Tolerancijos diktatūra

Keistas tas mūsų pasaulis. Gal todėl, kad vis labiau jis tampa pasauliu be Dievo? Bjauriausios mados (lyg "mados infekcija", neseniai demonstruota Vilniuje), gimstančios kažin kokiose didmiesčių kloakose iš skurdo ir nepriteklių, bematant perimamos "aukštųjų" sluoksnių. Vargetų skudurai (suplyšusios kelnės ir ties keliais kadaruojantys klynai, murzini gobtuvai, nutįsę rankogaliai, iš nederančių siūlų liekanų numegztos kepurės ir t.t.), išpuoselėtų manekenių demonstruojami "aukštosios mados" pakylose, peršami (ir įperšami) viso pasaulio vartotojams. Tolerancija bjaurumui, destrukcijos triumfas, apvainikuotas Niujorko dangoraižių griūtimi...
Lietuvoje, perėmusioje visus "tolerancijos standartus", mėginama įrodinėti, kad bjauriausios miestų sienų teplionės - tai nauja ir lygiateisė mūsų dienų meno rūšis, o tepliotojai yra tokie pat menininkai, kaip renesanso freskų meistrai ar Petras Repšys. Pasaulyje esą jau pasirodė šios "meno šakos" albumai, o vienas (gal ir ne vienas?) dailės kritikas gavo habilituoto mokslų daktaro laipsnį, ištyrinėjęs, nufotografavęs ir įteisinęs kaip šiuolaikinės kultūros reiškinį įvairių miestų viešųjų tualetų nešvankybes, išpaišytas ir išrašytas ant sienų. Suprantamas būtų psichiatro darbas, bet menotyrininko?
Teplionės Vilniaus (ir kitų miestų) gatvėse įgavo jau epidemijos mastą. Kur pažvelgsi - visur ta pati ženklų ir spalvų kakofonija. O taip džiaugėmės už nemenkus pinigus išdažytu, atnaujintu Vilniaus senamiesčiu! Ko norėti, jeigu ir miesto skelbimų stulpai apklijuoti "aprobuotais" keiksmais, įžeidžiančiais moteris, tvirkinančiais vaikus. Keiksmažodžiai ir kvaili piešiniai "puošia" kadaise gražiai sumūrytas skaldyto akmens tvoreles ties literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklu (pasėjęs vėją, pjausi audrą), apipaišytas čia pat esantis Pylimo poliklinikos pastatas, subjaurota naujai išdažyta gražia žalsva spalva tvora prie evangelikų liuteronų bažnyčios (tikras nešvankybių žemėlapis!), civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai kasdien gramdo dažais išmargintą brangų granitinį tinką, J.Basanavičiaus gatvėje naujas "Lietuvos spaudos" kioskas po nakties tapo panašus į tualetą ir t.t. Ar viską išvardysi? Tai tik kelios sostinės vietos... Vien tylėti belieka matant nuolatinį Trijų kryžių niekinimą - chuliganų "menas" kryžių postamente dažnai net iš tolo, iš Katedros aikštės matomas. Milijonai, išleisti sostinės senamiesčiui gražinti, eina šuniui ant uodegos.
Ypač įsisiautėjo politizuoti elementai, kuriuos kažkas akivaizdžiai skatina ir finansuoja. Šitokie kiekiai purškiamų dažų juk kainuoja. Nemanau, kad tie "menininkai" atsisako cigarečių, alaus ar narkotikų, kad už tuos pinigus nusipirktų dažų purkštuvų. Tai nėra nekalti žaidimai, nes prieš Anglijos princo vizitą ypač pagausėjo antiamerikietiškų, antivakarietiškų, antinatinių užrašų (patys aršiausi, pastebėti prie Vilniaus universiteto, vizito išvakarėse vis dėlto buvo uždažyti), bet metrinės "agitkos" ties Baltuoju tiltu tebešaukia: "NATO - tai parsidavimas". Atrodo, kad šis chuliganizmo ir bolševizmo kokteilis, akivaizdžiausia antivisuomeniška veikla, svetimo turto gadinimas, nuostolių darymas miestui, įstaigoms ir privatiems asmenims niekam nerūpi. Argi taip sunku bent vieną antrą parodomąjį procesą surengti - tegul sumoka už nuostolius, tegul sutvarko savo teršalus tie, kuriems pakanka laiko ir pinigų kenkti visuomenei, gadinti visų mūsų turtą ir bjauroti mūsų gyvenamą aplinką. Kur ten... Policijai trūksta lėšų? Tai ir rinkite lėšas iš chuliganų, muškite jiems ir jų tėvams per kišenę! "Menininkų" susibūrimo vietos kiekvienam aiškiausiai matomos - nuo sutemų ligi vidurnakčio jie būriuojasi šen ir ten.
Tačiau... Žinau, kad būsiu apkaltinta netolerancija. Esame kaip tas pasakos Jonelis, kuris, pamokytas, kad adatą reikia laikyti ne šieno kupetoje, o kepurėje, paslėpė po kepure sviestą. Išmokę žodį "tolerancija", nežinome, kur jį pritaikyti. Reikalaujame tolerancijos sukčiams, chuliganams, spekuliantams, ištvirkėliams, pažeidėjams, keikūnams ir t.t. Kas drįsta ko nors netoleruoti? Toleruoti privalome viską - tik ne padorumą ir tvarką.
Teko girdėti diskusijų dėl tų sienų paišytojų - kalbėjo beveik vieni "tolerantai". Tai esanti vaikų ir paauglių saviraiška, jeigu jiems drausi "kaip sovietmečiu" - bus dar blogiau (ar begali būti blogiau?), tegul esą jaunimas pats pasirenka - teplioti ar neteplioti ir t.t. Buvo prisiminta net Pompėja! Galiausiai, kaip visados, buvo apkaltintas tuometinis premjeras A.Kubilius, nedavęs pakankamai lėšų popamokinei veiklai, ir už jo stovinti Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) partija su V.Landsbergiu priešakyje. Štai tokia maldele Lietuvoje baigiasi visos diskusijos.
Ar jau tikrai pasaulis apvirto aukštyn kojomis? Ar nuolankiai privalome kęsti naują diktatūros rūšį?

Gražina MARECKAITĖ

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"