Klaidžiojimas

Neseniai teko nugirsti vieną anekdotą, pakankamai atspindintį mūsų gyvenimo aktualijas: Parke ant suolelio sėdi du piliečiai. Vienas jų, sukaupęs visą savo intelektualinį potencialą, sprendžia kryžiažodį. Jam nesiseka. Pagaliau neiškentęs kreipiasi į greta sėdintįjį: "Atsiprašau tamsta, kokia galėtų būti "priemonė suliesėti" iš septynių raidžių?" - "O ko čia nesuprasti, - atsako suolo kaimynas, - juk kaip dieną aišku - pensija".
Šiuo anekdotu pataikyta tiesiai į dešimtuką. Mat Vyriausybė nusprendė pradėti pensijų reformą ne tai 2003-aisiais, ne tai 2004 metais. O kol kas džiaugiamasi statistikos prognozėmis, jog pensininkų skaičius mažėja ir iki tos vadinamosios reformos jų dar labiau sumažės. Kitaip tariant, boba iš ratų - arkliui lengviau. Tiesa, žadama (ir tai tikriausiai bus padaryta) kitais metais padidinti pensijas 5-6 litais. Kitaip ir būti negali. Juk bus prezidento rinkimai, o į juos tikriausiai vėl kandidatuos "populiariausias šalies žmogus". Tad, numetus kokį penklitį, populiarumas pašoks vos ne iki dangaus. Tiesa, vadinamieji socialdemokratai vaidina, jog dar yra neapsisprendę, ką siūlys kandidatu. Tačiau visiems aišku, kas bus kandidatas. Paprasčiausiai nepaskandinamoji nomenklatūra nieko kito, išskyrus "genseką", neturi. Todėl tik juokas ima, kai į Daukanto gatvės rūmų šeimininkus bando pretenduoti nežinia už kokius mokslo darbus tapęs "nepartinis" filosofas arba kitas - jau nuo pat vadinamųjų socialdemokratų partijos įkūrimo joje besidarbuojantis nenuilstantis kovotojas prieš Amerikos imperializmą ir jo statytinį "Williams". Tačiau abu juos sunku palyginti su buvusiu pirmuoju sekretoriumi. Ir visos tos numatomos kautynės dėl prezidento kėdės - tokios tolimos nuo rūpesčių žmonių reikalais. Kiek pensininkų, atidavę paskutinius litus už šilumą ir elektrą, neišgyvens per žiemą - niekam nė motais. Kam gi jie rūpi? Atrodo, kad valdžios vyrams netgi svarbiau įvesti stabmeldystę, sujungti prezidento ir savivaldybių rinkimus, įvesti privalomą (t.y. pagal iš anksto nurodomą kvotą) moterų dalyvavimą valstybės valdyme, prostitucijos įteisinimą, mokėti pensijas kagėbistams ir stribams.
Apskritai Seimas tampa tarsi kokia Gariūnų turgaus parodija. Priiminėjami, tiksliau, štampuojami keisčiausi įstatymai, esą gyvybiškai būtini valstybei ir jos žmonėms. Pasirodo, tautai labiausiai reikėjo gegužės pirmosios šventės, šikšnosparnių ir piktų šunų apsaugos įstatymų. Galų gale nuspręsta, jog per šventes ir valstybės vėliavos galima nekelti. Mat tai "pažeidžia žmogaus teises"! Beje, tokį pasiūlymą dėl valstybės vėliavos nekėlimo per šventes pateikė ne dabartinės neokomunistinės daugumos atstovai, o "opozicijoje" esantys liberalai.

Tiesa, priimdami tokius "gyvybiškai svarbius" įstatymus, neokomunistai puikiai žino, kad tokių teisių ir juokingų įstatymų (kaip ir kitų) niekas nepaisys. Kaip nepaiso ir patys juos priėmusieji. Pakanka prisiminti Suvalkijos "runkelių augintojų" surengtą kelių ir muitinės blokadą. Tai buvo net kelių galiojančių įstatymų grubus pažeidimas. Aišku, kelių blokados ir kitoks kiršinimas turėjo tik vienintelį tikslą - nuteikti rinkėjus prieš patriotines tautos jėgas, kiek galint sutrukdyti dešiniųjų partijų atstovams ateiti į Seimą. Kaip galima suprasti tai, kad net buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar Seimo Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas, kviečia aukštųjų mokyklų profesorius ir dėstytojus eiti šturmuoti Seimo ir Vyriausybės rūmų? Mat eksrektoriui nepakanka biudžete numatytų pinigų švietimui. Aišku, minėtam veikėjui švietimas rūpi mažiausiai. Kaip ir Premjero patarėjui, užsipuolusiam švietimo reformą. Patarėjas sako kryžium gulsiąs, bet neleisiąs švietimo ir mokslo ministrui tęsti reformos darbų. Panašiai savo metu žadėjo gultis ant bėgių viena skandalinga Atkuriamojo Seimo narė. Išgirdę apie tokius Premjero patarėjo užmojus, mokyklų direktoriai visiškai pasimetė, nes nebežino, kurio klausyti - ministro ar patarėjo. Matyt, teks klausyti pastarojo. Ministras juk gali būti bet kada išverstas iš balno, o patarėjas stovi už galingų Premjero pečių.

Vienas politikos apžvalgininkas, turėdamas galvoje kaimyninės Lenkijos gatvinį rėksnį, ūkininkų gynėju pasivadinusį skandalistą A.Leperį, pavadino jį Lenkijos Šustausku. Dargi primindamas, jog mūsų kaimynų skandalistas yra tarsi Šustauskas ir Karbauskis viename asmenyje. Su tuo galima visiškai sutikti. Juk ir Leperis Lenkijoje, ir Šustauskas su Karbauskiu Lietuvoje neokomunistų buvo naudojami prieš rinkimus kaip taranai pergalei pasiekti. Tai buvo tik valdžios paėmimo įrankiai. Dabar Lenkijos komunistai patys nusprendė atsisakyti savo "tarano". Tuo labiau kad Lenkijoje kairieji, skirtingai nuo mūsiškių, kartais įsiklauso į savo šalies tikro, o ne tariamo, elito nuomonę. Mat žymiausi Lenkijos intelektualai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatas Č.Milošas, pasmerkė A.Leperio išsišokimus. Deja, Lietuvoje - viskas atvirkščiai. Demokratinėje Europoje, pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad bent kiek save gerbiantis politikas ateitų į televizijos studiją ir kaip lygus su lygiu diskutuotų su tokiais veikėjais kaip V.Šustauskas ar J.Veselka bei panašiais, tarsi tai būtų rimti politikai.

Toje politinėje maišalynėje pagaliau vis dažniau pasigirsta ir Prezidento balsas. Valstybės vadovas susirūpino, kad valdančioji dauguma į valstybinių įmonių vadovų postus skiria tik neokomunistams ir juos remiančioms įtakingoms vadinamojo verslo struktūroms naudingus ir parankius žmones. Žinoma, pagrindinis tokių paskyrimų iniciatorius - pats Premjeras. Tiesa, kiti tvirtina, jog Premjeras dėl tokių paskyrimų niekuo dėtas. Jis tik vykdo įsakymus. Ko gero, taip ir yra. Daugeliu atvejų matyti, kad dabar viskam, kas vyksta Lietuvoje, komanduoja trys keturi oligarchai, o ne Premjeras ar Vyriausybė.
Prezidentas jau kur jas anksčiau galėjo ir privalėjo susidomėti Premjero staigiu vizitu į Klaipėdą spalio pradžioje, kur jis užsipuolė "nesavą" uosto direktorių. Esą jis kaltas dėl sumažėjusių krovos apimčių. Po šios kritikos Susisiekimo ministerija netgi sudarė komisiją Klaipėdos uosto veiklai tikrinti. Tapo aišku, kad dar R.Pakso premjeravimo laikais paskirtas uosto direktorius ilgai neišsilaikys. Vargu ar Prezidento pastabos, jog uosto administratoriumi būtų žmogus, išmanantis uosto reikalus, o ne tik neokomunistinei daugumai ar verslo grupuotėms artimas žmogus, sulauks atgarsio. Prezidentas tikriausiai žino, kad Klaipėdos uoste savų interesų turi Pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, o svarbiausia - didelis dabartinių Lietuvos valdovų bičiulis, krovos kompanijos "Smeltė" vadovas M.Gusiatinas. Kas stovi už jų, irgi aišku. Ogi ta pati Maskva, net neslepianti savo ketinimų pasiglemžti ir Klaipėdos uosto kontrolę. Tai ypač akivaizdu Rusijai taikant didelius tranzito tarifus kroviniams, gabenamiems geležinkeliu į Klaipėdos uostą. Rusija jau pasiūlė Lietuvai įsteigti "bendrą" tranzito krovinių pervežimo kompaniją, kuriai ir būtų taikomas lengvatinis tarifas. Visiškai aišku, kas kontroliuotų tą bendrą kompaniją. Štai ir atsakymas, kodėl vadinamiesiems socialdemokratams ir socialliberalams prireikė pakeisti uosto vadovą. Aišku, kad savo sumanymą valdantieji įvykdys. Na, o Prezidentas, nesutinkantis su partine protekcija, truputėlį patriukšmaus ir nusiramins. Tuo labiau jog artėja Kalėdos, kai reikės dovanėlėmis rūpintis, karnavalus vaikučiams rengti. Tuo tarpu valstybės ateitis, atrodo, skendi neįžvelgiamose miglose, ji mažai kam rūpi, nes žmonės nuolat specialiai įtraukiami į konfliktines situacijas, dirbtinai skiepijami baimės, netikrumo jausmai. Todėl ir galima manipuliuoti piliečiais, visiškai nesibaiminant, jog kas nors drįs pareikalauti atsakomybės.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"