Ar išmoktos istorijos pamokos?
Neseniai buvo paminėtas Baltijos
Asamblėjos įkūrimo dešimtmetis. Atkūrus Lietuvos, Latvijos ir
Estijos nepriklausomybę, siekiant glaudesnio šalių bendradarbiavimo,
vienijant trijų valstybių parlamentus sprendžiant bendras problemas
ir buvo įsteigta Baltijos Asamblėja. Ar tai pavyko padaryti per
praėjusį dešimtmetį, sunku pasakyti. Tačiau, sprendžiant iš faktų,
nors reguliariai vyksta Baltijos Asamblėjos posėdžiai Vilniuje,
Rygoje ir Taline, į parlamentarų rekomendacijas Vyriausybėms mažai
kreipiamas dėmesys. Ta proga vertėtų prisiminti Baltijos valstybių
prieškario istoriją ir Pabaltijo santarvės kūrimo istoriją.
Šios santarvės idėja sklandė dar neatkūrus Baltijos valstybių
nepriklausomybės. Apie ją buvo prabilta 1917 metais, kai aušrininkas
dr.J.Šliūpas siūlė įsteigti pirmiausia Lietuvos ir Latvijos sąjungą.
Tais pačiais metais filosofas Stasys Šalkauskis, atkreipdamas
dėmesį į pavojingą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių geografinę
ir politinę padėtį, kaip vienintelę ir idealią išeitį siūlė visą
baltų regioną tarp Baltijos ir Skandinavijos tautų suvienyti į
politinę sąjungą. S.Šalkauskis teisingai numatė, kad tokia politinė
sąjunga atstatytų politinę pusiausvyrą tarp Vokietijos ir Rusijos.
Oskaras Milašius, Lietuvos atstovas Prancūzijoje, nuo 1919 metų
labai aktyviai kėlė idėją, kad Lietuva, Latvija ir Estija organizuotų
Pabaltijo sąjungą, kaip būtiną veiksnį Rytų Europos pusiausvyrai
ir stabilizavimui. Tam iš esmės pritarė ir kai kurie Latvijos
bei Estijos politikai, tačiau jie siūlė, kad į Pabaltijo santarvę
būtų įtrauktos Lenkija bei Suomija. Žinoma, tokiam pasiūlymui
prieštaravo Lietuva, turėdama visų pirma galvoje agresyvią ir
dviveidišką Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu. Tas Varšuvos
dviveidiškumas ypač pasireiškė 1920 metų rugpjūtį vykusioje plačioje
trijų Baltijos valstybių, Lenkijos, Suomijos ir dar galutinai
bolševikų neokupuotos Ukrainos Rygos-Baldurių konferencijoje.
Tuomet Lenkijos atstovas pareiškė, kad Lenkija yra visiškai įsitikinusi
Pabaltijo unijos reikalingumu ir esą Lenkija laiko šią uniją jos
narių nepriklausomybės garantu. O tuo metu Lenkijos kariuomenė
veržėsi į Lietuvos teritoriją ir naikino Lietuvos nepriklausomybę.
Taigi Rygos konferencija faktiškai žlugo, nes, be Lietuvos, iš
konferencijos pasitraukė Suomija, irgi nepritarusi Lenkijos intrigoms
ir atsisakiusi pasirašyti bendrą deklaraciją.
1920-1923 metų laikotarpiu įvyko dar keletas Latvijos, Estijos,
Suomijos ir Lenkijos atstovų pasitarimų, siekiant atgaivinti didžiosios
santarvės idėją. Lenkijai smurtu okupavus Vilnių, Lietuva atsisakė
dalyvauti šiuose pasitarimuose. Lenkijos diplomatai vis dėlto
pasiekė, kad 1922 m. kovo 12 d. buvo pasirašytas Varšuvos susitarimas
dėl Baltijos santarvės. Susitarimas buvo pasirašytas Lietuvai
jame nedalyvaujant. Buvo aišku, kad Lenkija siekia ne tik visiškai
izoliuoti Lietuvą, bet ir tapti Baltijos regiono šalių vadove.
Įdomi buvo Suomijos parlamento reakcija į Varšuvos sutartį. Parlamentas
ją atmetė, o Suomijos užsienio reikalų ministras Holstis, pasirašęs
sutartį, buvo priverstas atsistatydinti. Taigi Helsinkis kur kas
geriau suvokė Varšuvos užmačias nei Ryga ir Talinas.
1923 metais Latvija ir Estija pasirašė tarpusavio gynybos sutartį.
Tai pačioje Latvijoje buvo vertinama gana skirtingai. Latvijos
parlamento atstovas J.Rainis debatuose dėl šios sutarties ratifikavimo
pabrėžė, kad Latvijos sąjungos su Lietuva idėja yra stipresnė
nei sąjungos su Estija. "Unija su mūsų broliais lietuviais
yra tiek pat svarbi kaip ir Latvijos nepriklausomybė", -
sakė J.Rainis.
Pačioje Lietuvoje Vyriausybė dėjo visas įmanomas pastangas, kad
būtų sukurta Pabaltijo santarvių unija. Lietuvos iniciatyva 1924
metų gegužę Kaune buvo sušaukta Lietuvos, Latvijos ir Estijos
konferencija. Joje Lietuva pateikė memorandumą, kuriame buvo skelbiama,
kad Baltijos valstybės turi tik tris galimybes: 1) įsitraukti
į vienos iš didžiųjų valstybių orbitą ir tapti jos instrumentu,
2) likti politinėje izoliacijoje ir 3) susijungti į stiprią sąjungą,
kuri būtų natūraliausia išeitis. Rodydama gerą valią ir politinę
išmintį, Lietuvos Vyriausybė sutiko būsimose Baltijos konferencijose
nekelti okupuoto Vilniaus klausimo, nes žinojo Rygos ir Talino
tiesioginį ir netiesioginį pritarimą Lenkijos pozicijoms.
Taigi pastangos įkurti Pabaltijo sąjungą dėl bendros Baltijos
valstybių veiklos tarptautinėje arenoje buvo Lietuvos politikos
vienu iš prioritetų. Pagaliau irgi Lietuvos iniciatyva bei nepaprastai
didelių diplomatinių pastangų dėka 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje
vykusioje Tautų Sąjungos sesijoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos
užsienio reikalų ministrai pasirašė Pabaltijo Santarvės ir Bendradarbiavimo
sutartį, kuri paskelbta konstituciniu Pabaltijo Santarvės aktu.
Santarvės tikslai buvo visų pirma suderinti trijų Baltijos valstybių
užsienio politiką, teikti politinę ir diplomatinę savitarpio pagalbą,
derinti savo užsienio politiką Tautų Sąjungos principų dvasia
- dirbti taikai ir saugumui. Nuo 1934 iki 1939 metų - Antrojo
pasaulinio karo pradžios - Kaune, Rygoje ir Taline įvyko kelios
užsienio reikalų ministrų konferencijos, ir Lietuvos, Latvijos
ir Estijos santykiai darėsi vis glaudesni. Tačiau Vokietijoje
valdžią jau buvo paėmęs Hitleris. Du didieji grobuonys Berlyne
ir Maskvoje ėmėsi dalyti pasaulį. Nėra abejonės, kad dėl to, kas
atsitiko vėliau, didele dalimi kalta Lenkija, kuri aiškiai sutrukdė
įkurti didžiąją Baltijos santarvę. Jeigu tai būtų padaryta, tarkim,
trečiojo dešimtmečio pradžioje, dar nežinia, ar Stalinas su Hitleriu
būtų sugebėję taip lengvai pasidalyti grobį, kurio dalimi tapo
ir Lenkija.
O paskutiniame Sovietų Sąjungos ultimatume Lietuvai, kuris buvo
įteiktas prieš pat 1940 m. birželio 15 d. okupaciją (birželio
13 dieną) ir paskelbtas paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje
1940 m. birželio 14-osios naktį, buvo prisiminta ir Lietuvos,
Latvijos bei Estijos Pabaltijo sutartis. Maskvos ultimatume Lietuva
buvo kaltinama, kad ji sudariusi karinę santarvę su Latvija ir
Estija, kuri esą yra nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau Maskva
puikiai žinojo, kad Baltijos kariškių susitikimuose apie jokią
karinę sąjungą nebuvo kalbama. O gaila! Daugelio istorikų nuomone,
jeigu karinė sutartis būtų buvusi, kažin ar Stalinas (nors ir
sudaręs sąmokslą su Hitleriu, neseniai gavęs skaudžią pamoką,
kai užpuolė Suomiją) būtų taip užtikrintai pasiuntęs Raudonąją
armiją okupuoti Baltijos valstybių. Tačiau tai - jau kita tema.
Dabar vangiai vyksta Baltijos valstybių bendradarbiavimas, kyla
pavojus, jog daugiau žodžiais, o ne veiksmais demonstruojama vienybė.
Tai gali blogai baigtis. Neišmoktos istorijos pamokos visada skaudžiai
atsiliepia. Kaipgi čia neprisiminsi vieno Baltijos santarvės idėjos
sumanytojo - diplomato, filosofo ir poeto O.Milašiaus žodžių,
pasakytų dar 1921 metų pavasarį Briuselyje vykusioje konferencijoje,
sprendusioje Lenkijos užgrobto Vilniaus klausimą: "Padaryta
klaida, kad nesijungėme su Latvija ir Estija. Tai mano sena idėja.
Dabar trise būtų žymiai lengviau atsispirti". Tačiau Lietuvos
diplomatai toje Briuselio konferencijoje vis dėlto sugebėjo pasiekti
maksimumą, įmanomą tuo metu, kai Lenkiją faktiškai palaikė šimtmečių
tradicijas turintys Vakarų diplomatai. Pažvelkime, kokie žmonės
buvo Lietuvos delegacijoje. Be O.Milašiaus, Lietuvos interesus
gynė stipriausios Lietuvos jėgos: E.Galvanauskas, užsienio reikalų
viceministras P.Klimas, M.Šleževičius, ekonomikos specialistas
prof. V.Jurgutis. Tai buvo žmonės, atidavę viską Lietuvai ir jos
nepriklausomybei. Dabartiniai Lietuvos atstovai Baltijos Asamblėjoje
toli gražu neprilygsta prieškario diplomatams, atstovavusiems
Lietuvai be jokių išankstinių ideologinių nuostatų. Svarbiausia
jiems buvo - Lietuvos interesai.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"
