Atnaujintas 2001 m. gruodžio 12 d.
Nr.93
(1002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Kryžkelės
Likimai
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis
Paskutinis puslapis


ARCHYVAI

2001 metai

Čirškiantys "plyno lauko" statybininkai

Sunku nepastebėti, kad lietuviai "buvusieji" Kremliaus pagalbininkai pasaulinio socializmo statyboje kartais nesusilaiko nepasididžiavę savo "statyba". Žiūrėk, ir Algirdas Brazauskas užsienio verslininkams pasigyrė komunistine statyba - net "ant plyno lauko".
Tai primena Amerikoje jau seniai žinomą Boriso Pasternako knygą "Daktaras Živago", kurią skaitant įstrigo aprašytas statybos "ant plyno lauko" vaizdas. Po karo, Raudonosios armijos majoras, karo metais iš gulago savanoriu įstojęs į "mirties batalioną", kad, jei liks gyvas, atgautų laisvę, pasakojo apie gulagą jaunam karininkui: "Mes išlipome iš traukinio bekraščiame sniegyne... Sargybiniai su į mus nukreiptais šautuvais ir vilkiniais šunimis... Mes buvome paskleisti ir sustatyti į daugiakampį, veidais į išorę... Tada mums buvo įsakyta suklaupti ir žiūrėti tiesiai į priekį, antraip - mirtis... Išgirdome pranešimą: "Tai yra jūsų stovykla. Susitvarkykite, kaip išmanote!"
Sniegu padengtas plynas laukas (paryškinta mano - V.B.), su lentele viduryje: "GULAG 92 Y.N.90" - tai ir viskas, kas ten buvo."
Komunistai tikrai gali pasigirti statybomis "ant plyno lauko". Apie tai gali paliudyti ir tokias statybas pergyvenę lietuviai. Dar yra gyvų tautiečių, kuriems tai primena kanalų, kasyklų, geležinkelių ir miestų "plačioje tėvynėje" statybas. Miestai, pavyzdžiui Irkutskas, buvo pastatyti ant darbo vergų griaučių. Kiek lietuvių kaulelių guli po sovietinės statybos pamatais?!
Įsivaizduokime, kaip šiandien žydėtų Lietuva lietuvių statybomis, jei jie nebūtų tremiami į mirtininkų darbo stovyklas Sibire, jegu jie nebūtų išdavikiškai žudomi Lietuvos giriose ir kalėjimuose. Tik pažvelkite į lenteles prie paminklų partizanams, prie kryžių, prie kapų paminklėlių.
Paminklai, kryžiai ir kryželiai - per visą Lietuvą. Ir žuvusieji visur daugiausia - jauni, jauni,jauni. O kur lentelės, kryželiai ir kapai be kryžių Sibiro taigoje ar "užšalusio pragaro" stovyklų aukų kapai? Jeigu ten išvežti mūsų tautos jaunieji būtų statę Lietuvą, o ne vargę ir net mirę statydami okupanto imperiją, šiandien būtų kuo tikrai pasididžiuoti, žiūrint į Lietuvą.
Deja, sovietiniai statybininkai satė ne vien "ant plyno lauko". Jie savaip tobulino ir miestų statybą. 1941-ųjų birželį, enkavėdistams pabėgus iš Lietuvos, mačiau, kaip jie buvo "patobulinę" saugumo rūmų garažą Kaune. Viena mūro siena buvo padengta lentomis, kad, šaudant pasmerktuosius lietuvius, rikošeto kulkos nesužalotų sovietinių statybininkų. Palei tą sieną, matyt, patogumui cementinėse grindyse iškaltas griovelis kraujui nutekėti. Patogu ir tai, kad nužudytųjų lavonų nereikėjo toli nešioti: įvažiuoji mašiną garažą ir viskas čia pat.
Šį rudenį, rugsėjį ir spalį, buvusiųjų KGB rūmų kalinių kamerose vyko rezistencinės dailės paroda. Aplankiau parodą ir pamačiau sovietinės statybos ne "ant plyno lauko", bet mieste, Lietuvos sostinėje, pavyzdį - kameras. Niūrios, šiurpios kalinių kameros, net specialios: garsą slopinanti kankinimų kamera - tamsi ir šalta vienutė. Man dar negirdėta vandens kamera: jei nenori stovėti šaltame vandenyje, bandyk balansuoti stovėdamas ant virš vandens prasikišančios cementinės, lėkštės didumo platformėlės. Kiek ilgai išstovėsi neapalpęs, nusilpęs nuo tardymų, nemigos ir bado? Net dvi vandens kameros! Ar ir šia "sovietine statyba" dabar didžiuojasi kai kurie lietuviai "buvusieji"?
Išeiviai neturi moralinės teisės rūšiuoti buvusiųjų į "gerus" ir "blogus". Tačiau tokią teisę turi su jais 50 metų okupacijos jungą nešusieji. Ypač tie, kurie buvo gundomi, ir turėjo jėgų atsispirti raudonojo šėtono tarnų grasinimams, vilionėms.
Tačiau šiandien visi turime teisę spręsti apie "buvusius" pagal tai, kaip jie elgiasi dabar. Ar jie bei jos bando išpirkti savo klaidų, palūžimų priespaudoje, palinkimų pagundoje? Ne vienas, gal net ir gerų norų turėdamas, nesuvokdamas, su kokia šėtoniška sistema turi reikalą, tapo partiečiu, gal kokį kartą ir ką gero padarė. Tačiau šiandien - jau kitas reikalas. Jei kas net ir komunizmą pasmerkiančios viešos išpažinties nepadaro, bent jau nebandytų didžiuotis savu įnašu į sovietinę statybą.
Tad galėtų nečirškti kaip tas pasakėčios žvirblis. Ir tuo neatnaujintų kankinių fizinių ir dvasinių žaizdų skausmo.

Vilius BRAŽĖNAS

Florida, JAV

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija