XXI amžius

"Būti kunigu yra Dievo dovana", - teigia jaunas Skaistgirio klebonas

"Pramigo šunelis, jo būdą šiandien pašiltinau, todėl sutingo amtelėti", - įsileisdamas į vidų linksmai kalbėjo Skaistgirio klebonas kun. Remigijus Katilius. Buvo sutemę, kai užsukau į kleboniją. Belstis durysna beveik neteko - netrukus jos atsivėrė.

Priimamas ir laukiamas

Teko girdėti, kad žmonės Joniškio rajone, kaip ir derėtų šiauriniam šalies kraštui, - gana abejingi katalikų tikėjimui. Skaistgirio klebonas tai paneigia. Šeimose kunigas sutinkamas kaip savas. Parapijoje yra dvi kitakalbės šeimos, bet kalėdodamas klebonas ir jų neaplenkia. Kitatikiai jį priima nuoširdžiai. Jie džiaugiasi gavę Lietuvos pilietybę.
Parapijoje būta skaudžių įvykių. Jie giliai įstrigo į žmonių širdis. Parapijiečiai prisimena, kas buvo ir prieš penkiasdešimt, ir prieš penkerius metus. "Tenka pačiam taisyti kitų darytas klaidas", - neslėpė šeštuosius metus klebonu Skaistgiryje dirbantis kun. R.Katilius.

Būti geru kunigu lemta ne kiekvienam

Mokantis Kauno kunigų seminarijoje, klierikui R.Katiliui tekdavo lankytis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Jam būdavo be galo miela matyti pilnutėlę bažnyčią tikinčiųjų. Susirinkdavo gausybė vaikų, daugiau nei pačių senelių. "Su mažaisiais būdavo gražiai bendraujama. Bet ne kiekvienas kunigas tą sugeba. Kaip ir balsas: vieno jis - skardus, galingas, o kitas kalba tyliai ir apie jį parapijiečiai šneka: "Jo beveik negirdėti". Ir nieko nepakeisi, nors kitas visą širdį sudeda į savo darbą", - mano 30-metis kunigas R.Katilius.

Išpranašavo, kad bus kunigu

Remigijus kilęs iš Šiaulių. Dar mažą senelė jį vesdavosi į bažnyčią. Vaikui prailgdavo laikas ten būnant, ir jis sugalvodavo nekaltų išdaigų. Dėdės ir tetos nepykdavo ant smalsaus vaiko, bet sakydavo: "Iš jo gali išeiti kunigėlis". Tai Remigijui persakė senelė daug vėliau, kai šis suaugo.
Per Pirmąją Komuniją dideliame vaikų būryje Remigijus stengėsi likti nepastebimas. Tačiau jį ir dar du berniukus kunigas pakvietė užeiti į zakristiją. Ten juos apdovanojo grandinėlėmis su kryželiais. Kodėl būtent Remigijų išskyrė iš vaikų pulko, iki šiol jam mįslė.
Kun. V.Požėla ne kartą Remigijui sakė: "Būti tau kunigu". Jaunasis šiaulietis eidavo patarnauti bažnyčioje. O gatvėje elgdavosi kaip ir kiti jo amžiaus vaikai - gąsdindavo praeivius sprogdindami pirotechniką. Paskui pradėjo mąstyti, kodėl einąs negeru keliu. Atsisakė patarnauti bažnyčioje, bet į ją vis užsukdavo vienas.
Tapęs tuometinės Šiaulių profesinės technikos mokyklos moksleiviu, sutiko draugą. Eini ar neini į bažnyčią, mokykloje į tai beveik niekas nekreipė dėmesio. Naujasis draugas Remigijų paskatino vėl patarnauti per šv. Mišias. Dabar buvo ne tik kuo užsiimti, bet jam patiko ir santūri bažnyčios ramybė.

Išsisklaidė gandai apie seminariją

Draugas norėjo, kad kartu su juo į kunigų seminariją stotų ir Remigijus, tačiau šis nusprendė metus padirbėti. Įsitaisė šaltkalviu remontininku. Pusantrų metų pasimokęs seminarijoje Remigijaus draugas iš jos išstojo.
Per tą laiką jaunasis šiaulietis sužinojo nemažai naujų dalykų apie pačią seminariją. Kaip rūkas rytą sklaidėsi kažkieno sukurtas mitas, kad seminarija - tai aukšto mūro sienos, o už jų slenka niūrus gyvenimas ir ten esi uždarytas kaip kalėjime. Pasirodo, nieko ten baisaus nebuvo. Klierikai galėjo išeiti pasivaikščioti kur nori, jie - tokie pat žmonės, kaip ir visi.

Nusišypsojo laimė

Mokykloje Remigijus mokėsi vidutiniškai, tačiau į kunigų seminariją įstojo iš pirmo karto. Iš 76 jaunuolių buvo priimti 68, iš jų du, turėję aukštąjį išsilavinimą, tuoj buvo perkelti į aukštesnius kursus. Tuo metu, Atgimimo laikais, taip buvo surinktas didžiausias kursas.
Baigę pirmąjį kursą keletas jaunuolių paliko seminariją. Vėliau ne vienas studijų draugas išvyko mokytis į Romą. Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose dabar yra buvusių bendramokslių, dirbančių dėstytojais.
1991 m. sausio 13-osios įvykiai privertė kitaip pamąstyti apie ateitį. Remigijus džiaugėsi, kad galės tapti kunigu.
Kunigo šventimai vyko seminarijos bažnyčioje antrą šv. Kalėdų dieną. Aplinkui buvo tylu - atostogos. Lauke siautėjo pūga, buvo priversta kalnai sniego. Iškilmingoje šventinimo ceremonijoje dalyvavo keletas seminarijos kunigų, Remigijaus tėvai, giminaičiai. Kun. R.Katiliaus primicijos vyko Šiauliuose.

Būti kunigu yra Dievo dovana

Devynis mėnesius jis vikaravo Kauno Arkikatedroje, o paskui buvo paskirtas klebonu į Skaistgirio parapiją. Atvykus norėjosi gražaus sutarimo su jos žmonėmis.
Per religines apeigas klebonas nevengia naujovių, o tikintieji jas priima. Klebonui išvykus, jei jį pakeičia kitas kunigas, tikintieji tuoj sako: "Ne taip buvo, kaip esti prie mūsų klebono".
"Vienas kunigas turi dovaną skelbti Dievo žodį, tačiau jis nemoka patraukti žmonių. Kitas kunigas atrodo veiklus, tačiau jis nemoka sakyti pamokslų. Būti kunigu yra Dievo dovana", - teigė kun. R.Katilius.

Nė vieno užėjusio žmogaus neišvarė

Išvarginti gyvenimo žmonės ateina pasiguosti klebonui. Nusivylusieji neberanda sau atramos, tad ne vienam nelaimėliui kunigas yra suteikęs dvasinės tvirtybės.
Atvykus klebonauti jam netrūko rūpesčių. Prabėgo penkeri metai Skaistgiryje, ir kasmet buvo vykdomi remontai. Viskas padaryta vien už parapijiečių aukas. Sutvarkyta klebonija, iki tol buvusi neremontuota 30 metų. Užėjęs į ją anksčiau žmogus tikriausiai pagalvodavo: "Kur aš patekau?" Dabar, užsukus klebonijon, tokių minčių nekyla.
Bendraujant su Skaistgirio klebonu atėjo ir vakaras. Kun. R.Katilius neskubino mūsų išeiti. Bendravome paprastai, nuoširdžiai, nereikėjo įsitempus ieškoti klausimų. Mūsų pokalbis tarsi gydė sielą.

Bronius VERTELKA

Skaistgirys, Joniškio rajonas