Ar suprantate, kas yra moralė ir nuoskauda?
Lietuvos politinių kalinių sąjungos VIII suvažiavimo,
įvykusio 2001 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, viešas laiškas Vaciui
Reimeriui,
"tarybiniam poetui, LTSR nusipelniusiam
kultūros veikėjui (1965), TSKP nariui nuo 1945 m., 1941-42 m.
Raudonosios armijos kariui, 1944-49 Kauno radijo komiteto pirmininkui,
1949-69 laikraščio "Literatūra ir menas", nuo 1969 laikraščio
"Gimtasis kraštas" redaktoriui" (Iš Lietuviškosios
tarybinės enciklopedijos. Vilnius, 1982. T. 9 P. 371.).
Dėl "didelio nelaukto moralinio
smūgio ir nuoskaudos", kurią jūs patyrėte, kai buvusi politinė
kalinė Marija Kinertaitė-Laugalienė savo atsiminimų knygoje "Jaunystė
ir rezistencija" parašė: "Mane tardė saugumietis rusas.
Kadangi nemokėjau rusų kalbos, ateidavo vertėjas. Tai buvo Tarybų
Lietuvos rašytojas Vacys Reimeris". Toliau savo laiške jai
rašote: "Manau, suprantate, kokį didelį nelauktą moralinį
smūgį ir nuoskaudą patyriau dėl Jūsų paskleisto apie mane šmeižto"
ir prašote tas eilutes paneigti spaudoje.
Galbūt jūs nebuvote oficialiu ar etatiniu vertėju, gal tik "sėmėtės
socrealizmo patyrimo" Kauno KGB būstinėje. Apie tai, kad
klausydavotės tardymo, liudija ir kita, visiškai nesusijusi su
M.Kinertaitės byla, buvusi politinė kalinė partizanų rėmėja Ona
Žukauskaitė-Kavaliauskienė.
Pone Vacy Reimeri, mūsų suvažiavimas nesiima spręsti jūsų teisinio
ginčo su minėtų eilučių autore, tačiau mes gūdžiaisiais 1941-1953
stalinizmo metais kartu su Marija Kinertaite, Ona Žukauskaite
ir tūkstančiais kitų moterų ir vyrų praėjome KGB tardymo kameras,
Vorkutos, Karagandos ir Magadano lagerius, o tamsta 1949 metais
išleistoje "eilių" knygelėje "Ir skrenda daina"
su pasididžiavimu ir džiaugsmu eiliavai:
Didis Stalinas kuria žemėlapį
naują planetos, ...
Lenkias Stalinui žemė vargų daug patyrus ...
Mes jame matome Genijų, Draugą ir Vadą...
Ir mums Stalinas šviečia kelius ...
Stalinui - Saulei - metų ilgiausių!
Turime teisę pareikšti savo moralinę
nuostatą dėl tikrosios garbės ir tikro orumo vertės.
Derėtų priminti, kad tuo metu dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių
užkaltuose gyvuliniuose vagonuose buvo vežami į Sibirą ir mirė
iš bado, o kiekvieną dieną Lietuvos miestelių aikštėse gulėjo
išniekinti mūsų krašto sūnų ir dukrų kūnai. Tuo pačiu metu tamsta,
Vacy Reimeri, už tai dėkojai kruviniausiam Lietuvos engėjui ir
giedojai jam pagarbinimo odes.
Pone Vacy Reimeri, tai Marija Kinertaitė, tai Ona Žukauskaitė,
Bronius Krivickas, visi tie, kurie ginkluotoje kovoje krauju aplaistė
gimtąją žemę, kurie tais gūdžiaisiais metais priešinosi okupantui,
tai mes, kurie išlikome gyvi, jus privalėjome patraukti į garbės
teismą už lietuvių tautos, už Lietuvos įžeidimą, paniekinimą.
Apie kokį "moralinį smūgį ir nuoskaudą" kalbate? Argi
jūs, rašęs tokias liaupses prievartai, galite savo moralę lyginti
su M.Kinertaitės-Laugalienės morale? Ar iš viso suprantate, galite
suprasti, kas yra moralė ir nuoskauda?
Pone Vacy Reimeri, jeigu turite moralę, tai privalote atsiprašyti
M.Laugalienės, kad drįsote tampyti ją po teismus. O kaip atsiprašysite
už čia pacituotas ir nepacituotas savo eiles? Ir kas jums atleis?
A.FLIKAITIS
Posėdžio pirmininkas
E.ANEVIČIENĖ
Posėdžio sekretorė
© 2001 "XXI amžius"