Sakralinis muziejus: pirmieji veiklos metai

Prieš metus, 2000-ųjų Kalėdų antrą dieną, buvo iškilmingai atidarytas Birštono sakralinis muziejus, įkurtas suremontuotoje senojoje klebonijoje. Birštono klebonas kun. Jonas Dalinevičius sako: "Remontuojant reikėjo išlaikyti klebonijos autentiką ir dviejų šimtų metų senumo pastatą pritaikyti muziejui. Idėja įrengti muziejų kilo miesto merui Antanui Zinkevičiui. Juk čia 1956-1958 metais atgavo jėgas, gydėsi, aukojo šv. Mišias iš Sibiro nelaisvės grįžęs arkivyskupas Teofilius Matulionis. 1998 metais sakralinio muziejaus idėjai pritarė kardinolas Vincentas Sladkevičius. Dabar yra ir jam skirta ekspozicija".
Tuomet būta skeptikų. Jie sakė: "Tai bus senienų rinkinys. Kam jo reikia?" Nepraėjus nė keletui mėnesių, skeptikai pakeitė nuomonę. Visi įsitikino, jog muziejus pakeitė miesto gyvenimą, pritraukė nemažai menininkų: muzikų, dailininkų, literatų. Pasikeitė ir materialioji, ir dvasinė miesto kultūra. Kiekvienas atvykęs iš užsienio ar kito šalies miesto lietuvis nori čia užsukti, pabūti sakralinėje erdvėje, pasižiūrėti filmą apie kankinį arkivyskupą T.Matulionį.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus daiktai, liturginiai apdarai bei reikmenys, saugomi Birštono sakralinio muziejaus vienoje iš salių

Galerija yra kultūros židinys

Stasys Juškus įkūrė muzikos mokyklą Naujojoje Akmenėje. Jam teko dirbti sostinės vienos aukštosios mokyklos prorektoriumi. Dabar Vilniuje gyvenantis žemaitis yra dailės galerijos savininkas.

Įsigyti paveikslą galima ir tuo metu neturint pinigų

S.Juškaus dailės galerija įkurta sostinės centre, šalia Sereikiškių parko. Užėjusį pirkėją pirmoji sutinka Bronė Minkevičienė. Buvusi sostinės vienos vidurinės mokyklos mokytoja sugeba bendrauti ne tik lietuviškai, bet ir prancūzų, anglų, rusų bei lenkų kalbomis.
Žmogus, neturėdamas nė lito kišenėje, bet pasakęs savo adresą ir telefono numerį, iš galerijos gali išsinešti jam patikusį dailininko darbą. Per vienuolika galerijos darbo metų nepasitaikė atvejo, kad kas nebūtų sumokėjęs pinigų. Kartą į Honkongą išsivežė kelių tūkstančių litų vertės devynis paveikslus. Ten gyveno toje šalyje ištekėjusi lietuvė, beje, jos anksčiau nepažinojo. Pinigus iš Honkongo ne tik gavo, bet dar įsigijo naują paveikslą. "Taip elgdamiesi, žinoma, rizikuojame, tačiau, pamačius žmogų, iš karto gali pasakyti, koks jis, ko jis nori", - argumentavo galerijos savininkas S.Juškus.

Privačios galerijos savininkas Stasys Juškus

Įkurta europinė institucija, besirūpinanti vargonų išsaugojimu

Saulėtomis 2000-ųjų rugsėjo dienomis istoriniame Kroatijos mieste Varaždine įvyko pirmasis Europos kongresas "Vargonai kaip Europos kultūros vertybė". Pagrindinis šio kongreso tikslas buvo susipažinti su Vidurio ir Rytų Europos (t.y. komunistų nualintų) kraštų vargonų paveldo būkle bei įkurti instituciją, kuri rūpintųsi šio paveldo apsaugojimu ir atgaivinimu. Buvo perskaityti referatai apie Baltijos šalių, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Slovėnijos, Kroatijos vargonų paveldą, jo būklę ir paminklosaugą. Pranešimus Europos vargonų paminklosaugos klausimais skaitė prof.L.F.Tagliavini (išrinktas kongreso garbės prezidentu), prof.H.Fogelis, buvęs Bavarijos kultūros ministras prof.H.Maieris. Kongresą organizavo Varaždino savivaldybė, Kroatijos kultūros ministerija ir Varaždino kurija. Pats Varaždino vyskupas Marko Culej aktyviai ir nuoširdžiai dalyvavo kongreso darbe.

Ar suprantate, kas yra moralė ir nuoskauda?

Lietuvos politinių kalinių sąjungos VIII suvažiavimo, įvykusio 2001 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, viešas laiškas Vaciui Reimeriui,
"tarybiniam poetui, LTSR nusipelniusiam kultūros veikėjui (1965), TSKP nariui nuo 1945 m., 1941-42 m. Raudonosios armijos kariui, 1944-49 Kauno radijo komiteto pirmininkui, 1949-69 laikraščio "Literatūra ir menas", nuo 1969 laikraščio "Gimtasis kraštas" redaktoriui" (Iš Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos. Vilnius, 1982. T. 9 P. 371.).

Dėl "didelio nelaukto moralinio smūgio ir nuoskaudos", kurią jūs patyrėte, kai buvusi politinė kalinė Marija Kinertaitė-Laugalienė savo atsiminimų knygoje "Jaunystė ir rezistencija" parašė: "Mane tardė saugumietis rusas. Kadangi nemokėjau rusų kalbos, ateidavo vertėjas. Tai buvo Tarybų Lietuvos rašytojas Vacys Reimeris". Toliau savo laiške jai rašote: "Manau, suprantate, kokį didelį nelauktą moralinį smūgį ir nuoskaudą patyriau dėl Jūsų paskleisto apie mane šmeižto" ir prašote tas eilutes paneigti spaudoje.