Krizė Argentinoje ir Bažnyčios reakcija
Argentina stengiasi atsigauti po
ją ištikusios katastrofiškos ekonominės krizės. Savo patarimais,
perspėjimais bei padrąsinimais, organizacinėmis ir karitatyvinėmis
pastangomis daug prisideda ir šalies katalikų vyskupai. Sausio
viduryje buvo pranešta, kad ganytojai priėmė vyriausybės kvietimą
organizuoti nacionalinės vienybės dialogą šioje Lotynų Amerikos
valstybėje, kuri kenčia nuo precedento neturinčios neramumų ir
masinių protestų bangos. Dėl ekonominės ir politinės suirutės
2001 metų pabaigoje per dvi savaites pasikeitė net penki prezidentai.
Buvo nutrauktas užsienio skolos mokėjimas, 40 proc. devalvuota
nacionalinė valiuta, o tai kelia hiperinfliacijos (staigaus kainų
kilimo) pavojų jau ketverius pastaruosius metus stagnaciją patiriančiai
Argentinos ekonomikai.
Sausio 14 dieną per nacionalinę televiziją iš sostinės Buenos
Airių Šv. Kotrynos Sienietės vienuolyno į tautą kartu kreipėsi
naujasis Argentinos prezidentas Eduardas Dualdė ir vyskupų konferencijos
pirmininkas Paranos arkivyskupas Estanislao Karlicas. Vienuolyne
įvyko valdžios, Bažnyčios ir tarptautinių organizacijų atstovų
pasitarimas, kuriame aptarta, kokiais būdais kovoti su išplitusiu
skurdu Argentinoje. Prezidentas E.Dualdė sakė, jog krašto atstatymo
darbai, kurių turi kartu imtis susivieniję politiniai, ekonominiai
ir socialiniai sluoksniai, teikia didelių vilčių pirmiausia dėl
to, kad juos remia ir laimina Bažnyčia. Argentinos episkopatas
delegavo tris vyskupus, kurie posėdžiuose su valdžios bei finansinio
pasaulio atstovais nagrinės svarbiausius socialinius klausimus.
Jau 2001 metais Argentinos "Caritas", pagrindinė humanitarinės
šalpos organizacija, suteikė įvairiopą pagalbą dviem milijonams
gyventojų. Argentinoje gyvena 37 mln. žmonių, 89 proc. jų yra
katalikai.
Kalbėdamas per televiziją po prezidento, arkivyskupas E.Karlicas
sakė, jog Argentina turi "išsigelbėti iš to pažeminimo, kurį
sąlygojo nekontroliuojama korupcija, apgavystės ir godumas";
reikia atkurti šalį "iš pačių pagrindų". Išėjimas iš
krizės reiškia naujų darbo vietų kūrimą, vyriausybines ir politines
reformas, vėl gerai veikiančią teisėsaugą, privilegijų panaikinimą,
turi liautis "visuomeninių lėšų bei gėrybių vagystės".
Prieš dvylika metų buvo pradėtos neoliberalistinės ekonomikos
reformos. Dėl sparčios privatizacijos ir kitokių "turbokapitalizmo"
perlenkimų dauguma gyventojų nuskurdo (beveik išnyko vidurinysis
visuomenės sluoksnis, sudaręs 40 proc. gyventojų), o nedidelė
grupė verslininkų ir aukštas pareigas užimančių valdininkų nepaprastai
pralobo. Šalies skolos užsieniui lygios beveik 150 mlrd. dolerių
ir tuo pat metu vertinama, kad šalies oligarchai ir kiti turtingieji
užsienio sąskaitose turi bent 120 mlrd. dolerių. Netgi paskutiniais
mėnesiais, jau apribojus bankų operacijas, slapta į užsienį iš
Argentinos buvo išvežta iki 20 mlrd. dolerių.
***
Sunkią ekonominę situaciją Argentinoje
iš dalies sąlygojo ir tvirtas šalies nacionalinės valiutos susiejimas
su JAV doleriu (vienas pesas buvo prilygintas vienam doleriui),
kas reiškė dirbtinį jo pervertinimą. Dėl to argentiniečių prekės
tarptautinėje rinkoje buvo brangios, jų eksportas mažėjo, daug
įmonių bankrutavo, žmonės liko be darbo. Oficialiais duomenimis,
nedarbas šalyje siekia beveik 20 proc., nors realiai kas trečias
argentinietis yra bedarbis. Žemiau skurdo ribos atsidūrė 15 mln.
šalies gyventojų. Dėl ištuštėjusio biudžeto savaitėmis ir mėnesiais
buvo neišmokami atlyginimai savivaldybių ir kitų valstybinių įstaigų
darbuotojams. Pernai rudenį Argentinos vyriausybė po nelengvų
derybų susitarė su Tarptautiniu valiutos fondu dėl skubios dviejų
milijardų dolerių paskolos. Bet iškelta sąlyga, kad biudžetinis
taupymas būtų sugriežtintas, o tai reiškė "taupymą"
socialinių programų ir žmonių atlyginimų sąskaita.
Gruodžio antroje pusėje prasidėjus masinėms protesto demonstracijoms
ir tikriems gatvių mūšiams su policija, kuriuose žuvo 30 žmonių,
opozicinė peronistų partija ir jos sąjungininkai, turintys daugumą
Argentinos parlamente, atsisakė patvirtinti vyriausybės pasiūlytą
sumažintą biudžetą. Gruodžio 20 dieną atsistatydinus prezidentui
Fernandui de la Rua ir tebesitęsiant riaušėms, Argentina atsidūrė
ant visiškos politinės suirutės ribos. Vienas po kito keitėsi
parlamento paskirti laikinieji prezidentai, kurie po kelių dienų
atsistatydindavo. Padėtis kiek stabilizavosi sausio pradžioje,
prezidentu prisaikdinus buvusį Buenos Airių gubernatorių peronistą
E.Dualdę, kuris turėtų valdyti šalį likusius dvejus kadencijos
metus iki naujų rinkimų. Naujasis prezidentas sutiko vadovauti
tautinės vienybės vyriausybei, patikinęs piliečius, jog pirmieji
neatidėliotini uždaviniai bus veiksmingas valdžios įstaigų darbas,
kova su korupcija, socialinės santarvės atkūrimas, ekonomikos
gaivinimas, kuriant naujas darbo vietas.
E.Dualdė pažymėjo, kad savo politikoje vadovausis Bažnyčios socialiniu
mokymu, bet ar tai iš tikrųjų bus populiaraus penktojo dešimtmečio
Argentinos prezidento Chuano Domingo Perono politikos tęsimas,
ar tik veidmainiški pažadai, kuo pastaruoju metu išgarsėjo šalies
vadovai, neišskiriant nė teisėsaugos sistemos, parodys tik ateitis.
Kol kas imtasi skubotų finansinių priemonių: paskelbtas šalies
nemokumas ir sustabdytas užsienio skolų mokėjimas, pesas atsietas
nuo dolerio ir gerokai devalvuotas, įšaldytos sąskaitos doleriais
bankuose, įvestos "politinės" būtiniausių produktų kainos.
Į panašią ekonominę krizę po neoliberalizmo reformų buvo patekusi
Rusija 1998 metais, tačiau šiai šaliai išbristi padėjo išaugusios
naftos kainos, sąlygojusios tvirtos valiutos įplaukas. Argentina
naftos neturi ir tradiciškai orientuojasi į žemės ūkio produktų
eksportą, o jų kainos pasaulinėje rinkoje nėra didelės. Todėl
Argentinai teks mobilizuoti visos tautos pastangas, neišvengiant
ir materialinių aukų (ypač to laukiama iš turtingųjų, nes vargšai
jau ir taip nuskurdę), tikimasi ir tarptautinės bendruomenės paramos.
Sausio 14 dienos kalboje per nacionalinę televiziją Argentinos
vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas E.Karlicas pritarė
pradedamam dialogui. Jis sakė, kad visi krašto žmonės turi kilniadvasiškai
dirbti ir neprarasti vilties. "Dievas niekada nenuvilia,
tik žmonės klysta, ir mes, argentiniečiai, suklydome, - kalbėjo
ganytojas. - Jaučiamės įžeisti, įskaudinti ir priblokšti, bet
nepraradome vilties". Tačiau kiti Argentinos vyskupai buvo
linkę padėtį vertinti atsargiau. Santjago del Estero arkivyskupas
Cuanas Makaronė, kuris yra vienas iš trijų vyskupų, paskirtų atstovauti
Bažnyčiai tautinės vienybės dialoge, pažymėjo, jog daug priklausys
nuo kitų dialogo dalyvių patikimumo, ko iki šiol labai trūko.
"Mes turime savo socialinę doktriną, kuri mums padės vertinti
padėtį", - sakė jis. Tuo tarpu Konkordijos vyskupas Hektoras
Kardeljis priminė, kad iki šiol Bažnyčios perspėjimų nebuvo klausoma
ir tik dabar "ji tapo paskutiniu prieglobsčiu dėl jos moralinio
autoriteto".
