Rumunija: vilties šuolis Baltijos link
Lapkričio pabaigoje įvykęs Rumunijos
vadovo Jono Iljesku vizitas Lietuvoje nėra kuo nors ypatingas
ar išskirtinis, juolab kad aukštas svečias Vilnių pasirinko keliaudamas
po visas Baltijos šalis.
Tačiau santykiai su šia kur kas labiau atsilikusia pietryčių Europos
valstybe verti mūsų dėmesio, o tuo labiau - spalvinga Rumunijos
prezidento, sulaukusio jau 71-erių metų amžiaus, asmenybė.
Kartu su Rumunijos prezidentu į Lietuvą atvyko nedidelė, tik vienuolikos
verslininkų delegacija, todėl nebuvo net laukta, kad "Litexpo"
rūmuose Vilniuje surengtas ekonominis forumas sukels didelį mūsų
verslininkų susidomėjimą.
Apskritai Lietuva ir Rumunija diplomatinius santykius atkūrė 1991
metų rugsėjį, kai Rusijoje praūžė garsusis pučas, o Rumunija ėmė
pamažu atsitokėti po 1989-ųjų gruodį nuversto 71-erių sulaukusio
diktatoriaus Nikolajės Čaušesku ir jo žmonos Elenos mirties (jie
buvo sušaudyti). Bet tuo metu rumunams etniškai artimoje Moldovoje
kilo prorusiškas karas dėl Padniestrės atsiskyrimo, o pati Rumunija
rengėsi eiliniams prezidento rinkimams. Kitaip sakant, atkurti
santykius su Baltijos regiono valstybe, neseniai išsprūdusia iš
Sovietų Sąjungos glėbio, metas buvo ne visai tinkamas, tačiau
Bukareštas vis dėlto tai padarė.
Galbūt tai ir yra J.Iljesku nuopelnas. Buvęs komunistinis lyderis,
baigęs mokslus Maskvoje, 1990-aisiais laimėjo pirmuosius rinkimus,
o antruosiuose 1992 metais jis įrodė, kad sugeba keistis ir prisitaikyti
prie 23 milijonų šalies gyventojų nuotaikų.
1996 metais įvyko dar vieni rinkimai, kuriuose pokomunistiniam
vadovui prezidento postą teko užleisti antrame ture nedidele balsų
persvara laimėjusiam vengrų etninės mažumos remiamam dešiniųjų
atstovui profesoriui Emiliui Konstantinesku.
Atėjo 2000-ieji, ir vėl viskas apvirto aukštyn kojomis. Nusivylę
dešiniaisiais, rumunai vėl atsigręžė į J.Iljesku ir trečią kartą
išrinko jį šalies vadovu. Per tą politinių sugrįžimų ir praradimų
dešimtmetį nesikeitė tik viena - rumunų pragyvenimo lygis. Iki
šiol infliacija šalyje nebūna mažesnė kaip 30 proc., vidutinė
mėnesio alga neperžengia daugiau negu kuklios 100 dolerių ribos.
Per mėnesį iš šešių tūkstančių numatytų privatizuoti įmonių tik
trečdalis tapo privačiomis. Iki šiol Rumunijoje gimdyvių mirtingumas
yra didžiausias visoje Europoje. Ilgą laiką Rumunija senajame
žemyne išsiskyrė dar vienu rodikliu - ilgiausia 48 val. darbo
savaite.
Taigi nei patyrimą turintis ekskomunistas, nei jaunesnis dešiniųjų
atstovas neįveikė didžiulio atsilikimo, kuris iš posovietinio
bloko valstybių Rumuniją nustūmė į priešpaskutinę vietą Europoje,
paskutinėje paliekant nebent kokią Albaniją.
Tačiau J.Iljesku, kuriam dažnai tenka bendrauti su buvusiu savo
bendraminčiu A.Brazausku, kantriai ieško išeičių iš tokios padėties.
Lietuvoje jis lankėsi 1994 metais, o tuometinis Lietuvos vadovas
A.Brazauskas, keliaudamas į Turkiją, į Bukareštą buvo nuvykęs
1995-ųjų rugsėjį. Tada jis sužinojo, kad Rumunija labai uoliai
rengiasi įstoti į ES ir net turi 25-erių metų žengimo į ES programą.
To vizito metu neapsieita be incidento: Rumunijos parlamentaras
ir Europos Tarybos atstovas G.Frunda pateikė kaltinimus, esą Lietuvoje
šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės. Vėliau
šis konfliktas išblėso, tačiau atšalimo tarp valstybių nuosėdos
išliko - ir tarpvalstybinių santykių, ir varžybų dėl priėmimo
į Europos struktūras prasme.
Politologai nepraleido be dėmesio ir dar vieno fakto: Rumunijos
ekskomunistinis vadovas viešnagę Baltijos šalyse pasirinko tuomet,
kai jose pakvipo senu kairiųjų kvapeliu: Lietuvoje juo atsiduoda
parlamente ir vyriausybėje, o Estijoje - prezidentūroje... Tačiau
galima to ir nepastebėti, nes politinis angažuotumas neturi būti
valstybių santykių stabdžiu.
Viešėdamas J.Iljesku pareiškė, kad "mes vaisingai bendradarbiaujame
įvairiose pasaulinėse institucijose, pavyzdžiui, JTO, ESBO, tačiau
visiškai negalime būti patenkinti mūsų dvišalių ekonominių ryšių
lygmeniu".
1995 metais prekyba tarp Lietuvos ir Rumunijos tesudarė 0,08 procento
bendros Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Per penkerius metus
ši dalis šiek tiek išaugo. Pernai Lietuvos eksportas į Rumuniją
sudarė 3 mln. 150 tūkst. dolerių, o importas iš Rumunijos - 1
mln. 700 tūkst. dolerių Taigi per metus eksportas ir importas
sumažėjo maždaug 20 proc.
Šių metų sausį Lietuvoje buvo užregistruota vos viena Rumunijos
kapitalo įmonė, o bendrų iš viso nebuvo. Iki šiol neparengta Laisvos
prekybos sutartis, kuriama jau trejus metus. Taip pat nepasirašyta
ir sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.
Toks santykių atšalimas paaiškinamas ne tik stojimo į ES ir NATO
varžybomis (tiek Lietuva, tiek Rumunija tarp dabartinių ES narių
ieško ir randa savo aktyvių rėmėjų). Prekybos struktūra yra labai
nevienalytė, abi šalys dar nesugeba nustatyti jos prioritetų,
ir, išskyrus vaisius, daržoves ar gėrimus, Vilnius Rumunijoje
nemato jį dominančių prekių. Gal tai ir nėra teisinga, todėl šis
Rumunijos prezidento vizitas ir turėjo įpilti žibalo į tą bendradarbiavimo
katilą. Tačiau apžvalgininkai skeptiškai įvertino vizito rezultatus.
Pavyzdžiui, kad ir Bukarešto norą kelią "Via Baltica"
pratęsti per Rumuniją iki Juodosios jūros...
Koordinuojant šį bendradarbiavimą pirmuoju smuiku turėtų griežti
mūsų Užsienio reikalų ministerija, kuri galėtų drąsiau kautis
ne tik dėl paramos integruojantis Lietuvai į eurostruktūras, bet
ir dėl abipusiai naudingų santykių su visomis, kad ir skurdžiausiomis
šalimis, prioritetų.
Česlovas IŠKAUSKAS
© 2001 "XXI amžius"
