XXI amžius

Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė

Sovietų Sąjungos režimas vykdė fizinio ir dvasinio genocido politiką netgi karinėje tarnyboje, kurioje nukentėjo Lietuvos vaikinai, vyrai, tėvai. Dešimtmečiais plaukė į Lietuvą karstai iš karinių dalinių, slinko namo suluošintieji, apšvitintieji, išprotėję, lėtai mirčiai pasmerktieji. Sunku įsivaizduoti, kokią tragediją išgyveno tėvai, kai sūnų, išleistą į sovietų kariuomenę sveiką ir optimistiškai nusiteikusį, reikėjo parsivežti cinkuotame karste arba sulaukti suluošinto, silpnos sveikatos jaunuolio. Dauguma Lietuvos sūnų išžudyta, taikant represines priemones, prievartaujant juos fiziškai ir žalojant psichiškai. Deja, tiksliai pasakyti, kiek jų netekome, negali niekas, - tokių duomenų paprasčiausiai nėra.

Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Ką byloja istoriniai dokumentai

Lietuvos kareivių motinų sąjungai, Vytauto Didžiojo karo muziejui pavyko surinkti 1639 žuvusių ir 2431 sužaloto jaunuolio dokumentus. Dalį reikiamų dokumentų pateikė žuvusiųjų motinos, tėvai, žmonos, artimieji. Be to, juos surinko kraštotyrininkai, mokytojai, Rusijos kareivių motinos, gauta informacija iš buvusių SSRS karinių dalinių, karo ligoninių, prokuratūrų, archyvų. Tie dokumentai neabejotinai įrodo, kad jaunuoliai žuvo, mirė, buvo sužaloti (susirgo) būtent tarnaudami sovietų armijoje. Lietuvos kareivių motinų sąjungos 10-mečiui skirtą leidinėlį "Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė" išleido Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos kareivių motinų sąjunga. Sudarytojos - G.Buzienė ir R.Balynienė. Knygos leidimą rėmė Krašto apsaugos ministerija. 2001 m. spalio 26 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo atidaryta paroda "Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais". Parodos rengėja ir autorė - Rūta Balynienė. Paroda veiks iki vasaros vidurio. Lankytojai mielai kviečiami ją aplankyti. Ekspozicija byloja apie sovietų armijoje vyravusią prievartą, apie žuvusius ar mirusius, praradusius sveikatą Lietuvos jaunuolius - prievartos aukas. Prievarta vadinama ir tuo atveju, jei jaunuolis buvo paliktas tarnauti Lietuvoje: jis vis tiek privalėjo duoti priesaiką svetima kalba, klausyti įsakymų, nors jie prieštaravo bendražmogiškai moralei ir net sveikam protui. Atsisakę priesaikos ar ją priėmę, neretai buvo terorizuojami, į namus sugrįždavo invalidais arba cinkuotuose karstuose. Jaunuolių sveikata kariniuose daliniuose nebuvo tinkamai rūpinamasi. Net priešindamasis nestatutiniams santykiams kareivis rizikavo sveikata ir gyvybe. Sovietinė tarnyba - žmogaus nutautinimas, jam buvo brukama svetima ideologija. Buvo šeimų, kur net trys kartos kentėjo tremties dalią: senelis - kur nors Intos šachtose, duktė- Sibiro glūdumoje, o vaikaitis - karinėje tarnyboje. Nežmogiška, kai, žuvus karinėje tarnyboje vienam sūnui, buvo paimamas kitas, nes atėjo šaukimo metas. Skausmas, neviltis užgožė šeimas, kurioms reikėjo parsivežti iš sovietų kariuomenės cinkuotuose karstuose net du savo sūnus. Lietuvos berželiai ošia Amžinosios šlovės giesmę broliams Kęstučiui ir Antanui Guobužiams, Kęstučiui ir Algimantui Malakauskams, Vytui ir Robertui Jankauskams, Virginijui ir Rimantui Stancikams, sūnui Rimantui ir tėvui Edmundui Milkevičiams ir daugeliui kitų negrįžusių iš sovietų armijos rekrutų. Telegramos apie sūnaus mirtį dažniausiai lankė buvusių tremtinių, politinių kalinių, kolūkiečių, darbininkų, inteligentų šeimas. Tik "kažkaip" aplenkdavo atsakingo pareigūno, aukštas pareigas užimančio valdininko, turtingo prekybininko šeimas. Kariniai viršininkai galėjo elgtis kaip išmanė, budriai saugodami karinę paslaptį. Galiojo nerašytas įstatymas apie žuvusiuosius ar mirusiuosius karinėje tarnyboje beveik nieko neskelbti, jų žuvimo aplinkybių neaiškinti. O ką iškentėjo tėvai, išvydę nukankintus, sužalotus sūnų kūnus ir sulaukę iš kariškių tik klastos ir paniekos! Jų sielvartas neišmatuojamas, o mėginimai ieškoti teisybės - dažniausiai bevaisiai, visai palaužę sveikatą. O kur dar tie, kurie susirgo nepagydoma (dažniausiai spinduline) liga ir mirė, sugrįžę namo!
Tragiški lietuvių šauktinių į sovietų kariuomenę likimai - tai mūsų tautos genocido, pradėto caro laikais, dalis.

Prašė neverkti

SSRS Konstitucijos 62, 63 straipsniuose buvo skelbiama: "SSRS pilietis privalo saugoti sovietų valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo. Karinė tarnyba SSRS Ginkluotųjų pajėgų gretose - garbinga tarybinių piliečių pareiga". Skubėjo lietuviai jaunuoliai atlikti "garbingą pareigą", išeidami guodė artimuosius, prašė neverkti. Kaipmat praeis tarnybos laikas ir jie sugrįš. Ėjo būdami geros sveikatos, atletiški, stiprūs, ėjo sirgdami epilepsija, širdies ir kitomis ligomis, baigę vidurines, profesines ar palikę aukštųjų mokyklų auditorijas. Laiškuose nesiskundė dėl tarnybos, žinojo, kad už žodį teks nukentėti. Kiti žadėjo: "Kai grįšiu namo - viską papasakosiu". Ne iš gero gyvenimo prašė karininkų perkelti į kitą vietą tarnauti. Į prašymus niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio. Ar besuskaičiuosi, kiek išlieta laiškuose skausmo, nevilties, kančios. Ir vis apie tarnybą sovietų kariuomenėje:
"Nedavė gerti vandens, tol, kol nesutikau, kad tris kartus kirstų kėde per užpakalį, - dabar atsitiesti negaliu, bet gavau stiklinę vandens..."
"Vakar vienam kareiviui sulaužė stuburą, nesinori gyventi, norisi pasidaryti sau galą, bet pagalvoju, ne man vienam taip, gal vis dėlto ištversiu..."
"Užpuolė utėlės, kanda kaip gyvatės..."
"Čia atitarnavę turbūt būsim į žvėris panašūs, čia nieko nėra žmogiško, mes - tik gyvuliai..."
"Kariuomenėje košę ne valgo, o ryja". "Seniai" tų košių nevalgo. Išgeria arbatą ir kojos spyriu į stalą paskelbia, kad valgymas baigtas. Smūgis toks, kad apvirsta suolai. Todėl reikia spėti kuo daugiau suvalgyti, kol dar nespyrė. Tai nereiškia, kad "seniai" vaikšto alkani - jiems prieinami kareivių siuntiniai, jie gali atimti pinigus... Stadione yra skersinis. Liepia jaunam kareiviui tiek ir tiek prisitraukti. Jei atsisakysi - sumuš. Jei nevaliosi išpildyti - pririš diržais prie skersinio ir paliks kaboti valandą, dvi. Gali "senis" nusimauti kelnes ir liepti pabučiuoti į užpakalį ar dar ką bjauriau. Jei ne - primuš. O kur dar "senių" rūbų valymas, lopymas, kiti darbai už juos... Ką veikia karininkai? Nieko, žiūri į laikrodį, kada bus autobusas namo. Jie žino, kad bet koks darbas bus padarytas: "seniai" patvarkys..."
"Kiek galima kentėti. Visgi vergovė jau kiek amžių atgal kai baigėsi, o mes gi gyvenam socializme ir tuo labiau artėjame prie jų taip išaukštinto komunizmo. Tai kaip gali būti, kad tokioje, kaip sako, aukštoje ir labai geroje santvarkoje žmogų muša, naudojasi tuo, kad jis silpnesnis..."
"Atleiskit, mama, tėti, broliuk, bet aš gyventi daugiau nebegaliu. Atleiskit, kad aš einu į mirtį (...) Nebėr gyvenimo juk ten, kur nėra laisvės, laimės ir sėkmės, kur žmonės nesupranta vienas kito, kur tampama žvėrimis (...) Atleiskit, kad buvau gi aš toks silpnas ir nesugebėjau gyventi taip, kaip Dievas norėjo. Tačiau mylėjau aš jį, dar ir Lietuvą mylėjau (...) Užkaskite mane gimtinėj mano."
Tai žuvusiųjų jaunuolių, tarnavusių sovietų armijoje, laiškų artimiesiems ištraukos, kurios sudėtos knygon "Prašė neverkti" (ją parengė Vytautė Žilinskaitė 1991 metais). 1992-aisiais II Lietuvos kareivių motinų suvažiavime rašytoja V.Žilinskaitė kalbėjo: "Laikas greitai bėga, ir niekas nebeprisimena žiaurios karo rekrutų dalios, niekas nepasimeldžia už jų kaulelius, išbarstytus Rusijos ir Azijos platybėse... Štai prabėgs dar kelios dešimtys metų - ir kas beatsimins sovietų rekrutų siaubą, kas besupras žodžius "diedovščina" arba telegramą "Otpravlen gruz..."
Šiandien iš turimų anketų duomenų žinoma, kad sovietinės okupacijos metais (1945-1991) būtinosios karinės tarnybos metu žuvo 1639 ir buvo sužalotas 2431 Lietuvos jaunuolis.

Tragiški lietuvių kareivių likimai sovietų armijoje

Kalbant apie lietuvius, tarnavusius SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais, tikslinga išskirti keletą šio laikotarpio etapų:
1. 1945-1960 metai. Šiuo laikotarpiu vyko ginkluotas lietuvių partizanų pasipriešinimas okupacijai, kai formavosi ir vyko aiškios partizanų karinės struktūros, ryškėjo vadovaujančių centrų įtaka. Gavę šaukimus į privalomąją karinę tarnybą, jaunuoliai papildydavo partizanų gretas. Jie jau buvo girdėję apie betvarkę sovietų armijoje ir visais įmanomais būdais stengėsi jos išvengti. 1953-1956 metais dar galima kalbėti apie pavienius partizanus, kurį laiką atstovavusius sąjūdžiui. Kiti jaunuoliai, užverbuoti NKVD, stojo į stribų (liaudies gynėjų) gretas, dar kitiems pavykdavo persidaryti dokumentus, kad išvengtų kariuomenės. Vis dėlto tarp šauktinių į karinę tarnybą sovietų armijoje buvo jaunuolių, kilusių iš 1918-1920 metų savanorių, 1941-ųjų tremtinių šeimų. Pasak uteniškės Elenos Krasukienės, "visi bijojom Sibiro, nors žemės turėjom 13 ha, tačiau tėvelis buvo 1918-ųjų metų savanoris. Todėl brolį išsiuntė tartum visos šeimos išpirkimui nuo Sibiro". Šiuo laikotarpiu tarnavusius kariuomenėje imta vadinti "fašistais", kas neretai pasitaikydavo ir vėlesniais metais. 1945-1960 metų kareivių, tarnavusių sovietų kariuomenėje, žūtį (mirtį) gaubia nežinomybės skraistė. Pasitaikė atvejų, kai artimieji negavo mirties liudijimo, nežinojo kapo vietos, o vietos kariniame komisariate Lietuvoje nėra jokio dokumento, liudijančio apie asmens mirtį: Vidmantas Strimaitis iš Prienų rajono į kariuomenę išėjo 1959 metais. Tarnavo Vidmantas prie Balchašo ežero, įslaptintame raketiniame dalinyje. 1961 metais artimieji gavo telegramą apie jo mirtį. Mirties liudijime parašyta: "Nugarkaulio smegenų trūkimas sprando srityje." Deja, į laidotuves nuvykęs pusbrolis Albinas Bitanavičius matė, kad Vidmantui buvo sužalota lūpa, visa galva aptvarstyta. Leitenantas pusbroliui paaiškino, kad Vidmantas, sukdamasis ant skersinio "saule", nukrito, ir tai buvus mirties priežastis. Tokių atvejų, kai tikrovė neatitinka realybės, sovietų kariuomenėje pasitaikė dažnai.
2. 1960-1978 metų laikotarpiu vis daugiau ir daugiau jaunuolių, tarnavusių sovietų armijoje, parvežami cinkuotuose karstuose. Mirties priežastys buvo įvairios, jos liudijo sovietų armijoje vyravusią netvarką, drausmės stoką.
3. 1978-1991 metų laikotarpiu reikėtų atskirai kalbėti apie tarnavusius Afganistane, ten žuvusius ar sugrįžusius į tėvynę, ir Černobylio problemą. 1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija. Likviduojant tą nelemtą avariją, dalyvavo maždaug septyni tūkstančiai lietuvių. Daugelis pačiame savo gyvenimo brandume neteko sveikatos arba atsisveikino su šiuo pasauliu.
Daugybė pavyzdžių, kai kareivis tarnyboje buvo žeminamas ir neturėjo kam pasiskųsti, nes tokia sistema ir visiška betvarkė. Dėl to nemažai vyrų grįžo suluošintų. Laimis Trimonis į sovietų armiją buvo pašauktas 1979 m. gegužės 3-iąją iš Kauno miesto karinio komisariato, tarnavo Latvijoje, Adažiuose, ir Vilniaus mieste. Tarnaudamas Vilniuje pateko į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, nes atsisakė duoti karinę priesaiką. Jam ten suleido atitinkamų vaistų, diagnozavo šizofreniją. Prieš išeidamas į sovietų armiją L.Trimonis buvo baigęs Vilniaus dailės institutą ir dirbo dėstytoju Meno mokykloje. Šiuo metu sveikata labai prasta, jam skirta II invalidumo grupė.
Nelengva karinė tarnyba lietuvių kareivių buvo kariniame jūrų laivyne. 1955 m. spalio 29-osios naktį Juodosios jūros karinio laivyno bazėje - Sevastopolyje - linijinio laivo "Novorosijsk" priekinėje dalyje įvyko stiprus povandeninis sprogimas, kiaurai pramušęs nuo dugno (kilio) iki viršutinio denio - visą daugiaaukštį šarvuotą linijinio laivo korpusą ir išlaužęs jame milžinišką skylę. Laive buvo apie 1700 ekipažo narių. Žuvo 608 jūreiviai, tarp jų - 58 jūreiviai iš kitų laivų, atskubėjusių pagalbon. Laive "Novorosijsk" žuvo dešimt vaikinų, pašauktų į tarnybą iš Lietuvos. 1974 m. rugpjūčio 30 d. Juodojoje jūroje 20 mylių nuo Sevastopolio įvyko katastrofa. Nuskendusiame kariniame laive "Otvažnyj" plaukė 287 žmonės. Iš jų 24 jūreiviai žuvo, 26 buvo sužeisti ir apdegę. Iš laive tarnavusių šešių lietuvių penkiems pavyko išsigelbėti. Žuvo Algirdas Makštutis, į tarnybą pašauktas iš Alytaus rajono Ūdrijos. Išsigelbėjo Petras Milius (Šiauliai), Romas Savickas (Šiauliai), Bronius Vinslovas (Ukmergė), Antanas Venckūnas (Kaunas), Mykolas Mikaičius (Kaunas).
1989 m. balandžio 7 d. netoli Norvegijos nuskendus SSRS povandeniniam laivui "Komsomolec", žuvo 42 žmonės. Tarp jų, vienintelis lietuvis, tarnavęs šiame laive, Stasys Šinkūnas (1968 06 01-1989 04 07). Už drąsą ir pasiaukojimą, vykdant karinę pareigą, povandeninio laivo "Komsomolec" įgulos nariai apdovanoti "Raudonosios žvaigždės" ordinus (Maskva. Kremlius, 1989 m. gegužės 12 d. Nr. XI-10410).
"Komsomolec" - eksperimentinis laivas, pradėtas statyti 1978-aisiais, į vandenį nuleistas 1983 metais. Jį eksploatuoti dar nebuvo galima. Ekipažas taip pat nebuvo tinkamai parengtas, o tai ir galėjo būti pagrindinė nelaimės priežastis.

* * *

Tėvų ir artimųjų skausmas dėl žuvusiųjų ir mirusiųjų sovietų kariuomenėje yra milžiniškas. Tą ypač buvo galima pajusti po Sausdio 13-osios. Su meile ir pagarba kritusiems liūdime tų, kurie parvežti cinkuotuose karstuose, bet neatsižadėję dorovinių, religinių įsitikinimų, nepaklusę žvėriškiems įstatymams, nepakėlę rankos smogti atgal, buvę nekomjaunuoliai, o politinių kalinių, tremtinių, savanorių vaikai. Daugelis žuvo, neištvėrę betvarkės armijoje, karininkų abejingumo, jų atsainaus požiūrio į žmogaus sveikatą ir gyvybę.

Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ

I Žuvusių (mirusių)		1639
iš jų Afganistane		71
Černobilyje		66
kituose daliniuose		1492
II sužalotų (susirgusių)		2431
iš jų Afganistane		123
Černobilyje		626
kituose daliniuose		1590
Iš jų:
	I grupės invalidų	91
	iš jų Afganistane	4
	Černobilyje	8
	kituose daliniuose	79
	II grupės invalidų	741
	iš jų Afganistane	33
	Černobilyje	78
	kituose daliniuose	630
	III grupės invalidų	689
	iš jų Afganistane	51
	Černobilyje	100
	kituose daliniuose	538
	Sužalotų	818
	iš jų Afganistane	35
	Černobilyje	440
	kituose daliniuose	343