Atnaujintas 2001 m. lapkričio 30 d.
Nr.90
(999)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Atmintis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Tautos patriarchas amžininkų akimis

Minint dr. Jono Basanavičiaus gimimo 150-ąsias metines

1928 m. lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktuvėse, Kauno karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas lietuvių tautos patriarcho, jos gyvasties žadintojo, aušrininko, Vasario 16-osios Akto signataro dr. Jono Basanavičiaus paminklas. Jį pašventinęs kitas iškilusis tautos sūnus ir dainius Maironis sakė: "Šis paminklas sako, jog yra ant žemės teisybė. Kada Dr. Basanavičius stojo kovon prieš carų norą surusint šalį, kada tautybės ugnelė liepsnojo tik po šiaudine pastoge, tai buvo kova be vilties, diena be rytojaus, paskutinis skęstančio riksmas. Vienok kova buvo laimėta ir pasiekta tai, ko prieš 40 metų negalima buvo nė svajonėse tikėtis.
It Gedimino milžinai mūsų kariuomenė stojo kovon ir užbaigė darbą dėl Nepriklausomybės. Šitas paminklas pastatytas ne vien Basanavičiui, bet ir tai teisybei, už kurią kiti kariavo. Vienok istoriškoji teisybė dar nepilna: nėra mūsų tarpe daktaro Basanavičiaus. Jis, kaip tautos vadas, stovi ten, kur mūsų troškimai, kur Gedimino ir Vytauto kapai, kur mūsų senoji teisybė. Vienok ateis laikas, kada viršų ims teisybė. Tada sakysim: "Teisingas yra Dievas!"
Profesorius E.Volteris, Kaune 1923-ųjų gegužę, minint "Aušros" laikraščio 40-ties metų sukaktį, kai dar buvo gyvas dr. J.Basanavičius, citavo patriarcho žodžius: "Praėjus 40 metų nuo "Aušros" įsteigimo tik gėrėtis tenka, matant šiandien, kad ta "Aušros" dvasia lietuvių tautoje taip gražiai prašvito ir kad mūsų, jos įsteigėjų, velijimas ir noras jau visiškai išsipildė sulaukus net nepriklausomos Lietuvos".
J.Basanavičiaus įkurtos "Aušros" pasirodymas 1883-ųjų pavasarį buvo nepaprastai svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimo istorijoje. Apie tai rašė "Lietuvių tauta" (Nr. 4) 1928 metais, minint J.Basanavičiaus mirties pirmąsias metines: "Tylu, klaiku buvo mūsų tėvynėje prieš dr. Basanavičiui ateinant. Tai buvo mirties tyla - baisi, nejauki, slopinanti. (...) Mirštančios tautos daktaras slaugytojas, skęstančiųjų svetimose jūrose gelbėtojas buvo Ožkabalių valstiečių sūnus Jonas Basanavičius. Jis suieškojo, surankiojo bajorų tarpe paskutinius to luomo mohikanus, kuriems dar spyksojo lietuvybės šviesa, suieškojo surankiojo pilkų sodiečių vaikus, išėjusius inteligentais, juos visus atgaivino, sudrūtino ir patraukė darban. Tai teikia jo vardui neišdildomos, amžinos atminties Lietuvos sūnų kartose.(...) Dvi reikšmingos datos, auksu įrašytos, spindi mūsų tautos atgimimo istorijoje. Tos datos yra - 1883 ir 1918. Ir vieną, ir kitą datą aiškiai nušviečia skaistus Daktaro vardas, ir vieną, ir kitą gražiai dabina jo gyvenimo darbai.(...) Nepamirštamais 1918 metais subrendęs ir gyvenimo prityrimų kupinas baltaplaukis senelis pats savo ranka apvainikuoja viso savo gyvenimo darbą, pasirašo istorinį dokumentą - Lietuvos Nepriklausomybės Aktą"...
Kai kas net ir šiais laikais skelbia J.Basanavičių buvus laisvamaniu, vos ne socialistu... Pažvelkime, kaip vertino šį "socialistą" iškilūs Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėjai. Štai ką rašė kitas tautos atgimimo šauklys Juozas Tumas-Vaižgantas: "Jo darbais visuomenė mito, įvertindavo ne pasiektus rezultatus, bet dvasią, intenciją, kuria buvo rašoma; intenciją gryną, kilnią; ne sau ką nors turto ar garbės laimėti, bet Lietuvai! Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūnie garbė. O jo dievaitė buvo Lietuva.(...) Dr. J.Basanavičiaus rolė dar nepasibaigė".
Lietuvos žemės reformos tėvas kunigas Mykolas Krupavičius nekrologe, skirtame dr. J.Basanavičiui, rašė: "Mūsų senas varpininkas, nežiūrint savo nuovargio ir amžiaus naštos, lieka Gedimino pilies sargyboje, prie tautos aukuro. Jo skaisti siela nuskrido į kitą, ramesnįjį, gyvenimą prie Aukščiausiojo Tėvo, kuris tesuteikia jam už didžius mūsų tautai nuopelnus amžiną ramybę, o kūnas liko čia pat, Vilniuj, šalia Vytauto ir kitų mūsų tautos didžių vadovų, kad ir iš po šaltos Rasų žemelės šviestų mums skaisčiu atminimu ir rodytų tikrus tautos ir valstybės gyvenimo kelius. Jis mirė, bet darbai jo gyvi ir gyvens mūsų tautoj amžinai". Dar vienas didis Lietuvos patriotas kunigas K.Čibiras prie J.Basanavičiaus kapo kalbėjo: "A.a. dr. J.Basanavičiui teko garbė pajusti atbundančios tautos jėgas, atspėti jų veržimosi kryptį, įžiūrėti tautos svajų ateitį ir visa tai, pamylėjus karšta krūtine, sutvirtinti savo gabios sielos mirtimi ir, jausmui pakėlus balsą, drąsiai ir ryškiai tarti visiems - kelkitės, kelkitės! Į darbą, į šviesą, į laisvę!"
Dr. J.Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva minėjo devintąsias nepriklausomybės metines. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas, tačiau okupacinė Lenkijos valdžia leido atvykti į Vilnių tik dvylikos žmonių delegacijai.
Vargu ar atsitiktinai 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (Naumiesčio apskritis) gimęs berniukas tapo tautos patriarchu, jos gyvasties žadintoju. Kaip 1928 metais rašė "Lietuvių tauta", geresnieji tautos sūnūs ją apleido ar išdavė, bajorai jau seniai buvo jos nusikratę, apsišvietę inteligentai gėrė svetimą dvasią, dainavo svetimas dainas. Tauta gulėjo paguldyta mirties lovoje, merdėdama, kaimynų marinama. Beliko ištikimi ir tvirti tik pilki Lietuvos sūnūs - kaimiečiai. Jie vieni pasiliko kuo buvę, palaikė ką iš protėvių paveldėję, jie vieni išlaikė brangiausią tautos turtą - kalbą.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"

 


Aušrininkai 40 metų "Aušros" sukaktuvėse 1923 metais. Stovi: P.Matulionis, J.Bulota, V.Palukaitis. Sėdi: prelatas K.Prapuolenis, J.Jablonskis, J.Basanavičius, prelatas A.Jakštas-Dambrauskas. Šioje nuotraukoje nėra dar vieno iškilaus aušrininko - Petro Vileišio

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija