Atnaujintas 2001 m. gruodžio 7 d.
Nr.92
(1001)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Paskutinis puslapis


ARCHYVAI

2001 metai

Lietuviška katalikybė - tautinė religija

Vieną dieną telefonu paskambino "vydūnininkas" ir ėmė kategoriškai reikalauti pasirašyti peticiją dėl pagonybės - senosios baltų religijos - atkūrimo ir pripažinimo.
Labai gerbiau romuviečių veiklą sovietmečiu dėl jų nuopelnų - mūsų etninės kultūros propagavimo, Joninių šventimo. Tačiau tai nieko bendra neturi su religija. Papročiai - ne religijos, bet tautos turtas. Tai, ką sovietmečiu veikė romuviečiai, tik XIX amžiaus lietuviškojo kaimo pasaulėjautos išraiška.
Čia mūsų nuomonės išsiskyrė.
"Vydūnininkas" puolė remtis Vydūnu, talkon kvietė aušrininkus ir varpininkus, kurie, anot jo, taip pat buvę senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjai. Tik kažkodėl nepaminėjo kunigaikščio Jono Gedimino-Klausučio Beržansko. Tikriausiai neopagonims ši pavardė nežinoma...
Keista, kad neopagonys sau meluodami bando įrodinėti, jog Vydūnas išpažino pagonybę. Nei girdėti, nei skaityti neteko, kad, pasigirdus griaustiniui, filosofas būtų puolęs ant žemės ir garbinęs Perkūną. Tad ar galima Vydūną laikyti pagoniu?
Dar daugiau. Niekados Vydūnas neskerdė ožo ir nekepė jo ant Rambyno aukuro, nes buvo vegetaras. Kaip daugeliui XX amžiaus inteligentų, taip ir Vydūnui, Dievas buvo pasaulio ir visatos Kūrėjas. Įdomu ir tai, kad geriausi Vydūno bičiuliai buvo katalikų kunigai, tarp jų - ir Telšių gimnazijos direktorius kan. Antanas Simaitis, dar 1920 metais Vydūną pakvietęs į Telšių gimnaziją dėstyti lietuvių kalbos, vadovauti gimnazijos ir dramos būreliui.
Glaudi kūrybinė draugystė Vydūną siejo su kan. Juozu Tumu-Vaižgantu, su poetu Mykolu Vaitkumi. O ir 1928 metais, Vydūnui švenčiant šešiasdešimtąjį gimtadienį, į kun. J.Tumo-Vaižganto butą Kaune pagerbti sukaktuvininko atėjo katalikų kunigai prel. Adomas Dambrauskas-Jakštas ir kun. Mykolas Vaitkus. Katalikų kunigų tolerancija Vydūnui patiko dar ir dėl to, kad jie nekovojo prieš lietuvių liaudies dainas, o jas palaikė ir net skatino.
Tolerancija - vienas geriausių susikalbėjimo būdų. Juk sekmadienį kiekvienoje bažnyčioje Sumą pradeda poeto Antano Strazdelio giesme "Pulkim ant kelių...", kiek vėliau pasigirsta Maironio "Marija, Marija". Per iškilmingas pamaldas valstybinėms šventėms paminėti girdime dr. Vinco Kudirkos "Tautišką giemę", tapusią valstybės himnu.
Ar surasime Europoje tokią tautišką Katalikų Bažnyčią, kokia yra Lietuvoje? Turime mes ir šventą Kazimierą, turime palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Taurių lietuvių, pakeltų į altoriaus garbę, galėtume turėti ir daugiau. Norėtųsi bažnyčioje dažniau girdėti Motiejų Valančių, už katalikybę ir tautos laisvę bolševikų nukankintą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Vincentą Borisevičių, pasaulietį Praną Dovydaitį. Šių asmenybių dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nekovodama su papročiais bei tradicijomis, tapo tautiška. Lietuvos katalikai suaugę ir su Joninėmis, ir su Vėlinėmis, ir su Užgavėnėmis, ir su visais šių švenčių papročiais. Tad ar galima ko nors tolerantiškesnio tikėtis?
Zanavykuose išlikęs pagoniškas mirusiojo pagerbimo paprotys. Į indus, pripiltus sėmenų ar grūdų, dedamos degančios žvakutės ir statomos greta mirusiojo. Tai jau ikikrikščioniškoji tradicija, bet Katalikų Bažnyčia šiam papročiui neprieštarauja.
Linai, sėmenys - senojoje aisčių (baltų) religijoje vaidino ypatingą vaidmenį. Linai ir rengė, ir maitino žmogų. Turėtas ir linų dievas - Vaižgantas. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išvesta nauja linų atmaina "Vaižgantas". Šiuo vardu pasivadino ir mūsų literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas. Ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia prieštaravo, kai vienas jos kunigų pasirinko pagonių dievo vardą?
Kad ir kaip norėtume, niekaip nesugebėsime antrą kartą įbristi į pagonybę, nes visa, kas lietuvio kultūrai joje buvo sava, dabar randame katalikybėje. Todėl ir norisi neopagonims patarti, kad, išgirdę griaustinį, nepultų ant žemės garbindami Perkūną, o pasižvalgytų po šventes, papročius, tradicijas, kapines, kur aibė pagoniškų elementų suaugę su lietuviškąja katalikybe. O ta upė, į kurią kažkas nori dar kartą įbristi, jau esanti išsiliejusi į beribį katalikybės vandenyną.

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Klaipėda

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija