Atnaujintas 2002 m. vasario 8 d.
Nr. 11
(1018)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Aktualijos
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Vienintelis teisingas gyvenimo kelias

Utenoje penkerius metus gyveno ir dirbo iš tolimosios Brazilijos atvykusi Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos kongregacijos seselė vienuolė Rūta Marija Ratkevičius. Tie metai tėvų žemėje prabėgo nepastebimai, ir Rūta vėl išvyko į Braziliją. Pasak jos, Uteną palikti buvo gaila, tačiau gyvenimas neleidžia prisirišti prie žmonių, vietovių, problemų...

Lietuva - senelių ir tėvų žemė

Rūta - seselė pranciškonė, priklausanti Švento Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserų kongregacijai, kurios centras yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pitsburge.
Sesuo Rūta Marija Ratkevičius gimė ir augo Brazilijoje, jos tėvai kilę nuo Linkmenų. Žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Rūta išgirdo gyvendama Rio de Žaneire: matė televizijos laidas apie kruvinuosius sausio įvykius ir žmones, ginančius savo laisvę ne ginklu, bet daina ir malda. Norėjo būti kartu su tais žmonėmis. Svajonė išsipildė, kai į Uteną atvykti ją pakvietė sesuo vienuolė Mišelė, kilusi iš Utenos.
Rūtai močiutė labai gražiai pasakodavo apie Lietuvos miškus, laukus, žmones, kaitrią kaimišką krosnį. Lietuva jai atrodė lyg pasakų šalis.
Deja, išlipus iš lėktuvo teko nusivilti - galybė sniego, šaltis, liūdni ir abejingi žmonių veidai, tyli eilutė muitinėje, tikrinant dokumentus.
Keistai seseriai Rūtai atrodė ir mokytojos, pavasarį, vasarą, rudenį triūsiančios daržuose, auginančios kopūstus ar burokus, verdančios mišraines, o paskui slepiančios pūslėtas savo rankas... Brazilijoje, kur amžinas pavasaris, to nėra - visko galima nusipirkti.

Brazilai gyvena linksmiau

Pasak sesers Rūtos Marijos, Brazilijoje žmonės linksmesni. Gyvena jie sunkiau, bet moka džiaugtis tuo, ką turi. Tais pačiais atvejais Lietuvoje žmonės pyksta, o Brazilijoje - juokiasi, visas bėdas, nesėkmes, ekonomines problemas priima optimistiškai, su humoru. Lietuvoje daug savižudybių. Brazilijoje Rūtai neteko girdėti apie tokias mirtis. Gal ten žmonės labiau tiki Dievą, o gal saulėtoje šalyje nėra tos tamsios rudens ir žiemos depresijos?
Rūtai atrodo, kad per penkerius metus gyvenimas Lietuvoje pasikeitė: miestuose išdygo daug prašmatnių parduotuvių, daug blizgesio, o žmonių dvasioje didelių pokyčių nėra. Į bažnyčias jie ateina tik per didžiąsias šventes ir laidotuves, tačiau kasdien melstis ir bendrauti su Dievu pamiršta.
"Reikia kasdien prašyti Dievą padauginti mumyse esantį tikėjimą. Reikia skaityti Šventąjį Raštą ir jame - tuose apaštalų užrašytuose Jėzaus laiškuose mums - ieškoti atsakymo į visus gyvenimo klausimus", - sako ji.

Apsisprendė vaikystėje

Tapti vienuole Rūta Marija apsisprendė dar mokykloje. Mylimiausias jos žaidimas buvo užsivilkti ilgą močiutės suknelę ir vaidinti bažnytines procesijas, laidotuves, krikštynas, vienuolyną...
Mergaitei paaugus ir nusprendus tapti vienuole, motina nepritarė jos pasirinkimui. "Net tada, kai buvau įšventinta, mano motina beveik kasdien dvidešimt metų bandė mane atkalbinėti, prašydama grįžti į pasaulietišką gyvenimą. Nusiramino tik tada, kai mano seseriai nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, kai dėl vyro žiaurumo ji turėjo išsiskirti su juo", - sakė Rūta Marija.

Kalbos išmoko iš radijo laidų

Sesuo Rūta Marija lietuviškai kalba su nežymiu akcentu, nors sakosi su niekuo lietuviškai nebendravusi beveik dvidešimt metų.
"Kalba manyje - iš šeimos. Kai prasidėjo karas, Brazilijoje mums draudė bendrauti lietuviškai, net mama su mumis lietuviškai nekalbėjo, o kiemo vaikai - juokdavosi. Tik seneliai padėjo išlaikyti kalbą", - prisiminė vienuolė.
Kai mirė paskutinė Rūtos Marijos močiutė, sesuo vienuolė buvo atšventusi 25-erių vienuolystės metų jubiliejų (iš viso 43 vienuoliško gyvenimo metai). Iki atvykstant į Lietuvą bendrauti lietuviškai Rūtai Marijai neteko. Kalbą suprato, bet... nekalbėjo.
Atvykusi į Lietuvą klausydavo Lietuvos radijo laidų. Grįždavo iš darbo, įjungdavo radiją - žinios, futbolas, diskusijos, laidos apie politiką ir kultūrą. Tai buvo ištisos lietuvių kalbos pamokos. Ir kartais būdavo nesvarbu, ko jose moko. Svarbiausia buvo išmokti.

Rinktųsi tokį pat gyvenimo kelią

Utena Rūtai Marijai patiko. Jos nuomone, ne tik uteniškiai, bet ir visi lietuviai yra labai darbštūs žmonės, puošiantys savo sodybas, prižiūrintys sodus ir daržus, besirūpinantys gerove. Graži ir gamta, metų laikų kaita, ežerų akys.
Sesuo pranciškonė nelinkusi manyti, kad aplink labai daug blogio. "Gėris tylus, todėl nepastebimas", - teigia ji ir kaip pavyzdį puikaus sutarimo ir draugystės pasakoja apie Vilniaus gatvės, kurioje gyveno, kaimynus - puikius ir draugiškus žmones.
Gyvendama Lietuvoje, vienuolė domėjosi ne tik sielovados reikalais, bet ir švietimu, kultūra, muzikiniu gyvenimu, lankėsi renginiuose.
Apie keturiasdešimt trejus vienuoliško gyvenimo metus sesuo pranciškonė Rūta Marija Ratkevičius kalba kaip apie vienintelį teisingą gyvenimo kelio pasirinkimą: "Jei Dievas leistų dar kartą gimti šiame pasaulyje ir manęs paklaustų, ką norėčiau daryti, aš jam atsakyčiau: "Tą patį. Pasirinkčiau tą patį..."

Paulina MACKUTĖ

Utena

© 2002 "XXI amžius"

 

Seselė vienuolė Rūta Marija Ratkevičius (antroji iš kairės) su uteniškėmis

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija