Paberžė tebelaukia tėvo Stanislovo
Kelionė
Nors žiniasklaida skelbė, jog tėvas
Stanislovas (kun.Algirdas Mykolas Dobrovolskis) grįžta į Paberžę,
jis dar tebe-dirba Dotnuvoje. Ir 2001-ųjų lapkričio pabaigoje,
kai lankė-mės Dotnuvoje, ten radome tėvą Stanislovą. Oras tą lapkričio
24-ąją kelionei buvo ypač nepalankus: drėgnas ankstyvą rytą, priešpiet
ėmė keistis, pradėjo pastebimai šalti, o apie 12 valandą dienos
pasidarė visai žvarbu. Didelė grupė Lietuvos universitetinės moterų
asociacijos (LUMA) Kauno skyriaus narių specialiai nusamdytu autobusu
atvyko į Dotnuvą pamatyti tėvo Stanislovo ir užduoti jam vieno
itin svarbaus ir esminio klausimo: "Tai ką dabar mums, moterims,
dvasiškas tėve, daryti?"
Tokį patį klausimą prieš pusmetį universitetinis Kauno moterų
elitas uždavė arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Arkivyskupas pagarbiai
priėmė žinomas mokslininkes, kultūros veikėjas, inžinieres, gydytojas,
išklausė jų nuomones apie jaunimo problemas, moters vaidmenį šiuolaikiniame
pasaulyje, žiniasklaidos reikšmę. Tąsyk tarp LUMA atstovių bei
arkivyskupo užsimezgė valandą trukusi diskusija.
Feministės
Tėvas Stanislovas nenustebo, jog
moterys atvyko "pasiplepėti", nes dauguma atvykstančiųjų
nori bendrauti. Viešnias vienuolis nedelsdamas priėmė Dotnuvos
bažnyčios zakristijoje. 84-erių metų dvasininkas kaunietes pasitiko
sėdėdamas krėsle (tačiau kiek vėliau gana ilgą laiką ištvermingai
stovėjo ir net prašomas atsisakydavo prisėsti). Kapucinų vienuolis
bendravo labai lengvai, nepaprastai gyvai ir nuoširdžiai susidomėjęs
pokalbiu. Prisistačiusios mokslo damos tuoj pat vienuolio buvo
linksmai pavadintos feministėmis, dėl ko jos nėmaž neįsižeidė.
Danutė Vailionytė, LUMA Kauno skyriaus vadovė, narsiai paaiškino,
jog, "laimei, feminizmas Lietuvoje nevirto karinguoju feminizmu,
bet reiškiasi labiau kaip kūrybinio moterų identiteto paieškos".
Tačiau vos užsimezgusią gyvą diskusiją šeimininkas atsiprašydamas
buvo priverstas nutraukti, nes netrukus bažnyčioje turėjo vykti
mirusiųjų paminėjimas. Nors sulaukęs garbių viešnių, dvasininkas
nė minutėlės nepaliko savo pareigų kukliai provincijos bendruomenei:
dvyliktą valandą jis turėjo palydėti parapijietį į paskutiniąją
kelionę. Užtat viešnios galėjo pasimelsti, pasiklausyti dvasininko
kalbos ir giedojimo bei apžiūrėti bažnyčią, kurios remonto darbų,
pasak tėvo Stanislovo, "pakaks iki pasaulio pabaigos".
Dotnuvos vienuolyno bažnyčia buvo suremontuota su neprilygstamu
skoniu bei kuklumu, nors, savaime suprantama, jog tokias erdvias
patalpas sutvarkyti taip, kad jos būtų ne tik gražios, bet ir
jaukios, turėjo būti ne taip lengva.
Rytas buvo mirtinai šaltas, ir tėvas Stanislovas vaikščiojo po
Dotnuvos bažnyčią apsiavęs sandalais, mūvėdamas vilnonėmis kojinėmis.
Buvome girdėję apie kuklius šio žmogaus poreikius, tačiau dabar
tuo pačios įsitikinome.
Gimęs 1918 m. rugsėjo 29 d. dvare (motina buvo dvarininkaitė),
nelabai paklusnus sūnus nutarė stoti į ypač griežta tvarka pasižymintį
kapucinų vienuolyną. Beje, buvo vienintelis sūnus, nes Mykolo
Dobrovolskio tėvas - paprastas geležinkelio darbininkas, ištarnavęs
iki geležinkelio viršininko posto - turėjo šešias dukteris ir
tik vieną sūnų. Jaunuolį traukė mokslas, o šie vienuoliai buvo
nepaprastai mokyti, vienuolynuose buvo labai turtingos bibliotekos.
Tačiau įžadus reikėjo duoti griežtus: nieko neturėti savo ir nepasilikti
maisto kitai dienai.
Juokas vienuolyno virtuvėje
Deja, įdomiai zakristijoje prasidėjęs
pokalbis, po mirusiųjų paminėjimo persikėlęs į vienuolyno virtuvę,
toliau vyko padrikai, šeimininkas pasakodamas šokinėjo nuo temos
prie temos ir buvo galima jausti, jog visiems lankytojams, kurių
kasdien čia autobusais suplūsta minios, pasakoja daugmaž tą patį,
nes svečių užiminėjimas čia vyksta "konvejeriu". Kunigas
priminė vienuolyno istoriją, remonto darbus, kol galiausiai D.Vailionytei
pavyko užduoti klausimą, dėl kurio buvo ryžtasi vykti į šią sunkią
kelionę: "Dvasiškas tėve, tai ką dabar mums, moterims, daryti?"
Garbus vienuolis, išmokytas vokiečių kapucinų vienuolių Plungėje
dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, mokantis dešimtis kalbų, R.M.Rilkės
vertėjas, menininkų, mokslo žmonių ir politikų draugas, atsakė:
"Moteris - tai gyvenimo pagrindas. Ją palyginti būtų galima
su automobiliu "Žiguli". Yra paprasti "Žiguli"
ir patobulinti "Žiguli". Taigi Dievas pirma sutvėrė
Adomą. Tačiau, pamatęs, kad šis dar netobulas, nutarė patobulinti,
todėl sukūrė Ievą". Tebeošiant vienuolyno virtuvėje viešnių
juokui, pridūrė: "Bet ir moteris dar ne visai tobula. Nes
vis rauda ir rauda, labai jau mėgsta ašaras lieti
"
Sušildytos vienuolio humoro, viešnios išdrįso pasidomėti, kodėl
garbus dvasininkas dar nėra perkeltas į Paberžę, nors apie tai
jau buvo rašoma laikraščiuose. Tėvas Stanislovas atsakė, jog vyskupas
jau anksčiau žadėjęs, tačiau vis kas mėnesį prašąs dar pakentėti.
Taip laikas einąs, o jis vis dar čia, Dotnuvoje.
Pėsčiomis
Nors pokalbis netrukus baigėsi, iš
mūsų gidės Jūratės Druskuvienės sužinojome, jog tai buvo vienas
ilgiausiai trukusių tėvo Stanislovo priėmimų, nes paprastai jis
svečiams tegali skirti penkias minutes ir jau kviečiamas kitur.
Nors minios spaudžia šį išgarsintą Lietuvoje asmenį, daugiau metų
jį pažįstantys žmonės teigia, kad jo gyvenimas visad tebuvo "vienatvė,
malda ir darbas, darbas".
Palikusios Dotnuvą, keliautojos patraukė Paberžės link. Netrukus
autobusas priartėjo prie Žibartonių kapinaičių, kurias sutvarkė
tėvas Stanislovas, o šaltis ėmė spausti visai nuožmiai. Atrodė,
jog jis čia pasisuko iš paties Sibiro. 1945 metais kun. A.M.Dobrovolskis
buvo ištremtas į Intą, Vorkutą, kalėjo drauge su mons. Kazimieru
Vasiliausku. Į Lietuvą grįžo tik 1956-aisiais, parapijas gavo
pačias prasčiausias ir atokiausias.
Išlipome iš autobuso, sniegas dengė kapus, aukštai pakabinti aplediję
raktai tilindžiavo tarsi varpeliai ("tai raktai tų, kurie
čia ilsisi - jiems jau jų niekada neprireiks", - yra sakęs
tėvas Stanislovas apie šį neįprastą kūrinį - tarsi muzikos instrumentą
arba skulptūrą). Kapinaites juosė daili metalinė tvora, gabalais
skirtinga; pačiose kapinėse ant kalvelės, atrodė, nėra nieko nereikalingo,
dvelkė nenusakoma rimtimi ir kone japonišku kuklumu.
1966 metais kun.A.M.Dobrovolskis vyko į Paberžę tarsi į dar vieną
tremtį. Kur ji yra, pasak liudytojų, nežinoję nė patys jį čia
siuntę vyskupai. Tėvas Stanislovas pirmiausiai pradėjo tvarkyti
kapines. Gauti vietinės sovietinės valdžios leidimą tai daryti
buvo be galo sunku. Tačiau kunigas buvo atkaklus. Po daugelio
prašymų jam pagaliau pavyko. Pirmiausiai aptvėrė kapinių teritoriją.
Sužinojęs, jog Rygoje ardomos senos kapinės, ten nuvyko ir labai
pigiai įsigijo dailiai kalinėtą metalinę kapinių tvorą. Darė viską
pats, savo rankomis. "Atvykę 1968 metų vasarą, labai nustebome
radę tėvą Stanislovą pasiraičiusį kelnes, basą, vienmarškinį,
tempiantį karučiu šiukšles iš kapinių", - prisimena J.Druskuvienė.
Dabar tai, ko gero, pačios gražiausios Lietuvos kaimo kapinės.
Sutvarkius dvejas katalikų kapines, į kunigą kreipėsi žmonės,
prašydami sutvarkyti dar vienas - vietinės stačiatikių bendruomenės
kapines. Didelis tėvo Stanislovo nuopelnas, kad išsaugoti keli
V.Svirskio kryžiai ir koplytstulpiai. Kaip tik šiose vietovėse
netoli Paberžės gyveno ir kūrė garsusis dievdirbys.
Prie V.Svirskio koplytstulpio stabtelėti pabandęs pilnas keleivių
autobusas ėmė grėsmingai slysti į pagriovį. Vairuotojas sustabdė
autobusą ir visos žvarbiame šaltyje turėjome išlipti; užtat tai
buvo puiki proga neskubant pasigėrėti V.Svirskio darbu, nes paaiškėjo,
jog autobuso be vietinių pagalbos nebus įmanoma išjudinti. Pasigėrėjusios
koplytstulpiu ir palikusios vairuotoją laukti vilkiko, moterys
patraukė pėsčios Paberžės link. Taip sovietiniais laikais keliaudavo
žmonės aplankyti Paberžės kunigo Stanislovo, ištremto į tokią
glūdumą, kur net autobusas nevažiuoja. Keturis kilometrus tekdavo
eiti pėsčiomis, o žiemą - klampoti per pusnynus. Taigi mes patraukėme
piligrimų keliais.
Šedevras
Pasiryžusios eiti ir eiti, nužygiuoti
ne mažiau kaip keturis kilometrus, netrukus sustojome apstulbintos
nepaprastai mielo vaizdo: prieš akis iškilo daili medinė bažnytėlė
su Šventosios Trejybės ženklu "kaktoje", aplink matėsi
mediniai, gana erdvūs, nors ir seniai dažų neregėję pastatai,
šlaito apačioje melodingai tarp sniegų gurgėjo vingiuota, srauni
upelė, toliau regėjome tiltelį, kurį vietoje turėklų puošė seni
vežimų ratai, ir į kalniuką kylantį keliuką, į sniegą įsibridusių
daugybę nuogų medžių.
Kelionės tikslas - Paberžė - atsivėrė prieš mūsų akis. Pasijutau
tarsi piligrimas, sugrįžęs į savo namus. Atrodė, jog ši vieta
dainuoja, verkia ir juokiasi vienu metu. Klebonijoje nebuvo net
arbatos, gavome karšto vandens atsigerti, bet per tokį šaltį džiaugėmės
ir tuo. Paskui apžiūrėjome muziejų ir jo eksponatus. Paberžėje
patiko viskas: pradedant nepakartojamo jaukumo bažnyčia, variniais
puodais klebonijoje ir metaliniais ažūrais, išnertais vyriškų
kalvių rankų ir moteriškais, kuriuos atliko nežinomos autorės,
prieš keletą šimtmečių su meile pasiuvusios liturginius rūbus.
O apskritai, dar pridėjus kapinaites, visas šis kompleksas: bažnyčia
ir visa, kas joje yra, klebonija su jos kambariais (pasakojama,
jog net Dauno liga sergantys vaikai pradžiunga skambindami varpeliais
ir barškindami į varinius puodus), klėtelė su joje esančiomis
garsiosiomis Radvilų manufaktūros Slucko juostomis, kurių spalvų
neblukina laikas, - atrodė lyg vienas kvapą gniaužiantis stebuklas.
Tebelaukia
"Darbas gydo", - mėgdavo
sakyti tėvas Stanislovas. Ne paslaptis, kad ir sovietiniais metais
būdavo narkomanų, alkoholikų, kurių ne vienas po apsilankymo Paberžėje
surado gyvenimo prasmę. Čia apskritai atvykdavo daug jaunimo,
jie kaipmat gaudavo darbo: vyrukai - šveisti suodinus varinius
puodus, merginos - skalbti, valyti, adyti ir lyginti iš palėpių
ištrauktus, kandžių sukapotus liturginius rūbus. Pats tėvas Stanislovas,
dar Butkiškėse tarnaudamas, pradėjo kalinėti metalines saulutes.
Ir čia atvykusiems jaunuoliams leisdavo nusikalti tokių saulučių.
Tūkstančiai jų netrukus pasklido po daugelį lietuvių namų. Atvažiuodavo
ir disidentų iš didžiųjų Rusijos miestų. Vienas jų - žiauriai,
prasidėjus perestroikai, Rusijoje antisemito nužudytas tėvas Aleksandras
Menis, kuris pasisvečiuoti atvykdavo su žmona.
Pasak kleboniją prižiūrinčios Galvanauskienės, kambarėlis Paberžės
klebonijoje tėvo Stanislovo tebelaukia. Jame neseniai išdažytos
grindys bei pastatyta patogesnė lovelė, nes kunigo ir vienuolio
tėvo Stanislovo sveikata pastaruoju metu nebuvo itin gera, o iki
šiol šis jau nebejaunas žmogus ilsėda-vosi Intos lagerio gultą
primenančiame guolyje.
Vitalija NORVILIENĖ
Dotnuva-Paberžė, Kėdainių rajonas
© 2002 "XXI amžius"
