Atnaujintas 2002 m. sausio 30 d.
Nr. 8
(1015)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Atmintis
Nuomonės
Istorija ir dabartis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Stovėjęs prie Lietuvos teatro ištakų

Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 150 metų gimimo sukakčiai

1852 m. sausio 21 d. Kolupariščiaus dvare, netoli Linkuvos, neturtingų bajorų šeimoje gimė didelis Lietuvos veikėjas, patriotas, lietuviškojo teatro organizatorius, publicistas, dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Kaip ir visų to meto Lietuvos bajorų, Landsbergių šeima buvo gerokai sulenkėjusi. Nors Gabrielius jaunystėje save laikė lenku, tačiau jis buvo kupinas idealizmo dvasios, ėmė energingai darbuotis atgyjančiai tautai.
G.Landsbergis mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose, tačiau nelengvos gyvenimo sąlygos privertė nutraukti mokslą. Teko persikraustyti į Rygą ir mokytis telegrafisto specialybės. Ją įsigijęs, gavo tarnybą Maskvos telegrafe ir ten dirbdamas įstojo laisvuoju klausytoju į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.
Iš Maskvos G.Landsbergis persikėlė arčiau Lietuvos, į Liepoją. 1877-aisiais dalyvavo rusų-turkų kare, kelerius metus gyveno Kryme, Jaltoje. Sugrįžęs į Lietuvą, iki 1895 metų vertėsi advokatūra Joniškėlyje ir Linkaičiuose. Dažnai tvarkydamas dvarininko Karpio reikalus, artimai susidraugavo su kaimo žmonėmis, juos užtardavo, padėdavo. Būdamas kūrybiškas žmogus, G.Landsbergis visa širdimi linko prie kaimiečių, nes jų gyvenime ir darbuose matė daug šviesos, bodėjosi Lietuvos dvarininkų tuštybe, savanaudiškumu, žiaurumu. Prasidėjus bajorų intrigoms, jis buvo priverstas išvažiuoti į Maskvą. Čia G.Landsbergis pasinėrė į lietuvišką veiklą, platino lietuviškus raštus, užmezgė glaudžius santykius su vyriausiais lietuvių veikėjais: dr. Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu, kun. Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu ir kitais. 1900 metais jis buvo įpainiotas į dr. Vaibeikio bylą (už lietuvišką propagandą ir lietuvių spaudos platinimą). Kelis mėnesius buvo išlaikytas Liepojos kalėjime, vėliau ištremtas trejiems metams į Smolenską. Po dvejų metų, 1905-aisiais, sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Sugrąžinus spaudą 1904 metais Petras Vileišis įkūrė pirmąjį lietuvišką dienraštį "Vilniaus žinios" ir laikraščio administratoriumi pakvietė G.Landsbergį.
Nuo pat jaunystės G.Landsbergis jautė "silpnybę" menui, dar gyvendamas Maskvoje savo namuose rengė meno vakarus, kuriuose pats skambindavo fortepijonu, dainuodavo. Dirbdamas "Vilniaus žiniose", G.Landsbergis dar aktyviai dalyvavo lietuvių teatro kūrimo veikloje. Jo iniciatyva 1903-aisiais įkurta pirmoji lietuvių teatro draugija "Vilniaus kanklės", subūrusi žymius to meto lietuvių scenos ir dainos mylėtojus. Rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė, daug metų drauge su G.Landsbergiu dirbusi Lietuvos scenos menui, savo atsiminimuose rašė: "Kaip ir visas viešasis Vilniaus lietuvių gyvenimas, taip ir scenos meno sritis virė visu karštumu. Dar formaliai neužtvirtintoje draugijoje kasdien rinkosi "teatralai", pasiryžę vaidinti, dainininkai būrėsi į chorą. Visi buvo jauni, energingi ir linksmi, bet jauniausias ir linksmiausias visų tarpe rodėsi seniausias - žilas draugijos pirmininkas. Įgimtu jumoru, temperamentu ir iškalbingumu G.Landsbergis užimdavo per tuos susirinkimus dominuojančią vietą..."
G.Landsbergis, buvęs puikus organizatorius, suprato, jog, organizuojant lietuvių teatro veiklą, visų pirma reikia lietuviškosios dramaturgijos. Pats ėmėsi šio reikalo. Iš jo dramaturginių veikalų visų pirma reikia paminėti melodramą "Birutė" ir dramą "Blinda". Artimai bendraudamas su kompozitoriumi Miku Petrausku, G.Landsbergis "Birutę" parašė kaip libretą būsimai pirmajai lietuvių operai. M.Petrauskas, tuomet buvęs didelis muzikos autoritetas, parašė operą. "Birutės" premjera Vilniuje įvyko 1906 metais. Lietuviai ją sutiko su dideliu entuziazmu. Be "Birutės", G.Landsbergis parašė komedijas "Pagavo" ir "Jurgis Durnelis" (pastatytos 1908 m.), komediją vaikams "Tarnaitė pamokė" (pastatyta 1908 m.). Šiais kūriniais buvo parengta dirva profesionaliam lietuvių teatrui. Didžiausio pasisekimo sulaukė G.Landsbergio drama "Blinda". Garsaus plėšiko, "svieto lygintojo" Blindos lūpomis autorius kalbėjo apie didelę socialinę nelygybę ir dvarininkų daromas skriaudas kaimiečiams. "Blinda" pirmą kartą buvo pastatyta Vilniuje 1907 metais, o antrą kartą - 1909 metais Palangoje, minint lietuvių teatro dešimties metų sukaktuves, kai 1899-aisiais Palangoje pirmą kartą buvo suvaidinta Keturakio komedija"Amerika pirtyje". Per tą dešimtmetį lietuvių scenos menas gerokai išaugo. Vilniuje veikė "Vilniaus kanklių" Šiauliuose - "Varpo", Kaune - "Dainos" draugijos. Pastaroji tuoj po legalizavimo 1904 m. kovo 5 d. Kauno teatre organizavo didelį lietuvių vakarą, kuriame, be "Amerikos pirtyje", kompozitoriaus J.Naujalio choras padainavo keliolika lietuvių dainų. Tai sukėlė didelį publikos entuziazmą. 1905 metais, G.Landsbergiui-Žemkalniui režisuojant, Kauno miesto teatre buvo suvaidinta M.Šiaulėniškio pjesė "Pilėnų kunigaikštis". Šis patriotinis vaidinimas iš Kauno ir provincijos sutraukė pilnutėlę salę žiūrovų. Įdomu, kad tarp jų ložėje visą laiką išbuvo tuometis lietuviams gana palankus Kauno gubernatorius Veriovkinas. Tokia proga "Saulės" draugijos pedagogų kursų klausytojai net tris kartus sugiedojo tautos himną. Tas pats vaidinimas 1906 metais buvo pastatytas Virbalyje. Kaip rašė žymus prieškario Lietuvos publicistas A.Merkelis, po nepaprasto pasisekimo Virbalyje vaidintojai, grįždami atgal, stotyse dainavo liaudies dainas ir "Lietuva, tėvyne mūsų". Kaip 1909 metais rašė tuomečio laikraščio "Viltis" redaktorius, būsimasis Lietuvos prezidentas A.Smetona, G.Landsbergis-Žemkalnis buvo pirmasis savo scenos veikloje ir spaudoje iškėlęs mintį, kad jau atėjo metas lietuviams pažvelgti į teatrą kaip į tautos meno šaką. G.Landsbergio-Žemkalnio iniciatyva vis daugiau lietuvių studijavo teatro meną Peterburge ir Maskvoje. Taip buvo parengta dirva tikrajam lietuvių teatrui.
Kalbant apie G.Landsbergio-Žemkalnio veiklą, būtina paminėti ir jo istorinę studiją "Lenkai ir lietuviai". Šis 1899-aisiais parašytas veikalas 1907 metais buvo išverstas į lenkų kalbą ir sukėlė labai aštrią polemiką ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje. Kaip buvo rašyta Lietuvos spaudoje minint G.Landsbergio-Žemkalnio mirties 20-ąsias metines (jis mirė 1916 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse), jei "Blindos" kūriniu Žemkalnis kovojo mužikų ir bajorų fronte, tai savo istorine "Lenkų ir lietuvių" studija jis kovojo antrajame lietuvių-lenkų fronte.
Didžiausi G.Landsbergio-Žemkalnio nuopelnai yra lietuvių tautinei kultūrai, ypač teatrui. G.Landsbergį-Žemkalnį kartu su lietuviškosios dramaturgijos pradininku Aleksandru Fromu - Gužučiu, be abejo, galima vertinti kaip mūsų teatro istorijos figūras.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija