlių šauksmas ginti Lietuvą. Ir ar ne todėl Lietuva be paliovos klampinama į sovietų iškastą pelkę? Ar ne todėl triumfuoja Grūto baidyklių sumanytojai, per spaudą bandantys įteisinti savo niekšingą sumanymą, kad pažemintų Dzūkijos ir visos Lietuvos partizanų žygius?" (Ten pat).
Jeigu taip, kaip E.Vaičėnaitė, prabiltų visi išlikę gyvi Lietuvos partizanai, jų ryšininkės ir visi dori Lietuvos žmonės, neišdavinėję ir nepardavinėję Lietuvos, neabejoju, melo rūkas, apgaubęs Lietuvą išsisklaidytų... Tik ar prabils? Ar bylos?
Emilija Vaičėnaitė, skelbianti savo žuvusių brolių, pusbrolių, sužadėtinio ir visų jos kaimo vyrų kovos ir kančios prasmę, - nepalenkiama optimistė. Savo interviu "Valstiečių laikraščiui" ji sakė: "Aš tikiu Lietuva, jos žmonių šviesa, tautos ateitimi. Tejungia mus partizanų vado Balio Vaičėno testamento žodžiai: "Kritusieji už laisvę gyvuosius įpareigoja tęsti jų vertą kovą, kad pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas" (Ten pat).
Žuvusių partizanų sesuo saugo savo brolių idealus ir juos gina.

Prof. Ona VOVERIENĖ