Dievas laimino darbus

Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas savo vyskupijos grupei kunigų suteikė kanauninko titulus. Kalbamės su vienu jų - kanauninku Antanu Balaišiu, gyvenančiu Pabiržėje.

Gerbiamas kanauninke, prašytume papasakoti, ką jums reiškia šis garbės titulas.

Man, kaip žmogui, šios žemės gyventojui, malonu, kad vyskupas mane prisiminė. Tačiau Amžinybės požiūriu tai nereiškia nieko. Gerai žinau, kad Dievo yra kitokia buhalterija. Į atmintį įstrigo vienos Tihamer Tohto knygos epizodas. Prie Amžinybės vartų imperatoriaus paklausė: "Kas esi?" - "Imperatorius", - pasigirdo atsakymas. Vartai neatsidarė. Neįtiko imperatorius ir kitais atsakymais. Vartai atsidarė tik tuomet, kai imperatorius atsakė: "Esu nusidėjėlis, mirtingas kaip ir visi". Taigi Dievo akyse vardai, laipsniai, titulai yra beverčiai. Šia prasme nėra skirtumo, ar ant paminklo užrašys "kun." ar "kan."

Visi ateiname iš vaikystės, tėvų šeimoje formuojasi vertybių sistema, klojami asmenybės pamatai. Prisiminkite tuos laikus.

Mano gimtinė - Miškonių kaimas Skapiškio parapijoje. Buvau devintas vaikas šeimoje. Po manęs dar gimė brolis Jonas. Du vaikai mirė, užaugome aštuoni. Dabar šios žemės takus mindžioju aš vienas - visi kiti jau pas Dievą. Į pasaulį atėjau Kalėdų naktį. Grįždami iš bažnyčios žmonės, sužinoję šią naujieną, užsuko pasveikinti mamos. Jie sakė: "Kad Dievas duotų, kad būtų kunigas". Žmonėms išėjus, mane ant rankų paėmė senelis, tėvo tėvas, ir taip pat pakartojo kaimynų linkėjimus.
Mano tėvelis jaunystėje sunkiai dirbo: buvo daug žemės, ją visą užsėdavo linais. Ši kultūra davė gerą pelną, sėmenis ir pluoštą veždavo į Rygą, brangiai parduodavo. Tačiau darbo buvo labai daug. Atsibodo jam ta kasdienybės monotonija, norėjosi būti savarankiškam ir sugalvojo išvažiuoti į Ameriką, žinoma, slaptai nuo tėvų, nes žinojo, kad geruoju vis tiek neišleis. Pabėgo iš namų, pasiekė Panemunėlio stotį. O stotyje pasirodė tėvas - namie pasigedęs sūnaus, atsivijo pasikinkęs arklį, norėdamas susigrąžinti. Bet tėvelis stotyje pasislėpė, laimingai pasiekė Ameriką, ten labai sunkiai dirbo šachtose. Tuoj pat parašė laišką į namus: "Tėveli, dovanok, atsiųsiu pirmuosius uždirbtus pinigus". Padarė taip, kaip žadėjo. Po trejų metų nutarė grįžti į Lietuvą. Išlipo Skapiškio geležinkelio stotyje. Buvo sekmadienis. Užsuko į bažnyčią. Kunigas skaitė Evangeliją apie sūnų palaidūną. Per Pirmąjį pasaulinį karą senoji sodyba sudegė. Gyvenimą teko pradėti iš naujo.
Mano mamytė buvo J.Tumo-Vaižganto giminaitė, prisiminė jo tėvus. Ji buvo stiprios sveikatos. Užmigdavau, matydamas ją, sukančią girnas. Kai atsibusdavau, ji vėl sukdavo girnas. Mama buvo kaimo pribuvėja, mokėjo gydyti žmones, buvo pažįstama su medikais, prisiklausius jų patarimų. Jaunystėje ji giedojo bažnyčios chore. Vėliau visą gyvenimą paaukojo vaikams, sau nepasiliko nieko. Mirė sulaukusi beveik 80 metų. Abu tėvai turėjo gerus balsus. Mes visi tai pat paveldėjome šią Dievo dovaną. Būdavo, mamytė kūrena krosnį, tėvelis gieda. Tie giesmių žodžiai ir melodijos tebėra gyvi mano atmintyje.
Dar keletą žodžių norėčiau pasakyti apie senelį. Kartą jis su mumis, vaikais, nuėjo į kaimo kapinaites ir pasakė: "Buvau pilnas puikybės. Noriu, kad mane palaidotų ant tako ir mindžiotų". Tą patį pasakė ir suaugusiesiems. Senelio valia buvo įvykdyta. Prieš porą metų kapinaitės buvo praplėstos, aptvertos. Ant kapinių vartų prikalėme lentelę su senelio vardu, pavarde, gimimo ir mirties datomis, nes kapo, jo pageidavimu, nėra, palaidojimo vieta netvarkoma.
Tokiai gausiai mūsų šeimai nebuvo lengva pragyventi. Visi vaikai tarnavome pas ūkininkus. Man tarnauti teko penkerius metus. Penkerių metų jau buvau piemuo. Tarnavau iki trylikos.

Ar jums teko patirti Juozo Baltušio aprašytų "parduotų vasarų" nuoskaudas.

Su J.Baltušio nuostatomis negaliu sutikti. Jam kiekvienas turtingesnis žmogus buvo blogio įsikūnijimas. Man teko sutikti ir gerų turtingų žmonių.
Iš piemenavimo laikų atmintyje tebegyvena vienas malonus epizodas. Tuomet ganiau rusų "staroviero" (sentikio - A.K.) bandą. Laukdavau pravažiuojančio traukinio, mėgau į jį spoksoti. Tai piemenėliui buvo savotiška pramoga. Viena diena buvo ypatinga. Pro vagono langą pamačiau neapsakomo grožio moterį. Rankose ji turėjo didžiulį obuolį. Moteris maloniai šypsojosi ir žiūrėjo į mane, mažą, apskurusį piemenuką. Įvyko netikėtas dalykas - moteris pro langą man išmetė obuolį ir pamojavo ranka. Aš jai atsakiau, taip pat pamojavau. Kai traukinys nudundėjo į man nežinomą šalį, susiradau ir suvalgiau tą didelį gražų obuolį. Tai buvo pats skaniausias obuolys, kokį man teko kada nors valgyti. Moteris man parodė meilę - už ją ilgą laiką, net mokydamasis kunigų seminarijoje, meldžiausi. Taigi rodykime meilę visiems, net patiems mažiausiems ir apskurusiems. Piemenavimas man padėjo geriau suprasti žmones. Kai kurie mano draugai piemenukai tapo "liaudies gynėjais".

Vaikystėje dažnokai tenka nusikalsti. Kaip jūsų tėvų šeimoje būdavo baudžiami vaikai?

Papasakosiu vieną epizodą. Kartą mama manęs paklausė, ką mes vakare veikėme. Pasakiau, kad jaunylis brolis Jonas iš svetimo sodo prisiskynė obuolių. Mamai tai atrodė baisus nusikaltimas. Jonukui ji liepė gultis kryžiumi, o pati atsiklaupus meldėsi. Į trobą įėjo tėvas. Nustebęs klausia, kas čia darosi. Mama papasakojo. Tėvas sako: "Mano sūnus vagis? Visoje mūsų giminėje tokių nebuvo". Ir pats atsiklaupė melstis. Įėjo vyriausias mano brolis Kazimieras. Ir tas nustebęs klausia, kas čia vyksta. Kai sužinojo, sako: "Koks tu man brolis! Juk tau reikės per išpažintį pasisakyti". Ir Kazimieras atsiklaupė melstis. Taip ano meto žmonės skaudžiai išgyveno savo vaikų moralinį nuopolį. Manau, kad ir Lietuva prisikels tuomet, kai išgyvensime jos vaikų moralinį nuopuolį.

Kaip susiklostė Jono gyvenimas? Ar jam gulėjimas kryžiumi nepaliko kartėlio?

Jis įstojo į universitetą, studijavo elektrotechniką. Jį, studentą, okupantai įgrūdo į kalėjimą. Išsilaisvinęs atvažiavo į Vadoklius, kur tuomet dirbau klebonu. Pas mane gyveno mama, buvo jau pasiligojusi, sutrauktais rankų pirštais. Kartą žiūriu: broliukas plauna mamai kojas. Ne bet kaip, atmestinai, o su laime. Mano akys prisipildė ašarų.

Kanauninko titulas suteikiamas už nuopelnus. Prašytume papasakoti apie svarbiausius savo darbus, pateisinančius šį titulą.

Netikėtai gavau iš enciklopedijos leidėjų anketą. Ten taip pat buvo prašoma beveik to paties. Sutrikau ir nežinojau, ką rašyti. Juk nieko nepadariau, nei knygų parašiau, nei muzikos sukūriau. Bet kažką parašyti vis tiek reikia... Tada prisiminiau paminklus, kurie be mano iniciatyvos nebūtų atsiradę. Tokių paminklų priskaičiavau 67.

Sovietmečiu teko lankytis Saločiuose (Pasvalio r.). Bažnyčia - pilna žmonių. O aplink bažnyčią - neįtikėtinas grožis: gėlės, reti augalai, medžiai, žydintys krūmai. Gamtos ir sakralumo vienovė žmonėms teikė atgaivą, saugojo nuo sumaterialėjimo. Bažnyčia ir jos aplinka (sąmoningai nesakau šventorius) buvo tarsi oazė, traukianti visus. Prieš jums atsikeliant į Saločius, sako, šito nebuvę.

Jeigu primygtinai klausiate, galime pradėti nuo pradžių. Kunigo kelią pradėjau Zarasuose. Ten dirbau vikaru. Mačiau, kaip buvo suimtas klebonas kun. Stanislovas Krištonaitis. Toliau - Vadokliai, kartu ir Lėnas. Ten jau dirbau klebonu. Kartą sapnuoju: mėnesiena, vaikštau palei kelią, aiškiai matau kapines. Ant kapų stovi mirusieji tokio amžiaus, kokius juos palaidojo: vaikai ir seneliai, vidutinio amžiaus žmonės. Visi linksmi, šypsosi. Klausiu: "Kodėl jūs tokie linksmi?" Refrenu jie atsako: "Mes linksmi, kai mus myli gyvieji. Tuomet kilo mintis sutvarkyti kapines. Tačiau vienam tai buvo neįmanoma. Parapijiečiams papasakojau savo viziją. Į šį darbą įsijungė visi. Dirbome vieną mėnesį rudenį, vieną mėnesį pavasarį, ir kapinės atrodė taip, kaip aš įsivaizdavau.
Tuomet dar buvo gyvas vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jam talkino vyskupas Julijonas Steponavičius. Pasikviečia jie mane ir sako: "Malonu, kad gerai dirbi. Siūlau tau arba Tauragnus, arba Saločius. Kol kas inkognito. Niekam nieko nesakydamas, nuvažiuok, apsižiūrėk ir išsirink". Taip ir padariau. Tauragnuose bažnyčios nebuvo, reikėjo ją statyti tuščioje vietoje. Saločiuose "bažnyčia" buvo iš dviejų kambarių. Viename melsdavosi žmonės, kitame kunigas aukodavo šv.Mišias. Kunigą matydavo tik tie, kurie stovėjo priešais. Kiti girdėjo tik jo balsą. Stalinas jau buvo miręs, prasidėjęs "chruščiovinis atlydys". Tačiau N.Chruščiovas Aukščiausiojoje Taryboje pasakė: "Yra respublikų, kurios susigalvojo atstatyti feodalų pilis ir pastatyti bažnyčias". Vilniaus valdžia sukluso: sukurpė bylą naujai pastatytos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, tiesa, dar nepašventintos, vikarui kun. B.Burneikiui ir klebonui L.Povilioniui. Bažnyčią, kurios statybai buvo gautas oficialus Ministrų Tarybos leidimas, pavertė filharmonija. Pasirinkau Saločius.
Ėjo 1957-ieji. Pirmąjį pamokslą sakiau pasilipęs ant taburetės. Kreipiausi į žmones: "Atiduosiu viską, ką turiu: jaunystę, sveikatą, sugebėjimus". Pajutau, kad žmonės mane suprato. Ir iš tikrųjų - jie manęs neapvylė, o aš atsiklaupiau prie Švenčiausiojo ir prašiau: "Dieve, palaimink mano darbus, be Tavęs nieko nebus". Prie Švenčiausiojo gimė planas, kurio niekas nežinojo. Verbų sekmadienį sukviečiau 50 vyrų, parašėme trumpą prašymą Ministrų Tarybai, jį tie vyrai pasirašė. Velykų rytą žmonėms perskaičiau tekstą.
Statybų pradžiai iš vyskupų gavau penkis tūkstančius rublių. Vyskupų parama buvo ir moralinis paskatinimas. Iš Ramygalos pasikviečiau statybininkus. Jie sutiko su mano sąlygomis: niekur nevaikščioti, su niekuo nesikalbėti, visais reikalais tartis tik su manimi. Ant takelio stovėjo sargybiniai: kai tik pasirodydavo koks žmogus, statybininkams buvo duotas ženklas sustoti - nutildavo plaktukai, būdavo tylu. Per du mėnesius vyrai pastatė dvylika kolonų. Tik viena jų buvo maldos kambaryje, kitų nesimatė. Pagaliau atėjo lemiamas momentas, kurio žodžiais nusakyti neįmanoma, reikia pačiam šitai išgyventi. Atpalaidavo paskutines plytas, pastatas suvirpėjo ir atsigulė ant kolonų. Svajonė išsipildė. Sukvietėm daug žmonių, išgriovėm senas sienas. Per dvi dienas dar spėjom pastatyti sandėliuką. Taip pavadinome varpinę. Stogo uždėti nesuspėjome.
Pirmadienį į Saločius suvažiavo Pasvalio "komunai". Antradienį mane pakvietė į partinį biurą. Ten sėdėjo 15 žmonių. Man sako: "Ką, vaikas esi? Negi nežinai, kad be leidimo kolūkietis net pirtelės pastatyti negali. O tu ką pastatei? O jeigu sugrius ir užmuš žmones?" Prisipažinau esąs kaltas, tarsi būčiau atėjęs į stačiatikių pamaldas, kur visi kartoja "griešnyj". Dėl konstrukcijų tvirtumo neabejojau, šį darbą mokėjau nuo jaunų dienų. Todėl drąsiai sakiau: "Pridėjome daug armatūros. Gali tankai važinėti - tikrai nesugrius". Atrodė logiška, kad pastatyta bažnyčia turi būti veikianti. Aiškinau: "Įsivaizduokite: miršta kieno nors motina - bažnyčia užrakinta, sekmadienį žmonės ateina pasimelsti - bažnyčia užrakinta. Taigi jie netylės, važiuos į Maskvą skųstis, kils nereikalingos dulkės".
Pasakiau, kad noriu be liudininkų pasikalbėti su vykdomojo komiteto pirmininku. Kai visi išsiskirstė, jam tyliai sakau: "Pastatėme sandėliuką, leiskite uždėti stogą". Jis man taip pat tyliai: "Uždėk". Tą "kepurę" padarėm ant žemės, paskui užkėlėm. Vėl iš rajono komisija: "Ką darai? Duodam dvi savaites laiko leidimui gauti. Jeigu negausi, sandėliuką nuversiu ir skirsiu baudą". Padėjo architektas Nistelis. Jis per naktį padarė planą, suderino su reikalingomis instancijomis. Teko keisti tik vieną detalę. Viršuje ant stogo buvo kryželis. Teko jį pakeisti vėtykle. Ir dabar tas ženklas ant varpinės tebestovi.
Saločiuose išdirbau 30 metų. Dar aptarnaudavau Smilgius. Smilgių bažnyčią remontuojant, milicija į Biržus išvežė darbininkus. Be apie tai - ilga kalba.

Ką pavyko padaryti Pabiržėje?

Iš matomų dalykų baigiau statyti kleboniją, pastačiau ūkinį pastatą, įsteigėme katalikišką darželį ir katalikišką pradinę mokyklėlę, taip pat pradėjome kurti biblioteką, virš bažnyčios įrengėme muziejėlį, statėme paminklus.

Ar buvo jūsų gyvenime tai, dėl ko kremtatės iki šiol, ko nebegalima atitaisyti?

Nuodėmių yra, einu išpažinties. Bet to, dėl ko būtų gėda, nėra.

Ar buvo jūsų gyvenime labai laimingų dienų?

Taip, buvo. Buvo ir pati laimingiausioji diena. Dirbant Saločiuose, mane pakvietė į KGB rūmus Vilniuje. Nebuvo abejonės, jog bandys verbuoti. Su savimi turėjau rožinį, nutariau neeikvoti energijos, mažai kalbėti. Pareigūnai buvo mandagūs. Kai tik pastebėjau, kur jie suka, sakau: "Baikim žaidimą. Nejaugi norit, kad būčiau šnipas?" Jie tuoj: "Ne, ne, ne". Atsakiau: "Tai reikalas baigtas. Daugiau nebėra apie ką kalbėtis". O jie: "Ar mums negalima pas jus atvykti į svečius?" - "Žinoma, galima. Tik šia tema daugiau nebesikalbėsime", - atsakiau. Išėjęs prisiminiau psalmės žodžius: "Palaimintas žmogus, kuris galėjo nusidėti, bet nenusidėjo". Ta diena ir buvo pati laimingiausia. Tos dienos džiaugsmas lydi mane ir iki šiol. Būta tardymų. Tirtendavau, bet nesutrikdavau. Nesmerkiu tų, kuriuos pavyko palaužti. Daug kas pasipasakojo, kaip viskas vyko, kas buvo vėliau.

Esate Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio aktyvus narys. Matome jus beveik visuose šio sąjūdžio forumuose, vykstančiuose Vilniuje ir kitur. Ką jums reiškia ši organizacija?

Nuo seno žinoma, kad žodis moko, pavyzdys patraukia. Savo elgesiu privalome rodyti pavyzdį parapijiečiams - tik tada jie patikės tuo, ką sako kunigas.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Pabiržė, Biržų rajonas

© 2001 "XXI amžius"

 

Kan. Antanas Balaišis

Broniaus VERTELKOS nuotrauka