Atnaujintas 2002 m. sausio 30 d.
Nr. 8
(1015)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Atmintis
Nuomonės
Istorija ir dabartis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Analogijos po 80 metų

Neeiliniame Seimo posėdyje sausio 12 dieną Seimo Pirmininkas, dėdamasis dideliu konstitucinės ir apskritai visokios kitokios teisės žinovu, pasiūlė šiuos, 2002 metus, pavadinti Konstitucijos metais. Mat šiemet sukanka 80 metų, kai Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Tai buvo svarbus teisės aktas, pakeitęs Lietuvos Tarybos 1918 m. lapkričio 2 d. priimtą ir 1919 m. balandžio 4 d. pakeistą Laikinąją Konstituciją. Kai kurie Seimo opozicijos atstovai siūlė dabartinei daugumai bent jau šiemet neskelbti Konstitucijos metų, kai neokomunistinė dauguma priėmė akivaizdžiai prieštaraujantį Konstitucijai teisinį aktą prieš nuosavybės grąžinimą teisėtiems savininkams. Tačiau tuo piktintis ir stebėtis nereikėtų. Kada gi dabartiniai SSKP, LKP, LDDP "teisių" perėmėjai vadovavosi net ir sovietine "konstitucija"? Juk ir 1977 metais priimtoje SSRS konstitucijoje, ir 1978 m. balandžio 20 d. priimtoje "LTSR" konstitucijoje buvo skelbta, jog "LTSR" yra suvereni tarybinė socialistinė valstybė, prisijungusi pagal federalizmo principus į SSRS. Pabrėžta, jog "tarybiniai" federalizmo principai yra: laisvas apsisprendimas, susijungimo savanoriškumas, susijungusių respublikų lygiateisiškumas, teisė laisvai išstoti iš SSRS, piliečių teisių ir laisvių užtikrinimas. Tų paskutinės sovietinės "konstitucijos" pastraipų paminėjimas kėlė ypač didelį partinių nomenklatūrininkų, ir ypač KGB veikėjų, pyktį. Jį patyrė daugelis, turėję reikalų su tomis įstaigomis. Vien už tų nuostatų paminėjimą galėjai būti apkaltintas "antitarybine agitacija ir propaganda". Galiojančios Konstitucijos straipsnių citavimas tapo... antivalstybine propaganda.
Pirmoji rašytinė Konstitucija - pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis valstybėje politines teises ir ekonominius pagrindus, buvo priimta Jungtinėse Valstijose 1787 metais. Europoje pirmoji Konstitucija buvo paskelbta Prancūzijoje 1791 metais. Trečioji seniausia Konstitucija pasaulyje buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės Žečpospolitos 1791 metais (jau prieš pat galutinį Žečpospolitos žlugimą) priimta vadinamoji gegužės trečiosios Konstitucija. Visos šios konstitucijos turėjo didžiulę įtaką vėliau priimtoms daugelio valstybių konstitucijoms.
Kalbant apie 1922 metais Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtą Konstituciją, būtina priminti, jog tai buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų kartu su jo parengtu Žemės reformos įstatymu. Kaip pabrėžė istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą. Konstitucijos parengimo darbui ir jos projektui parengti buvo sudaryta komisija, kurios pirmininkas buvo krikščionis demokratas advokatas Antanas Tumėnas, vicepirmininkas - socialistas liaudininkas Mykolas Šleževičius, nariai: prelatas K.Šaulys, Z.Starkus ir socialdemokratas K.Venclauskis. Tad krikščionys demokratai, ypač prel.K.Šaulys, kuris buvo puikiai susipažinęs su tarptautinės teisės klausimais, turėdami tris komisijos narius iš penkių ir nepaisydami atkaklaus K.Venclauskio ir M.Šleževičiaus bei kitų kairiųjų nepritarimo, iš esmės ir parengė 1922 metų Konstituciją. Tai buvo didelis laimėjimas.
O tuometiniai Lietuvos kairieji, gal ir patys to nenorėdami, kasė duobę Lietuvos valstybingumui. Štai kaip savo nepasitenkinimą priimta Konstitucija tuomet išreiškė K.Venclauskis, vienas iš kairiųjų Seimo atstovų. Kalbėdamas socialdemokratų vardu, jis pareiškė: "Žinome, kad būsimojo gyvenimo kūrėjas Lietuvoje yra darbo demokratija. Lietuvos darbininkų klasei yra lemta eiti priešakyje besivystančios ateities, eiti prie tikslo, kurį yra pasistatęs pasaulio proletariatas. To kelio negali pastoti jokios rašytos konstitucijos nei jų rašytojai". Prof.V.Čepinskis kalbėjo: "Valstybingumo principas įsigalėjo Europoje su buržuazija ir kapitalizmo įsigalėjimu".
Įdomu, kas būtų buvę, jeigu šie "pasaulio proletariato" liaupsintojai būtų gyvenę tuometinėje "darbo žmonių" tėvynėje - SSRS? Galima neabejoti, jog visi jie būtų sušaudyti 1937-1940 metais ar mirę nuo bado ir ligų Stalino koncentracijos stovyklose.
Beje, priėmus 1922 metų Konstituciją, Seimo nariams giedant Tautos himną, socialdemokratai išėjo iš salės.
Negalima paneigti, kad to meto Lietuvos partijose, ypač kairiosiose, buvo daugybė visokių prielipų, parsineštų iš Rusijos bolševikinės revoliucijos. Kita vertus, kaip rašė prezidento A.Smetonos biografas A.Merkelis, "dauguma žmonių, išrinktų į Steigiamąjį Seimą, buvo visiškai nepasiruošę savo svarbioms ir atsakingoms pareigoms, apie valstybės reikalus labai mažai ar net ir visiškai nieko nenusimanė, tai nenuostabu, kad jie tuoj virto institucija, kur daugiau kalbama ir plūstama, negu dirbama..." Iš tiesų taip buvo. To meto seimūnų dalis jautėsi esą tokie išdidūs, galingi Lietuvos valdovai, jog vienas iš Krikščionių demokratų partijos steigėjų ir žymiausių atgimstančios Lietuvos veikėjų prelatas Aleksandras Dambrauskas tokį Seimą tuomet ironiškai pavadino "šimtas dvylika karalių". Kas gi pasikeitė? Dabar turime 141 "karalių". Ir dauguma jų atstovauja kam tiktai nori, deja, ne Lietuvos valstybei.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija