XXI amžius

Patys muša, patys rėkia

Lenkijoje veikianti ir paties Seimo globojama organizacija "Wspólnota Polska" ("Lenkų bendruomenė") vykdo išties kilnią ir patriotinę misiją: palaikyti užsienyje gyvenančių lenkų ryšius su tėvyne, teikti jiems finansinę ir kitokią paramą, ypač susijusią su kultūra, mokslu ir t.t. Tai ne šiaip sau visuomeninė organizacija, joje, be politikų, yra aukštų Bažnyčios hierarchų, teisininkų, mokslininkų. Todėl keista, kad šios organizacijos leidžiamuose mėnesiniuose biuleteniuose nuolat užpuldinėjama Lietuva, ypač kalbant apie Lietuvos lenkų švietimo klausimus. Galima drąsiai pasakyti, jog šmeižiama ir meluojama per akis, pavaizduojant Lietuvą kaip slopinančią lenkų švietimą, neskiriančią pakankamai lėšų lenkų mokykloms. Kaip didžiausias nusikaltimas pateikiamas Švietimo ministerijos 1998 m. gruodžio 11 d. nutarimas panaikinti privalomą lenkų kalbos egzaminą lenkų mokyklose. Niekas to egzamino kategoriškai neuždraudė, nes buvo palikta teisė pačioms mokykloms spręsti. Beje, visos Lietuvos lenkų mokyklos taip ir padarė. "Wspólnota Polska" praėjusių metų biuletenyje (Nr. 9) išlieta tiek pagiežos ir ciniško melo, jog atrodo, tarsi tai būtų pirmųjų mūsų nepriklausomybės metų Vilniaus krašto autonomininkų deklaracijos. Ko gero, ir tuos straipsnius "Wspólnota" rašo aršiausi Lietuvos nepriklausomybės priešai. Kaip didžiausias nusikaltimas pateikiamas faktas, kad Šalčininkuose pastatyta lietuvių mokykla(!). O esą šio rajono Švietimo skyriaus vedėjas A.Jankovski netgi ėmė paskolą iš banko, kad išmokėtų atlyginimus rajono lenkų mokyklų mokytojams. Visai neminima, kad rajono lenkiškoji valdžia, kurioje sėdi tie patys autonomininkai, jau seniai tų mokyklų pedagogams nemoka atlyginimų net po du tris, ar keturis mėnesius. Biuletenyje nieko neminima, kad, prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, visiškai suslavintoje Pietryčių Lietuvoje (Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Trakų rajono rytinė dalis, Švenčionių rajono pietinė dalis) vyravo rusų mokyklos arba klasės mišriose mokyklose. Lietuvių mokyklų ten beveik nebuvo. Jau Atgimimo pradžioje sparčiai ėmė kurtis lenkų mokyklų tinklas, gausėjo lenkų kalba besimokančių mokinių. Daugiausia lėmė lenkų vietos valdžia, o ypač tai, kad į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas buvo išrinkti Lenkų sąjungos veikėjai (dabar Lenkų rinkimų akcija). Jie puikiai pasinaudojo Lietuvoje priimtu Savivaldybių įstatymu, leidusiu spręsti vietos savivaldybėms švietimo reikalus. Faktiškai valdžią šiuose rajonuose paėmė aršūs autonomininkai A.Brodavskis, Č.Vysockis ir kiti partinės nomenklatūros parinkti žmonės. Beje, spekuliuodami lenkų korta, tos autonomijos kūrėjai savo žvilgsnius kreipė ne į Lenkiją, o tiesiog prašyte prašė prijungti Pietryčių Lietuvą prie Baltarusijos. O buvęs SSRS liaudies deputatas J.Tichonovičius, puolęs M.Gorbačiovą iš Kremliaus tribūnos už tai, kad jis leidžia Lenkijoje griauti Lenino paminklus, buvo užsimojęs dar daugiau. Lenkijos spauda rašė, kad J.Tichonovičius rytinėje Lietuvos dalyje siekė įkurti "Rytų Lenkijos sovietų socialistinę respubliką". Gal todėl "Wspólnotos" biuleteniuose nebūna nė žodelio kritikos lukašenkiškos Baltarusijos atžvilgiu, kur lenkų mažumos švietimo beveik visiškai nėra arba jis yra apgailėtinos padėties. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, kurioje gyvena apie pusė milijono lenkų, veikia tik dvi mokyklos lenkų dėstojamąja kalba - Volkovyske ir Gardine, kur mokykla pastatyta už Lenkijos pinigus. Abiejų mokyklų visose klasėse mokosi per 700 moksleivių, o šiais mokslo metais į Gardino lenkų mokyklą įsijungė 38, o Volkovyske - vos 18 lenkų vaikų. Tiesa, yra dar dvi dvikalbės mokyklos. Ten lenkų kalba dėstoma tik pradinėse klasėse.

Taigi, palyginus lenkų švietimą Lietuvoje ir Baltarusijoje, matome, kad lenkų mokyklų tinklas Lietuvoje yra šimtą kartų (!) tankesnis negu Baltarusijoje. Lietuvoje viena lenkų mokykla tenka dviem tūkstančiams lenkų, o Baltarusijoje - 200 tūkstančių! Kokioje gi dar pasaulio šalyje tautinės mažumos švietimui skiriama tiek daug dėmesio ir lėšų nei Lietuvoje? Juk pati "Wspólnota Polska" pripažįsta, jog Lietuvoje yra 125 mokyklos lenkų dėstomąja kalba, kuriose mokosi 22 tūkstančiai moksleivių. Kurgi čia diskriminacija? Lenkų "patriotai", tiksliau šovinistai iš "Wspólnotos", šmeiždami Lietuvą, net neužsimena, kad nė viena lietuvių mokykla Lenkijoje neturi net savo patalpų. "Patriotai" skundžiasi, jog Lietuvoje mažai leidžiama lenkiškų vadovėlių, todėl mokytojai priversti naudotis lietuviškais. Tačiau nuo 1990 metų Lietuvoje išleista daugiau kaip 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, nors jų išleidimas Lietuvos biudžetui kainuoja kur kas brangiau negu lietuviškų. O kaipgi vadovėlių lietuviškų mokyklų Lenkijoje klausimas? Deja, daugiau negu prastas. Jie apskritai pradėti leisti tik nuo 1997 metų ir iki šiol išleista vos kelių pavadinimų. Apie lenkiškų vadovėlių leidimą Baltarusijoje net nėra ko kalbėti. Ten jie visiškai neleidžiami.

Susidaro įspūdis, kad šmeižikiškus straipsnius prieš Lietuvą Lenkijos spaudoje rašo ne Lenkijoje gyvenantys autoriai, susirūpinę tautiečių likimu Lietuvoje, o tie patys buvę Vilniaus krašto autonomininkai, vis dar nesuvokiantys, kad gyvena Lietuvoje. Tiesa, jie dabar nekalba apie autonomiją "raudoniesiems" rajonams. Beje, tos autonomijos reikėjo ne tiems užguitiems, vargo prispaustiems ir vietinių nomenklatūrininkų tikrais baudžiauninkais paverstiems gyventojams, o didelę galią turėjusiems Maskvos tarnams. Ir kodėl gi jiems nesiautėti, jeigu nė vienam net plaukas nuo galvos nenukrito, nors jie sąmoningai pažeidinėjo visus Lietuvos Respublikos įstatymus. Netgi tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras A.Paulauskas 1993-ųjų pavasarį pripažino, kad į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas 1992 metų rinkimuose išrinkti tie patys asmenys, kurie kūrė autonomiją, buvo vadinamojo "visų lygių Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo" ir Koordinacinės tarybos nariai. Tačiau Generalinė prokuratūra nieko nedarė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymu, jiems būtų atimta Lietuvos pilietybė. Tame įstatyme aiškiai pasakyta, kad konkrečiam asmeniui po 1990 m. kovo 11-osios dalyvavusiam veiksmuose, nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą, pilietybės suteikimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu.

Po pirmojo buvusių komunistų sugrįžimo į valdžią ir LDDP "piramidės" pastatymo daugelis lenkų autonomininkų Koordinacinės tarybos narių vėl užėmė atsakingus postus Pietryčių Lietuvoje, dalis atsidūrė Seime. Sugrįžę į valdžią, šie Lietuvos nepriklausomybės griovėjai vėl ėmė rauti su šaknimis visus lietuvybės daigus. Kaip dar 1996 metais rašė buvusi Vilniaus rajono švietimo skyriaus vedėja D.Sabienė, valstybės įstatymai rajone neveikia - veikiau įgyvendinama tai, kas numatyta "Mostiškių statute". (Galima priminti, jog Mostiškėse 1991 m. gegužės 22 d. įvyko SSKP ir KGB suorganizuotas autonomininkų suvažiavimas. Įdomu, jog Mostiškių suokalbininkai savo raportuose Maskvai apie nuveiktus darbus, griaunant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pabrėžė, kad juos remia liūdnos atminties Lietuvos ateities forumas, kurio veikėjai ir šiandien moko Lietuvos žmones kaip gyventi.) Tiesa, šiandien garsiai šūkauti apie autonomiją visiškai nebūtina - autonomininkams atrišo rankas Savivaldos įstatymas. Pavyzdžiui, vos sugrįžus į valdžią buvusiems komunistams, vien iš Vilniaus rajono savivaldybės buvo atleisti visi lietuviai, o per metus priimti į darbą 26 darbuotojai, nemokantys lietuvių kalbos. Beje, 1996 metais žurnalistas E.Ganusauskas rašė, kai tuometinis Vyriausybės atstovas A.Cegelis bandė pristabdyti Vilniaus rajono vadovų savivalę, jam bemat paskambino pats Č.Juršėnas ir išbarė už "lietuvių nacionalistų" palaikymą... Neteisėtai atleidžiamų darbuotojų neapgynė ir specialiai sukurta Vyriausybinė komisija, kuriai vadovavo būsimasis LDDP premjeras M.Stankevičius (dabar medžiojantis kartu su A.Brazausku, kuris vietinėje lenkų spaudoje 1992 metais Seimo rinkimuose ragino balsuoti už buvusį savo pavaldinį LKP centro komitete Ryšardą Maceikianecą), tada pareiškęs, jog prieš rinkimus nereikia aštrinti situacijos...
Todėl kaltinti vien "Wspólnota Polska" dėl šmeižtų ir prasimanymų, nukreiptų prieš Lietuvą, nederėtų. Tas purvas į Varšuvą atnešamas iš Vilniaus, iš Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų, apie kurių leidžiamą laikraštį "Nasza gazeta" Kovo 11-osios Akto signataras lenkas Česlavas Okinčicas rašė, jog tai yra laikraštis, jungiantis pigiausią vietinį bolševikinį populizmą, prisotintą melo ir veidmainystės. O tikėtis dabartinių Lietuvos gelbėtojų ir medžiotojų reakcijos į vis iš Varšuvos pasipilančius šmeižtus nėra prasmės. Valstybės garbė jiems taip ir liko paskutinėje vietoje.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas