Atnaujintas 2001 m. gruodžio 7 d.
Nr.92
(1001)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Paskutinis puslapis


ARCHYVAI

2001 metai

Afganistano karo užkulisiai

Afganistano Šiaurės Aljanso stebėtinos pergalės prieš talibus kelia daugybę klausimų politologams. Juk ir ne tik karo specialistai puikiai žino, jog bet kokiame kare pergale laikomas ne teritorijų užgrobimas, o priešo sunaikinimas. Dabar vykstantis Afganistano karas šią tendenciją tik patvirtina.
Pažymėtina, kad talibai iš beveik visų savo kontroliuotų teritorijų pasitraukė patys, be jokių Šiaurės Aljanso pajėgų nuopelnų. Juk Šiaurės Aljansas jau dešimt metų bandė atkovoti nors nedidelę dalį Afganistano teritorijos ir jokių laimėjimų nepasiekė. Ir nuo amerikiečių bombardavimų talibai, kaip atrodo, nukentėjo ne per daugiausia. Tiesa, amerikiečiai teigia sunaikinę talibų infrastruktūras ir priešlėktuvinę gynybą, bet jų Afganistane faktiškai nė nebuvo. Vienintelis dalykas, kurį turi talibai - tai gyvoji jėga, o ji - šiaip ar taip, liko, nors ir išsklaidyta. Palikę teritorijas, talibai tik sukėlė savo priešininkams daugybę problemų. Dabar Šiaurės Aljansas turės kontroliuoti ir valdyti 10-15 kartų didesnę teritoriją ir tiek pat kartų daugiau gyventojų, kuriuos reikės kaip nors valdyti, o svarbiausia - pamaitinti. Tenka pripažinti, kad Aljansas tam neturi galimybių. Pergalės iliuzija jau sukėlė įvairių klanų, priklausančių Šiaurės Aljansui, trintį ir net ginkluotus susirėmimus. Prieš septynerius metus tie nesutarimai ir suteikė galimybę talibams užimti didžiąją Afganistano dalį. Šalies gentys, iš esmės remdamos talibus, tikėjosi nors minimalios tvarkos ir saugumo. Dabar problema aštrėja - konfliktuoja įvairios Šiaurės Aljanso nacionalinės grupės (uzbekai, tadžikai, chazarai ir puštūnai). Beje, iki šio laiko talibai daugiausia rėmėsi puštūnais. Didelei jų daliai talibai jau seniai įgriso, bet jie neketina leisti įsiveržti ir kitoms gentims. Ir beveik nė vienas afganas nenori matyti savo šalyje nei amerikiečių, nei rusų, nei kitų užsieniečių. Vieno puštūnų veikėjo žodžiais tariant, bombarduoti talibus galite į valias, bet žemėje apsieisim ir be jūsų. Pagaliau vadinamųjų šiauriečių pergalė prieš talibus dar labiau destabilizuoja padėtį kaimyniniame Pakistane. Ši šalis, spaudžiant Vašingtonui, atsisakė palaikyti talibus, tačiau apie 80 proc. Pakistano gyventojų juos remia. O puštūnai Pakistane turi didžulę įtaką ir valdžioje, ir armijoje. Puštūnai gali būti visiškai nustumti nuo valdžios Afganistane, remiantis tuo, kad jie daugiausia palaikė talibus, tačiau sprogimas Pakistane - branduolinėje valstybėje, turinčioje 150 mln. gyventojų, sukeltų sunkiai įsivaizduojamas pasekmes. Apžvalgininkai neatmeta galimybės, kad sumušti talibai gali sukelti karą pačiame Pakistane, kuris jiems kur kas reikalingesnis nei nuskurdęs Afganistanas.
Kokių konkrečiai rezultatų iki šiol pasiekė Vašingtonas savo antiteroristinėje operacijoje, visiškai neaišku. Žinoma, su Amerikos karinių priemonių pagalba sunaikinti talibus yra įmanoma, tačiau vargu ar tai išspręstų kovos su tarptautiniu terorizmu problemą. Juk ne talibai atakavo Niujorko dangoraižius. Kur yra O. bin Ladenas, niekas taip ir nežino. Nežinoma ir tai, ar labai nukentėjo jo organizacija "Al Qaida". O svarbiausia, nėra atsakymo į klausimą, ar iš tiesų O.bin Ladenas ir yra svarbiausias teroristas ir to žiauraus rugsėjo 11-osios spektaklio scenarijaus autorius, spektaklio, kurį regėjo visas pasaulis. Juk iš tiesų tarptautinio terorizmo apraiškos buvo matomos gerokai anksčiau, tik, deja, niekas į tai neatkreipė reikiamo dėmesio...
Po rugsėjo 11-osios teroro aktų nemažai daliai politikos stebėtojų kilo abejonių, ar kas nors iš žymiai galingesnių ir įtakingesnių jėgų stengiasi pateikti amerikiečiams tariamus įrodymus, jog talibai yra kalčiausi dėl jų ir įvėlė Jungtines Valstijas į Afganistano kovą. Dar daugiau - patys teroro aktai buvo taip suplanuoti ir įvykdyti, kad beveik visa Amerika pareikalavo negailestingo atpildo teroristams. Tačiau per teroro akcijas nenukentėjo JAV valdžios ir Pentagono atsakingi pareigūnai. Juk, be abejo, teroro akcijos organizatoriams buvo puikiai žinoma, kad rugsėjo 11-ąją prezidento D.Bušo Vašingtone nebuvo. Jeigu tie organizatoriai norėjo sunaikinti "blogio imperijos" vadovą, tai niekas jiems netrukdė palaukti dieną kitą ir nukreipti savo ataką į Baltuosius rūmus. Dabartinis talibų elgesys tik sustiprina nuogąstavimus, kad teroras yra kontroliuojamas. Nors vargu ar ta kontrolė yra vieno žmogaus - O.bin Ladeno rankose. Greičiausiai tam procesui vadovauja valstybė, suinteresuota didžiuliu konfliktu tarp Vakarų ir islamo.
Įdomių samprotavimų savaitraštyje "Literaturnaja gazeta" pateikė žinomas Rusijos politikos apžvalgininkas Aleksandras Chramčichinas. Pasak jo, valstybės suinteresuotos kiek galima labiau susilpninti Ameriką ir įvelti ją į beviltišką ir ilgą karą, yra dvi - Saudo Arabija (!) ir Kinija. A.Chramčichinas pažymi, jog Saudo Arabija yra visų islamiškų teroristinių organizacijų įkvėpėja ir finansuotoja. Esą būsimiesiems nusenusio Saudo Arabijos karaliaus Fahdo įpėdiniams nusibodo būti strateginiais JAV sąjungininkais ir jie nusprendė sulošti didelę partiją. Iš tiesų Saudo Arabija tik iš pažiūros yra stabili monarchija. Juk vien tik karališkosios šeimos narių priskaičiuojama per septynis tūkstančius. Šie princai, pricesės ir princiukai yra paskendę didžiulėje korupcijoje ir kiekvienas iš jų stengiasi nugriebti kuo didesnį kąsnį. Todėl daugelis šios šalies gyventojų, matydami tokį karališkosios šeimos nebaudžiamumą, mielai šliejasi prie islamo ekstremistų. Tą rodo ir faktas, jog iš 19 savižudžių teroristų, atakavusių Niujorko dangoraižius, 15 buvo Saudo Arabijos piliečiai. O vienas nuosaikus islamo profesorius pareiškė nežinąs nė vieno Saudo Arabijos piliečio, nuo vaiko iki senelio, nesidžiaugusio dėl teroristų išpuolio Amerikoje.
Antrasis pretendentas - Kinija. Šiaip ar taip, komunistinė Kinija iš esmės laimėjo "šaltąjį karą", beveik nedalyvavusi jame, o tik stebėdama buvusios Sovietų Sąjungos ir JAV priešpriešą. SSRS subyrėjo. Kaip bekalbėtum, bet Rusija pamažu virsta Pekino vasalu. Na, o Kinija jau užėmė Jungtinių Valstijų pagrindinės konkurentės pasaulio arenoje vietą. Tad kodėl gi Kinijai nepabandžius pasinaudoti JAV patirtimi ir svetimomis rankomis žymiai susilpninti ar net likviduoti savo politinį priešininką? Juolab kad islamiškasis ekstremizmas kelia grėsmę ir pačiai Kinijai. Štai kodėl Pekinas yra suinteresuotas - tegul abu priešininkai (islamistai ir JAV) ir naikina vienas kitą. Aišku, nėra jokių konkrečių įrodymų, kad Saudo Arabija ir Kinija taip ir daro, tačiau susidaro įspūdis, kad vyksta grandiozinis spektaklis, kuriame JAV stengiamasi padaryti vaidinimo dalimi.
Na, kokia Rusijos rolė šiame spektaklyje? Šis klausimas ir yra pats įdomiausias. Juk Maskva, ilgus dešimtmečius rengusi ir finansavusi viso pasaulio teroristines oganizacijas, turi daugybę priemonių manipuliuoti tomis pačiomis teroristinėmis organizacijomis. Kita vertus, Kremlius niekaip negali atleisti Jungtinėms Valstijoms už sovietinės imperijos griūtį.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"

 


Afganų vaikai eilėje prie maisto, kurį dalina humanitarinės organizacijos

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija