Atleidimas yra teisingumo pilnatvė, sako Popiežius
"Nėra taikos be teisingumo,
nėra teisingumo be atleidimo: nepaliaujamai šitai kartosiu visiems,
kurie dėl vienų ar kitų motyvų puoselėjo savyje neapykantos, keršto
troškimo ir noro griauti jausmus", - rašo popiežius Jonas
Paulius II savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, kuri Bažnyčioje
tradiciškai bus minima Naujųjų metų dieną, sausio 1-ąją. Dokumente,
kuris buvo paskelbtas praėjus trims mėnesiams po dramatiškų rugsėjo
11-osios įvykių, Šventasis Tėvas išsamiai aptaria terorizmą, naujus
jo bruožus, tarp jų - ir vadinamąjį fanatiškąjį fundamentalizmą.
Svarbiausia Popiežiaus pareiškimo nuostata - bekompromisinis visų
formų terorizmo pasmerkimas ir patvirtinimas teisės į gynybą nuo
šių prievartos aktų bei teisinį kaltųjų persekiojimą. Be to, jame
kviečiama imtis "atleidimo politikos", kaip vienos pagrindinių
prevencinių priemonių siekiant išvengti šių nusikaltimų. Pasauliui,
apimtam konfliktų ir prievartos, Šventasis Tėvas stengiasi pabrėžti
vilties reikšmę. "Blogio šešėliai niekada negali užtemdyti
dieviškosios Apvaizdos šviesos, - sakė pristatydamas dokumentą
Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas
Fransua Ksaveras Vantuanas. - Jonas Paulius II, pasiremdamas asmenine
patirtimi iš "neapsakomas kančias" atnešusių, bet žlugusių
praėjusio amžiaus totalitarinių režimų, reiškia tvirtą įsitikinimą,
kad būdas tvarkai atstatyti pasaulyje yra teisingumas ir taika".
Popiežius kviečia asmenis ir tautas nelikti sugniuždytais terorizmo
"iki tol nepažintos didžiulės baimės" akivaizdoje, bet
aktyviai veikti kuriant pasaulį, "kuriame bus patenkinti
kilniausi žmogiškosios širdies lūkesčiai, (...) kuriame vyraus
tikroji taika". Šis uždavinys skirtas visiems "geros
valios vyrams ir moterims, kuriems rūpi žmonių giminės gerovė
ir jos ateitis". Tas faktas, kad pirmą kartą savo kreipimesi
Pasaulinei taikos dienai Popiežius tą pačią užduotį nurodo žmonijai,
tikintiems ir netikintiems, yra ženklas reikalingumo paskubėti
ir radikaliais veiksmais atstatyti taiką dabartiniame pasaulyje.
O Bažnyčios užduotis yra "paliudyti savo viltį, kuri pagrįsta
įsitikinimu, jog blogis, mysterium iniquitatis, neturi
paskutiniojo žodžio žmogaus gyvenime".
Šventasis Tėvas, apmąstydamas sudėtingą tarptautinę padėtį bei
praėjusio amžiaus ideologinių komunizmo ir nacionalsocializmo
režimų baisias pasekmes, kelia klausimą: "Kaip atkurti taip
barbariškai išniekintą moralinę ir socialinę tvarką?" Ir
pateikia radikalų atsakymą, kad tam būtina teisingumą derinti
su atleidimu, nes "tikroji taika remiasi teisingumu ir ta
meilės forma, kuri yra atleidimas". Popiežius pripažįsta,
kad šiuo metu, kai po teroristinių išpuolių ar dėl diktatorių
interesų vykdomų karų žūsta tūkstančiai žmonių, dažnai vyrauja
tendencija "laikyti teisingumą ir atleidimą nesuderinamomis
sąvokomis", nes teisingumui atstatyti reikia griežtų atsakomųjų
veiksmų. Tačiau Jonas Paulius II paaiškina: "Atleidimas niekaip
neprieštarauja teisingumui, nes jis nepanaikina teisėto reikalavimo
atitaisyti pažeistą tvarką. Atleidimas veikiau yra teisingumo
pilnatvė, laiduojanti tvarkos ramybę, kuri yra daug daugiau už
trapų ir laikiną priešiškumų nutraukimą - tai gelminis žmonių
širdyse kraujuojančių žaizdų užgydymas. Tokiam užgydymui esmingai
reikia ir vieno, ir kito - teisingumo ir atleidimo".
* * *
Popiežius pačiais griežčiausiais
epitetais, kiek leidžia jo ganytojiška padėtis, pasmerkia terorizmą,
kuris "šiandien puola teisingumu ir atleidimu grįstą taiką".
Jis pabrėžia, kad "terorizmas gimsta iš neapykantos ir gimdo
izoliaciją, nepasitikėjimą, užsisklendimą". Asmuo, "kuris
žudo, vykdydamas teroro aktus, niekina žmoniją ir išreiškia neviltį
gyvenimo bei ateities atžvilgiu". Teroristinės organizacijos,
neretai naudodamosi "milžiniškais finansiniais ištekliais"
ir stengdamosi savo tinklais "apraizgyti visą pasaulį",
savo išpuoliais, kurių aukomis tampa nekalti žmonės, "parodo
jas maitinantį mirties instinktą". Šventasis Tėvas daro išvadą:
kadangi "terorizmas remiasi panieka žmogaus gyvybei,
(...) jis yra ne tik netoleruotinų nusikaltimų šaltinis, bet ir
pats tikrasis nusikaltimas žmonijai..."
Popiežius, analizuodamas šiuolaikinio terorizmo prigimtį, išskiria
dvi ideologines jo kryptis. Jis pabrėžia, kad bet kuriuo atveju
"teroristinių pasikėsinimų niekuomet negalima teisinti pasaulyje
egzistuojančiomis neteisybėmis". Pirmiausia, matyt, turėdamas
galvoje Kolumbijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse veikiančius
kairiųjų sukilėlių partizaninius sąjūdžius, Jonas Paulius II nurodo,
kad "terorizmo tikinimai, neva jis veikiąs vargšų vardu,
yra akivaizdi netiesa". Kovojant su tokio pobūdžio marksistinėmis
ir maoistinėmis grupėmis, reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas,
kuris "turi taip pat apimti ypatingą įsipareigojimą politiniu,
diplomatiniu ir ekonominiu lygmenimis, drąsiai ir ryžtingai sprendžiant
pasitaikančias priespaudos bei marginalizacijos problemas. (...)
Juk verbuoti teroristus lengviau tokioje socialinėje aplinkoje,
kur pažeidinėjamos teisės ir perdėm ilgai buvo toleruojamos neteisybės".
Kita Popiežiaus smerkiamo terorizmo ideologinė kryptis susijusi
su iškreiptais religiniais, pirmiausia islamo, įsitikinimais.
Jonas Paulius II ją vadina fanatiškuoju fundamentalizmu, kuris
kyla iš įsitikinimo, "jog galima prievarta visiems primesti
savo tiesos sampratą". Tokio pobūdžio terorizmas ypač pasibaisėtinas,
nes jis "kaip priemone naudojasi ne tik žmogumi, bet ir
Dievu, kuris galiausiai paverčiamas stabu, padedančiu siekti
savų tikslų". Šventasis Tėvas pabrėžtinai nurodo, kad tokios
ideologinės nuostatos ir prievartos veiksmai nesuderinami su religija.
"Fanatiškasis fundamentalizmas iš pagrindų prieštarauja tikėjimui
į Dievą.(...) Teroristinis smurtas prieštarauja tikėjimui į Dievą,
žmogaus Kūrėją, besirūpinantį žmogumi ir jį mylintį." Todėl
"skelbtis teoristu Dievo vardu, žudyti žmones Dievo vardu
reiškia išniekinti religiją".
Savo kreipimesi Popiežius pripažįsta, kad "egzistuoja teisė
gintis nuo terorizmo", tačiau čia pat iškelia sąlygas, kad
šia teise negalima manipuliuoti. Jis primena, kad "baudžiamoji
atsakomybė - visuomet asmeninė", todėl negalima teroristų
tapatinti su ištisomis tautomis ir religijomis. Tai svarbi pastaba,
nes buitiniu lygiu iš paprastų žmonių kartais galima išgirsti
paviršutiniškų vertinimų, neva "visi tie arabai yra islamistai
- teroristai" ir pan. Tą svarbu suprasti ir politikams bei
karinių pajėgų vadovams, ypač rengiant karines operacijas ir imantis
kitų veiksmų kovai su terorizmu. Visuomet reikia "paisyti
moralinių ir juridinių taisyklių". Šie veiksmai negali būti
nukreipti prieš ištisas tautas - afganus, palestiniečius ar irakiečius;
jos negali būti laikomos atsakingomis už atskirus teroristus ir
jų organizacijas.
* * *
Spaudos konferencijoje pristatant
Popiežiaus dokumentą, žurnalistai bandė iškvosti Vatikano atstovus,
ar Jono Pauliaus II iškeltas minėtas sąlygas kiek nors atitinka
Jungtinių Valstijų karinė operacija Afganistane, kur buvo radęs
prieglobstį už rugsėjo 11-osios išpuolius atsakingas Osama bin
Ladenas ir jo vadovaujama teroristinė "Al Qaidos" organizacija.
Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius vyskupas
Džiampaolas Krepaldis teigiamai įvertino JAV karinius tikslus
Afganistane, sutelktus tik į kovą su teroristais ir juos globojantį
Talibano režimą. Be to, karinius veiksmus lydėjo humanitarinės
paramos pabėgėliams iniciatyvos ir derybos, kuriose įvairios Afganistano
politinės grupės sutarė dėl stabilios ir teisingos santvarkos
šalyje atstatymo.
* * *
Kaip minėta, savo kreipimesi Pasaulinei
taikos dienai popiežius Jonas Paulius II nurodo, kad, atstatant
teisingumą tiek tarp asmenų, tiek tarptautiniu mastu, "jį
būtina papildyti atleidimu, užgydančiu žaizdas ir iš pagrindų
atkuriančiu suardytus žmogiškuosius ryšius". (Atleidimo
temą būsimajai Pasaulinei taikos dienai Šventasis Tėvas paskelbė
parinkęs dar birželio mėnesį, tai yra gerokai prieš rugsėjo 11-osios
įvykius, ir tai gerokai išplečia kovos su terorizmu tematiką.)
Jis pažymi, kad nors "atleidimas yra asmeninis sprendimas,
širdies pasirinkimas", tačiau jis gali tapti ir svarbiu socialinio
gyvenimo veiksniu. "Tiktai tiek, kiek įsitvirtina atleidimo
etika ir kultūra, galime tikėtis ir "atleidimo politikos",
pasireiškiančios per socialinę elgseną ir teisines institucijas,
kur net pats teisingumas gali įgyti žmogiškesnį veidą", -
teigia Popiežius.
Tai yra krikščionių kelias, nes "Kristaus mokiniai, pakrikštyti
Jo mirtyje ir prisikėlime, visuomet privalo būti gailestingumo
ir atleidimo žmonės". Tačiau tai gali ir turi būti visų geros
valios žmonių kelias, nes atleidimo vertę, "vadovaujantis
sveiku protu pagrįstais žmogiškais samprotavimais", gali
įžiūrėti kiekvienas. Todėl visi socialinio gyvenimo dalyviai,
"šeimos, grupės, valstybės, net tarptautinė bendrija turi
atsiverti atleidimui, kad atkurtų nutrauktus saitus, įveiktų nevaisingas
abipusio smerkimo situacijas".
Šventasis Tėvas daro išvadą: "Gebėjimas atleisti yra bet
kurios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės vizijos
pagrindas. (...) Taika yra pažangos sąlyga, tačiau tikroji taika
pasiekiama tik per atleidimą". Ir priešingai, nemokėjimas
atleisti, nenoras susitaikyti žmonėms ir tautoms atneša daug skausmo
ir daug kainuoja.
Šią kainą galima pajusti tik po ilgesnio laikotarpio, kai, užsitęsus
konfliktinei situacijai, dideli ištekliai skiriami ginklavimuisi,
o vėliau "stinga būtinų finansinių lėšų plėtrai, taikai ir
teisingumui skatinti". Popiežius kreipimesi pamini sudėtingą
situaciją Šventojoje Žemėje, kur dėl beveik pusę amžiaus trunkančio
arabų ir izraeliečių konflikto socialinė būklė, ypač palestiniečių
gyvenamose teritorijose, tapusi tikrai dramatiška. Jonas Paulius
II tikisi, kad "nuolatiniai teroro ar karo aktai, dar labiau
apsunkinantys visų padėtį bei aptemdantys perspektyvas, galiausiai
turėtų užleisti vietą ryžtingoms deryboms", kuriose būtų
"deramai atsižvelgta į kiekvienos pusės teises ir reikalavimus".
Baigdamas šią temą, jis paaiškina tam tikrą atleidimo paradoksalumą,
dėl kurio tokiam žingsniui ne kiekvienas žmogus lengvai ryžtasi.
"Atleidimas gali atrodyti kaip silpnumas, bet iš tiesų, kad
jį suteiktum bei priimtum, reikia didelės dvasinės jėgos ir moralinės
drąsos, - pastebi Popiežius. - Užuot žeminęs asmenį, atleidimas
veda jį prie gilesnio bei turtingesnio žmogiškumo, gebančio perteikti
bent vieną Kūrėjo šviesos spindulį." Pagaliau troškimas atleidimo
yra būdingas kiekvienam ką nors bloga padariusiam žmogui. "Jis
suvokia savo trapumą ir trokšta, kad kiti jam būtų atlaidūs. Tad
kodėl kitų atžvilgiu nesielgti taip, kaip kiekvienas norėtų, kad
būtų elgiamasi jo paties atžvilgiu?"
* * *
Popiežius Jonas Paulius II, pabrėžęs,
kad "nė vienam kurios nors religijos atsakingajam asmeniui
nevalia būti terorizmo atžvilgiu atlaidžiam, o juo labiau jį skelbti",
siūlo aktyvesnį ekumeninį ir tarpreliginį bendradarbiavimą tiek
šalinant socialines bei kultūrines terorizmo priežastis, tiek
skleidžiant "atleidimo pedagogiką". Šventasis Tėvas
kviečia pagrindinių monoteistinių, bendras šaknis turinčių religijų
- judėjų, krikščionių ir musulmonų - dvasinius vadovus viešai
pasmerkti terorizmą ir melstis už taiką. "Melstis už taiką,
vadinasi, melsti Dievą atleidimo ir sykiu drąsos, reikalingos
kiekvienam, norinčiam savo ruožtu atleisti už patirtas nuoskaudas",
- sako Popiežius. Kaip tik šiuo tikslu jis pakvietė sausio 24
dieną susirinkti religijų atstovus šv.Pranciškaus mieste Asyžiuje.
Pastaruoju metu vykstantys karai Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose
ar tarptautinio terorizmo apraiškos neretai įvardijamos kaip religinių
jausmų sąlygoti konfliktai. Popiežiui Jonui Pauliui II toks aiškinimas
nepriimtinas. "Norime parodyti, kad autentiškas religinis
jausmas yra neišsemiama tautų tarpusavio ir santarvės versmė,
- tvirtina jis. - Tai - svarbiausias vaistas nuo smurto bei konfliktų.
Tai ir ketiname skelbti Asyžiuje..."
Mindaugas BUIKA
© 2001 "XXI amžius"