XXI amžius

Pirma nužudė teisingumą

"Atmink visada, kad kiekvienas lietuvis privalo mylėti savo tautą ir tėvynę ir, esant reikalui, pasiaukoti joms: užmiršęs savo tautą ir tėvynę, - nevertas žmogaus vardo." Tokius žodžius 1939 m. lapkričio 3 d. į mokyklinį albumėlį užrašė savo dešimtmetei dukrai Nepriklausomos Lietuvos teisininkas, Lietuvos kariuomenės teisėjas Petras Kairys.
Tėvo žodžiai lydėjo dukrą Laimutę visą gyvenimą, lydi jos darbus ir dabar, kai tėvo jau seniai nėra. Tačiau dabar tie žodžiai - tarsi paukščiai, paleisti skrydžiui, įgavo platesnę erdvę. Jie kalba apie tai, kuo gyveno prieškario karta, kokius idealus diegė, ką ugdė savo vaikuose tėvai. Ir kaip sunku matant, kokią juodą naktį išgyvena Lietuva dabar, po penkiasdešimtmetį trukusios okupacijos, kaip toli prieškario kartos idealai nuo šių dienų jaunimo ir jų tėvų moralės supratimo. Todėl ir noriu papasakoti, koks buvo savo vaikams Lietuvos karininkas, kokį jį prisimena dukra Laima Skuodienė.
"Žinau, kad žmonės tėvelį mėgo už jo ramų būdą, mandagumą ir teisingumą. Net bausdamas nusikaltėlį, jis neužgaudavo jo piktu žodžiu. Taip kalbėjo visi, kurie jį pažinojo darbe. O man labiausiai įsiminė kupinos skausmo ir nevilties dienos, kai, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, mes išvykome iš Panevėžio gyventi į Vyčių kaimą. Tėtis jautė, kas laukia jo, karininko ir teisėjo, nes okupacijos dienomis pasakydavo žodžius, kokius vaikams nebuvo lengva suprasti. Mes tik jautėm, kad viskas, kuo gyveno mūsų šeima, vieną dieną gali būti išdraskyta ir sunaikinta.
Tėvas buvo šeimos žmogus, ir mes dažnai pasikalbėdavome eidami drauge: aš - į mokyklą, tėtis - į darbą. Jis man sakydavo: "Tu užaugsi, dukra, gal tada jau nebus Lietuvoje okupantų, gal jau gyvensim kitaip. Žinok, kas benutiktų, aš visada tau padėsiu. Ir jei tu kada nors turėsi sūnų ar dukrą, norėčiau, kad užaugintum juos tikrais lietuviais. Gali būti labai sunku, gali atsitikti taip, kad manęs nebus šalia , tada žinok - aš su tavimi ir mama, mintyse jus laiminsiu, tik neužmirškim, kur mes gimėm ir kam gyvename.
Nepamenu, kad tėvas būtų baręs ar reikalavęs iš mūsų besąlygiško paklusnumo: jis tik stengėsi sudominti knyga, mokslu, pratino prie tvarkos, nes pats nemėgo tinginystės, negirdėjau jo keikiantis, nemačiau išgėrusio ar supykusio, nesivaldančio. Savo elgesiu jis mus skatino elgtis taip, kad nebūtų gėda dėl pasakytų žodžių ar veiksmų. Pakeliui į pradinę mokyklą, jis gyvais vaizdais ir nutikimais man atvertė nuostabius Lietuvos istorijos puslapius. Kalbėjo apie nepriklausomybės kovas, pasakojo, kaip ne kartą, ypač vietiniai, lenkai pasišaipydavo iš mūsų savanorių ir kaip kariai vienas kitą palaikydavo sunkią minutę, su didele meile prisiminė vyrus, kurie kartu su juo nuėjo į savanorius. Ir aš juos matydavau tarsi pažinočiau..."
Daug šviesių asmenybių yra išugdęs mūsų senasis kaimas, beje, ne turtuolių ir ne kilmingųjų šeimos, kurių vaikai prasiskynė kelius į pripažinimą ir garbę tik per atkaklų norą mokytis.
P.Kairio tėvai užaugino dukrą ir du sūnus: tėvas vertėsi staliaus amatu, turėjo tris hektarus žemės, savo vaikus iš mažens mokė visokiausių darbų, kad ant šeimynos stalo netrūktų duonos. Jauniausias sūnus Petras, baigęs Panevėžio mokyklą, išvyko į Sankt Peterburgą, kur jau gyveno jo vyresnysis brolis Jonas. Petras įstojo mokytis į Karo akademiją, studijavo teisę ir dirbo akcinėje bendrovėje, gaminančioje elektros kabelius.
1914 metais P.Kairys jau turėjo jaunesniojo karininko laipsnį ir, kilus karui, buvo išsiųstas į frontą kare su Vokietija. Galima tik paklausti, ar lietuvio tokia dalia - kariauti svetimus karus. Tiesa paprasta: kariaujantiesiems visada reikia milijonų nekaltų aukų. P.Kairys buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. Pasibaigus karui, sugrįžo į Lietuvą ir 1919-aisiais savanoriu stojo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo trečiajame pėstininkų pulke, buvo paskirtas pulko vado pavaduotoju. Greitai užsitarnavo kapitono laipsnį ir kaip teisininkas buvo nukreiptas dirbti karinio teismo tardytoju. Įsakymą pasirašė plk. Šniukšta. Galbūt teisė ir karo mokslas buvo tikrasis Petro pašaukimas, nes neilgai trukus jam buvo suteiktas majoro laipsnis. Tik sunkūs sužeidimai fronte ir pablogėjusi sveikata privertė jauną vyrą demobilizuotis.
Teko palikti karinę tarnybą, ir 1925 metais jam pasiūlyta dirbti Lietuvos teisingumo ministerijoje Panevėžio miesto teisėju. Tais pačiais metais sukūrė šeimą ir apsigyveno Panevėžyje. Jaunai šeimai gimė dvi dukros: Laimutė Janina ir Irena Regina.
Laisvą laiką teisėjas skyrė ne tik šeimai: bendravo su jaunimu, buvo Šaulių sąjungos rėmėjų valdybos narys. Palaikė ir plėtė ryšius su užsienio lietuvių organizacijomis, teisininko žinių reikėjo ir Atsargos karininkų sąjungai, kurios nariu irgi teko būti. Kaip savanoris buvo gavęs devynis hektarus žemės netoli Panevėžio, Vyčių kaime. Sugrįžo į Vyčių kaimą, kai 1940-aisiais buvo atleistas iš teisėjo pareigų. Buvusiam karininkui ir teisėjui okupacinė valdžia uždraudė gyventi Panevėžyje. Kaip didelė malonė leista apsigyventi Vyčių kaime ir dirbti mokesčių inspekcijoje.
"Dabar suprantu, - sako L.Skuodienė, - tėvo asmenybei būdingiausias, svarbiausias buvo teisingumo jausmas. Jis labai skaudžiai išgyveno okupaciją. Nemėgo rusų už jų netvarką, tinginystę, keiksmus, girtavimą. Lietuvą užplūdo įvairiausios degradavusios padugnės, slenkančios paskui Raudonąją armiją, ir girtavimas, ko ypač nemėgo tėvas, jiems buvo būdinga. Tačiau mums, vaikams, tėvas niekada neleido pritarti tiems, kurie tyčiojosi iš kitataučių vaikų. Sakydavo: "Gal vaikai užaugs kitokie nei jų tėvai. Negalima juoktis iš nelaimingų, sergančių, nuskriaustų. Nereikia pavydėti tiems, kuriems geriau sekasi, kurie gabesni, o neturtingiesiems visada stenkitės padėti. Pasijuokti nesunku, o padėti - garbinga". Gaila, kad mes tada buvome per mažos suprasti didžiąją jo tiesą ir begalinį skausmą, kokį išgyveno tėvas, kai atėjūnai pamynė elementariausias žmogaus teises. Tėtis tikriausiai jautė, kad su juo, kaip ir su visais Lietuvos šviesaus proto žmonėmis, bus negailestingai susidorota. Jis mums prieš suėmimą nuolat primindavo, kaip svarbu palaikyti šventus giminystės ryšius ir šeimos tradicijas. Į mūsų namus giminės rinkdavosi per Velykų ir Kalėdų šventes, visi susėsdavome prie bendro stalo ir per tautos šventę Vasario 16-ąją. Tomis dienomis dažnai atvažiuodavo tėčio draugai, bendramoksliai, bendradarbiai. Mama labai mėgo svečius, mokėjo juos gražiai priimti, pavaišinti, bendrauti.
Aš nemačiau tėvo, dirbančio savo įstaigoje. Tada dar nesuvokiau atsakingų jo pareigų, tačiau iš to, kiek daug nepažįstamųjų mums padėjo, kai tėvelį suėmė enkavėdistai, - supratau, kad jį žmonės gerbė."
Skaudūs išgyvenimai lydėjo visą pokario kartą, tačiau Laimai liko brangiausia - šviesus tėvo paveikslas. Liko jo meilės Tėvynei ir tautai jausmai, teisingumo siekis.
Lietuvos karininką, teisėją, žmogų, kurį gerbė visi, kam buvo tekę kreiptis tarnybiniu reikalu ar bendrauti artimiau, okupantai atėjo suimti kaip didžiausią nusikaltėlį.
"Tada aš pirmą kartą pamačiau, kaip paminamas teisingumas, - prisimena Laima. - Buvo gražus 1941-ųjų gegužės 25-osios rytas. Man tą dieną reikėjo laikyti matematikos egzaminą. Aš mokiausi Panevėžio mokyklos ketvirtoje klasėje. Jie atėjo naktį. Visas būrys ginkluotų vyrų: kalbėjo rusiškai, tik vienas kitas buvo lietuvis. Per naktį rausėsi mūsų namuose, darė kratą, rodė savo galią ir vis nerado to, ko ieškojo. Nusiminiau, kai jie nukapojo mano lėlėms galvas, iškrapštė lėlių vidų. Kratą darė rusai, keikėsi, draskėsi, o paskui pasiėmė ir išsivežė visus tėvelio drabužius, susirinko iš namų viską, kas jiems patiko. Mamytė turėjo surinkusi didelę pašto ženklų kolekciją - ir tą paėmė. Mačiau, kad ir tėčiui tos kolekcijos buvo gaila. Per kratą jis nė žodžio neištarė, tik pasisodino mane ant kelių ir baigiantis namų krėtimui pasakė: "Laimute, dabar tu būsi vyriausia. Tau teks rūpintis mama ir seserimi". Sesuo Irena, už mane ketveriais metais jaunesnė, verkė apkabinusi mamytę. Enkavėdistai išsivarė tėtį, atstatę ginklus į nugarą. Mama pravirko balsu. Visą naktį po plunksnelę kedenę namus, jie skubiai išsivedė tėtį penktą valandą ryto, neleidę net su mama atsisveikinti. O saulė tą rytą tekėjo labai graži, didelė, raudona, žadėjusi giedrą gegužės dieną. Tėvelis dar atsisuko į mus, gal norėjo ką nors pasakyti atsisveikindamas, bet rusai neleido. Šito niekada neužmiršiu ir už tai neatleisiu. Daugiau tėvelio nemačiau... Mamytė vėliau pasakė, kad enkavėdistai lėlių viduriuose ieškojo ginklo ir džiaugėsi, kad paslėpto tėvo pistoleto ir vardinio kardo, kurį jis gavo, kai buvo suteiktas majoro laipsnis, jie nerado. Mama vis dažniau verkdavo ir nešė į kalėjimą tėčiui maistą ir drabužius, nes reikalavo kalėjimo viršininkai. Tik tėtis nei maisto, nei drabužių negavo... Įsigalėjo tarybinis komunistų "teisingumas". Laiškų iš tėčio mes irgi negaudavom. Mums jam rašyti buvo uždrausta. Pastebėjome, kad mūsų namai jau sekami. Mama buvo baimės prislėgta, net neklausė atėjūnų, už ką suėmė tėvą. Tik man vis kalbėjo, koks jis buvęs teisingas žmogus. Žmonių pagarbą aš greit pajutau, kai prasidėjo tremtys ir vis daugiau nepažįstamų žmonių ateidavo mūsų įspėti, kad pasislėptume. Kai tėtis dar dirbo teisme, jis priėmė dirbti pasiuntinuku vargšą vaikinuką iš neturtingos šeimos. Jo tėvai buvo kairiųjų pažiūrų, gyveno varganai - daug vaikų, mažai dirbančių. Tėvas gailėjo jo ir priėmė dirbti, norėdamas padėti. Vaikinas išnešiodavo šaukimus į svarstomų bylų posėdžius. Užsidirbo, galėjo mokytis ir... neužmiršo mūsų. Ne be reikalo sakoma, kad geri darbai gėriu sugrįžta. Tikriausiai vaikinas irgi tik po okupacijos suprato, kas yra komunistai. Nežinau, kaip jis sužinodavo apie slaptus tremtinių sąrašus, kurios šeimos ir kada bus išvežtos, tačiau kiekvieną kartą, atbėgęs įspėdavo mamą: "Slėpkitės!" Kartais net pasakydavo, kiek dienų teks slapstytis. Pasakydavo slapta ir skubiai dingdavo. Slapstėmės tai pas davatkėlę, tarnavusią Panevėžio Katedroje, tai atvirame rugių lauke, dokle... Įdienojus mus vėl surasdavo kaimynai ir pranešdavo, ar mūsų namuose lankėsi kareiviai su stribais, ar ieškojo mūsų.
Tėtį tada nuteisė sušaudyti, o vėliau, po antrosios okupacijos, pakeitė bausmę dešimčia įkalinimo metų."
Vyniojasi prisiminimų gija: pokario metų įvykiai visada dukrai skaudžiu dilgtelėjimu širdin primena tėvą - trumpai turėtą ir karštai jas mylėjusį.
1948 metais Kaune gyvenusi močiutė priglaudė savo namuose benamėmis tapusias motiną ir dvi dukras. Tėvas mirė 1943-aisiais kalėjime nuo sumušimų, tardymų ir sveikatos išsekimo nuo bado. Tik šeima nieko nežinojo apie tėvo mirtį visus dešimt metų. Apie vyro mirtį Janina Kairienė sužinojo atsitiktinai iš vieno kalinio artimųjų. Gerokai po Stalino mirties, kai visam pasauliui tapo žinoma apie tūkstančių žmonių žūtį lageriuose, 1957-aisiais J.Kairienė išdrįso paklausti Sovietų Lietuvos vyriausybės, kur yra ir ar dar gyvas tėvas. Deja, jokio atsakymo negavo. 1959 metais, buvusio teisėjo, jau mirusio kalinio žmona, prašė peržiūrėti vyro bylą, tikėjosi reabilitacijos ir teisės sugrįžti į savo namus.
Tuomet K.Liaudžio nurodymu vėl buvo pradėtos rinkti žinios apie teisėją P.Kairį, apklausti jį pažinoję žmonės. Nors ištardyti kaimynai M.Stanikūnas, J.Ramanauskas, M.Kukuraitis, S.Kaupas, K.Bučiūnas bei kiti atsiliepė tik teigiamai, tvirtino, jog nieko apie kokią nors teisėjo veiklą ar priklausymą organizacijai, kuri kovotų prieš revoliuciją, nėra girdėję, tuo metu buvęs LTSR KGB saugumo viršininkas K.Liaudis atsakė raštu, akivaizdžiai įrodydamas komunistų "teisingumą": "Kairys Petras, sūnus Mykolo, suimtas 1941 metų gegužės 26 dieną ir 1943 metais SSSR NKVD "osoboje soveščanije" nuteistas 10 metų, pripažintas kaltu, nes buvo fašistinės organizacijos "Šaulių sąjungos" narys, dirbo teismo tardytoju, o vėliau taikos teisėju Panevėžio apskrities teisme.
1943 m. birželio 2 d. Karagandos lageryje mirė.
Kairio kaltė įrodyta, nuteistas teisingai, bylą dėl reabilitacijos nutraukti."
Dokumentą pasirašė LTSR KGB prie ministrų tarybos tardytojas kpt. Vinokurovas ir viršininkas papulkininkis Kisminas.
Tautos išdavikas K.Liaudis patvirtino komunistų išmintį: "Yra žmogus, bus ir byla, nėra žmogaus - nebėra ir bylos."
Pirma jie nužudė teisingumą, teisėją - po to...
Ilgiems metams Lietuvoje buvo paminta teisė. Net dabar sunku pasakyti, kada teisingumas sugrįš į Lietuvą.
"Daug metų praėjo, o skausmas liko, negaliu užmiršti, - sako teisėjo dukra L.Skuodienė, tėvui atminti, kiek dar turi jėgų, einanti Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus pirmininkės pareigas. Užaugino Laimutė du sūnus: Gintautą ir Kazimierą. Turi keturis vaikaičius: Aurimą, Sigitą, Vytautą ir Mažvydą. Abu sūnūs baigė Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, tik negalėjo jais pasidžiaugti visą gyvenimą gynęs teisingumą ir norėjęs mylėti dukrų vaikus teisėjas P.Kairys. Ką norėtų L.Skuodienė pasakyti savo vaikaičiams ir būsimiems provaikaičiams, ateinančiai į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą jauniausiai kartai? "Galiu tik perduoti tėvo žodžius: "Neužmirškite savo tautos ir Tėvynės", - sakė Laima.
Provaikaičiams liks ir kaltinanti okupantus P.Kairio byla Nr. 8664, dokumentas, įrodantis, kaip komunizmo kūrėjai Lietuvoje prievartą pavertė teise ir nužudė teisingumą.

Janina SEMAŠKAITĖ