***
Iš tikrųjų jau prieš kelerius metus
Argentinos vyskupai savo laiškuose bei susitikimuose su aukščiausiais
valstybės pareigūnais ne kartą perspėjo, kad ankstesnio prezidento
Karloso Menemo (valdžiusio šalį 1989-1999 metais) pradėtas neoliberalistinis
ekonomikos kursas, paremtas ne visada pamatuota bei skubota privatizacija
ir užsienio paskolų ėmimu, naudingas tik nedidelei grupei korumpuotų
valdininkų ir greitai praturtėjusių apsukrių verslininkų. Vyskupai
perspėjo, kad tokia politika, kai kurių pavadinta vos ne "Argentinos
ekonominiu stebuklu", yra pragaištinga visuomenės daugumai,
dar labiau skurdinanti paprastus darbo žmones, kurie, matydami
valdininkų aroganciją, apgavystes ir nebaudžiamumą, nustoja pasitikėti
valstybinėmis institucijomis.
Labai prieštaringas buvo ir paties K.Menemo elgesys, gerai atspindėjęs
Argentinos valdančiųjų viršūnių veidmainišką gyvenimą ir netgi
tam tikrą moralinį išsigimimą. K.Menemas rūpinosi "argentiniečių
tautos gerove", bet pirmasis šalyje įsigijo pusę milijono
dolerių kainuojantį sportinį "Ferari". Jis reiškė palankumą
Bažnyčiai ir pirmasis pasaulyje Argentinoje įvedė valstybinę Negimusio
kūdikio minėjimo dieną, tačiau, kaip vėliau prisipažino jo buvusi
žmona, jai vyras liepė daryti abortą. Po ilgo bendro santuokinio
gyvenimo metų K.Menemas paliko savo šeimą, vedė kažkokią buvusią
"mis Visata" iš Čilės, su kuria leidžia laiką viename
Meksikos kurortų, šaipydamasis iš dabartinių Argentinos vadovų
"nekompetencijos". Pasak Paryžiaus "Le Monde",
už savo apartamentus buvęs "Argentinos ekonominio stebuklo"
autorius tame Meksikos kurorte moka po keturis tūkstančius dolerių
per dieną, tuo tarpu, prasidėjus krizei, dabartinis Argentinos
prezidento atlyginimas sumažintas iki trijų tūkstančių dolerių
per mėnesį. Tiesa, pernai kilus skandalui dėl dalyvavimo nelegalioje
ginklų prekyboje, dalis tiesioginių ir netiesioginių K.Menemo
sąskaitų, kurių suma siekia apie dešimt milijonų dolerių, Šveicarijos
bankuose buvo įšaldytos.
Taigi, nors pastarąjį dešimtmetį Argentinoje buvo skelbiamas teisingumas,
bet iš tiesų vyravo neteisingumas, melas ir korupcija. Vadinamoji
ekonominė gerovė tebuvo tik muilo burbulas, nes rėmėsi valstybinio
turto švaistymu, deficitu ir užsienio skolomis. Argentinos episkopato
pirmininkas arkivyskupas E.Karlicas dabartinių šalies bėdų priežastis
apibūdino labai paprastai: praeityje buvo per daug primeluota
ir per daug prisivogta.
Katalikų žinių agentūrai "Zenit" arkivyskupas sakė,
kad visi Argentinos žmonės ir pirmiausia valdantieji sluoksniai
būtinai turi suvokti dabartinės krizės ne tik ekonominį, bet ir
moralinį pobūdį. Todėl nepakanka vien tik politinių sprendimų,
reikia ir kultūrinių bei vertybinių pokyčių, kurie pasiekiami
tinkamai auklėjant šeimoje, mokykloje ir visuomenėje. "Mums
reikia, kad pasikeistų širdys, - kalbėjo ganytojas. - Žmonės ir
tautos ugdo save arba susinaikina iš vidaus. Politiniai vadovai
į savo darbą turi žiūrėti kaip į tarnavimą visos tautos gerovei.
Demokratija remiasi ir yra gyvybinga pirmiausia vertybių laikymusi.
Kai į vertybes nekreipiamas dėmesys, demokratiją pakeičia diktatūra".
Sausio 6-oji, Trijų Karalių liturginė šventė, visoje Argentinoje
buvo paskelbta Maldos už šalies ateitį diena. Ta proga Buenos
Airių katedroje šv. Mišias aukojo arkivyskupas kardinolas Chorchė
Marija Bergoljas, SJ. Per pamokslą jis ragino tikinčiuosius su
pasitikėjimu ir broliška tarpusavio meile kurti tėvynės ateitį.
Ganytojas priminė valdančiųjų pareigą taip tvarkyti šalies gyvenimą,
kad niekas nebūtų nuskriaustas ir kad vyrautų solidarumas. Sausio
9 dieną paskelbtame jau trečiame per pastarąsias savaites pareiškime,
pavadintame "Gelbėti tėvynę", Argentinos vyskupai dar
kartą priminė, kad didžiausia dabartinių sunkumų priežastis yra
neatitikimas tarp to, kuo tikima, kas skelbiama, ir to, kuo iš
tikrųjų gyvenama. Visuomenės gyvenimą yra užvaldžiusi veidmainystė,
garsiai kalbama apie teisingumą ir lygybę, bet už lozungų slepiasi
piktnaudžiavimai, korupcija, nėra vieningumo.
Pirmiausia reikia įveikti šią tautos ligą, nes, tik pašalinus
šitą neatitikimą, bus galima sėkmingai pradėti tikrą šalies atstatymą,
sakoma Vatikano radijo perduotoje Argentinos vyskupų ganytojiško
laiško apžvalgoje. Valstybę valdyti - tai ne šokti argentinietišką
tango. Vyskupai kreipiasi į politinius šalies vadovus bei valdininkus
ir atvirai ragina: jei kas nesugeba dirbti savo darbo, jei nemoka
sąžiningai eiti savo pareigų, kuo greičiau tepasišalina visų labui.
Šiandien iš visos visuomenės, o pirmiausia iš šalies vadovų reikalaujama
savęs išsižadėjimo ir aukos dvasios. Reikia atkurti pastaruoju
metu pamintas moralines vertybes: sąžiningumą, tiesą, reiklumą
sau, garbingą duoto žodžio laikymąsi, santūrumą, darbštumą, besąlygišką
lojalumą įstatymams. Jei valdžios žmonės sąžiningai, rimtai ir
teisingai imsis tvarkyti šalies gyvenimą, jei visuomenė bus vieninga,
Argentina išsigelbės, rašo vyskupai. Jie kviečia turtinguosius
nebijoti prarasti dalies materialinio pertekliaus ir padėti į
sunkią padėtį patekusiems žmonėms.
Tokie patys yra ir popiežiaus Jono Pauliaus II palinkėjimai. Dar
pačioje dabartinės krizės pradžioje, gruodžio 19 dieną, kreipdamasis
per audienciją į Argentinos maldininkus, Šventasis Tėvas kalbėjo:
"Aš meldžiu Viešpatį, kad argentiniečiai, pasiremdami didžiadvasiškumu
ir dosnumu, šiais sunkiais momentais ras būdų, kaip susitaikyti
bei vieniems kitus suprasti, ir su Dievo pagalba bei tarpusavyje
bendradarbiaudami ir remdami, kurs taikos ir gerovės ateitį".
Kaip minėta, Argentinos ekonomikai atkurti vėl prireiks tarptautinės
finansinės paramos. Čia negelbės nei Fidelis Kastro, nei grupelės
triukšmaujančių neomarksistų, reikalaujančių "atsiriboti
nuo amerikiečių". Gana ribota gali būti ir susenusios bei
ekonominius sunkumus patiriančios Vakarų Europos parama. Kaip
rašė įtakingasis "The Washington Post", JAV prezidentas
Džordžas Bušas gana palankiai žiūri į neatidėliotiną Tarptautinio
valiutos fondo paramą Argentinai. Tačiau šį kartą pinigų teikimas
turi būti sąlygojamas ne tik rimtomis ekonomikos reformomis, bet
ir korupcijos pažabojimu, neefektyvios teisėsaugos sistemos pertvarkymu
ir nustatymu skaidrios atskaitomybės normų". Kitaip sakant,
Jungtinės Valstijos nori padėti atkurti stabilumą Argentinoje,
bet tik su sąlyga, kad demokratinis gyvenimas šalyje bus regima
realybė, o ne vien tik tušti lozungai.
Paskutinius Argentinos vyriausybės veiksmus apsprendė vasario
pradžioje šalies Konstitucinio Teismo paskelbtas nuosprendis,
kad vyriausybės vykdytas banko sąskaitų įšaldymas yra nekonstitucinis.
Kaip minėta, gruodžio mėnesį, įšaldžius iš viso apie 50 milijardų
dolerių vertės argentiniečių turimų valiutinių indėlių, iš sąskaitų
piliečiams buvo leista pasiimti tik po 1500 dolerių. Vasario 3
dieną Argentinos ekonomikos ministras Chorchė Remesas Lenikovas
pranešė, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo banko sąskaitos
bus iš dalies atidarytos, tačiau visi pinigai bus konvertuojami
į nacionalinę valiutą - pesą. Po peso atsiejimo nuo dolerio ir
faktiškos devalvacijos jo vertė sumažėjo dvigubai, tai yra pasiekė
daugiau kaip du pesus už vieną dolerį. Panaikinus bankų sistemos
apribojimus ir esant tvirtos valiutos stygiui, Argentinos pesas
neišvengiamai dar labiau nuvertės.
Mindaugas BUIKA
© 2002 "XXI amžius"
