Atnaujintas 2001 m. gruodžio 5 d.
Nr.91
(1000)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Kultūra
Žvilgsnis
Mums rašo
Literatūra
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Juozo Grušo "Barbora Radvilaitė" ir istorinė tiesa

"Tuo metu, kai istorikai tylėjo, dramaturgui pavyko sukurti be galo įtikinantį idealizuotą Barboros portretą, išreiškiantį visus pamatinius lietuvių istorinės sąmonės B.Radvilaitės tema vaizdinius", - sako istorikė Raimonda Ragauskienė. Lietuva mini Juozo Grušo 100-ąsias gimimo metines. Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje lapkričio 12 dieną vos tilpo atvykusieji į renginį, kuriame dalyvavo istorikai Raimonda Ragauskienė ir Rimantas Marčėnas, aktorė Rūta Staliliūnaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, solistės Rita Preikšaitė ir Sabina Martinaitytė.

Istorinė tiesa ir meninė išmonė

Neretai susimąstome, ar Barboros Radvilaitės asmenybė, kokia ji atskleista J.Grušo dramoje, neprasilenkia su istorine tiesa. O jei ir taip, neatitikimai daro šį kūrinį patrauklų. Ypač sovietiniais metais ji mums įkūnijo užgniaužtą Lietuvos istoriją ir tuo pačiu kovotoją dėl laisvės. Atgavus nepriklausomybę, ši drama ne mažiau patraukli, o atlikėjų talentas daro ją įspūdingesnę.
R.Ragauskienė, nors mažai turėdama laiko, pabandė atskleisti trijų moterų - Bonos, karalienės Elžbietos Austrijietės ir Barboros Radvilaitės - portretus to meto istorinėmis aplinkybėmis, remdamasi istoriniais šaltiniais.
Karalienė Elžbieta Austrijietė, ištekėjusi už Žygimanto Augusto labai jauna, 17 metų (nors Pirmasis Lietuvos statutas leido tuoktis moterims nuo 15 metų), nepatyrė savo vyro meilės, jos nemėgo karališkoji šeima. Ji buvo nuolanki, silpnos sveikatos, sirgo epilepsija, jos samprata apie madą ir kitas elgesio normas atitiko to meto visuomenės požiūrį.
Priešiškas Bonos požiūris J.Grušo dramoje labiausiai atitinka istorinį asmens portretą. Pasak istorikės, nemažai nutolęs nuo realybės Barboros portretas. Tikroji Barbora pagal to meto papročius negalėjo kreiptis į vyrą vardu. 51 išlikusiame Barboros laiške ji kreipiasi į vyrą "Jūsų malonybe", "Karaliau" ir pan.
Ar iš tikrųjų Barbora buvo tokia graži, kaip vaizduoja J.Grušas dramoje? Istorikai sako, jog buvo gražaus lietuviško veido, baltos odos, gražių šviesių plaukų, buvo šviesaus gymio, 1,62 m ūgio, tuo metu buvo laikoma aukšta, net per daug liesa. Barbora mėgo medžioti, skoningai pasirinkdavo aprangą, papuošalus. Savo charakteriu Barbora buvo Elžbietos priešingybė, gal todėl ir patraukė Žygimantą Augustą. Buvo įnoringa ir valdinga. Dramoje - autoriaus išmonė, jog Barbora buvo nunuodyta. Įrodyta, jog ji mirė nuo gimdos vėžio. Manoma, kad ligą sukėlė priemonės, kurias ji vartojo, norėdama susilaukti vaikų. Tai nustatyta pagal išlikusius jos palaikus.
Nors dramoje Bona - neigiamybių šaltinis, bet iš tikrųjų ji buvo nuovoki politikė, be galo valdinga ir energinga moteris. Ji išpirko didikų Radvilų ir Goštautų žemes ir įvykdė valakų reformą bei kitus ekonominius pertvarkymus. Dėl įžvalgumo, politinės orientacijos Bonos nemėgo nei lietuviai, nei lenkai. Kodėl ji vaizduojama kaip nuodytoja? Anuomet italai gamino nuodus, gal iš to ir atsirado Bonos nuodytojos vizija. Ji nemėgo abiejų savo marčių. Barboros nekentė, nes ji neatsinešė kraičio, be to, pagal to meto kanonus ji įnešė daug sumaišties į lietuvių ir lenkų santykius. 1556 metais išvykusi į Italiją Bona buvo nunuodyta.
Rašytojas, istorikas R.Marčėnas šiek tiek prieštaravo kolegei R.Ragauskienei, mat bet kurio istoriko darbas apie realijas turi ir subjektyvumo. Vieninga prelegentų nuomonė - J.Grušo drama parašyta meniškai, stiprino ir stiprina istorinę tautos savimonę. Sovietmečiu tiek J.Grušas, tiek J.Marcinkevičius savo istoriniais veikalais atkreipė tautiečių dėmesį į skaudžias laiko realijas, žadino tautos meilę istorijai. Ir žiūrovai, skaitytojai tai suprato. Kaip yra sakęs J.Grušas, "kiekvienoj sienoj yra vartai". Daugeliui Barboros paveikslas yra taip įaugęs į sąmonę, jog jie tikina, kad Aušros Vartų madona - tai Barboros Radvilaitės prototipas. Nors tai - netiesa.

Aktorių talentas Barboros paveikslą daro dar patrauklesnį

J.Grušo drama "Barbora Radvilaitė" pirmą kartą buvo pastatyta Kaune 1972 metais, vėliau - Klaipėdoje, Vilniuje. Visus laurus nuskynė Rūta Staliliūnaitė (Barbora) ir Kęstutis Genys (Žygimantas Augustas). Anuometiniai straipsniai, recenzijos kupini žavėjimosi aktorių talentu. Paskaičiusi keletą šios dramos ištraukų, R.Staliliūnaitė gal rimtai, gal juokais pasakė: "Jei būčiau žinojusi tiek istorinės tiesos apie Barborą tuomet, jos paveikslą būčiau sukūrusi kitokį. Bet gerai, kad nežinojau. Tai, ką padaro menas, - nuostabu".
Susitikimo dalyviai turėjo galimybę pirmą kartą išgirsti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operos "Barbora Radvilaitė" fragmentus, kaip sakė pats kompozitorius, "citatą iš ateities". Barboros ariją atliko solistė R.Preikšaitė, o Bonos litaniją - S.Martinaitytė.
Galima pridurti: mes neturime teisės istorijos nei teisinti, nei teisti, o menas žavi, pakylėja, suteikia jėgų ateičiai.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Kaunas

© 2001 "XXI amžius"

 


Rašytojas, istorikas Rimantas Marčėnas, renginio vedėja Daina Kazlauskienė, istorikė Raimonda Ragauskienė, aktorė Rūta Staliliūnaitė ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija