Pakylėtas Loretos atminimas

Perskaičius Inos Dagytės knygą "Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis"

Po dešimt nepriklausomos Lietuvos metų, 2000-aisiais sulaukėm ilgai statyto paminklėlio žodžiu - knygos apie Loretą. Kur kas greičiau išaugo didingas Antakalnio panteonas mūsų tautos didvyriams, kurių gretose ilsisi ir pernelyg anksti nulaužtas rožės žiedas - Loretos žemiškasis rūbas; išaugo greičiau negu sukurta ši pusantro šimto puslapių knygelė. Gal ir negalima tokio reiškinio pavadinti rašto žmonių abejingumu: sunku rašyti apie įvykius karštomis pėdomis, kol dėl įvykusios tragedijos ne tik artimiesiems skausmas gniaužia kvapą, tada galima kurti tik eilėraščius. O rašyti apie tokio svarbaus lūžio dalyvius, nespėjusius sukurti biografijų, pasikliaujant vien emocijomis, autentiškais išgyvenimais, būtų neatsakinga, ir rašinys taptų vienadieniu reiškiniu. Iš laiko nuotolio įvykių kontūrai, jų svarba apsivalo nuo neesminių smulkmenų apnašų, galima juos apmąstyti blaivia galva, be didelių emocijų antplūdžio ir iš tolo geriau įžvelgti jų istorinę reikšmę kovų už laisvę byloje.
Autorė, prieš septynerius metus paėmusi plunksną į rankas ir pamėginusi atsigręžti į anų dienų įvykius, nekėlė sau ypatingo uždavinio sukurti sovietmečio jaunimui peršamų išgalvotų didvyrių paveikslų. Ji teigia: "Dirbtini didvyriai blogiau nei jokie. Štai tokia pozityvi išvada. Be didaktinės potekstės, bet su tikru didvyrių ilgesiu".
I.Dagytė su apgailestavimu prisipažįsta, jog lemtingomis valandomis tą naktį prie televizijos bokšto nebuvusi ir jaučianti norą tragedijos dalyviams kuo nors atsilyginti. ("Ko ieškojau? Tiesos apie veiksmą ir jos pasekmes, atmintį".) Beieškodama pervertusi šūsnis spaudos, pasikalbėjusi su įvykių liudytojais ir prisipažįsta ne kažin ką radusi. Ji svarsto:"Ar galima sugrįžti ten, kur nebuvai? Manau, kad į įvykio veiksmą - ne. Tačiau prisiliesti prie jo auros - taip". Apmąsčiusi jos nemėgstamo žodžio "auka" prasmę ir tikslą, ji prieina išvadą, kad "tą auką - teatleidžia man egzaltuoto jausmo žmonių dalis - laikau atsitiktine", nes Loreta dar ligoninėje klausė: "Daktare, ar gyvensiu?"
Ties šia mintimi gal reikėtų stabtelti, drauge su skaitytoju pasiaiškinti ir pasamprotauti išsamiau. Juk kiekviename atsitiktinume slypi būtinybės momentas, kaip ir neišvengiamai užkluptoje nelaimėje ar veiksme - atsitiktinumas. Tai gyvenimo paradoksai. Jeigu mes drauge su autore paseksime tais pačiais takais, kuriuose ji kaip atidus seklys ieško nuo pirmųjų žingsnių įmintų herojės kūdikiškų pėdelių, susipažinsime su jos mama Stase Asanavičiene, tolimesne gimine ir ankstyvomis ištakomis, jos eilinių vaikystės ir paauglystės nežymių ir negausių mokyklinių įvykių grandine, prieš mūsų akis atsivers paveikslas pamažu besiformuojančio sąžiningo, darbštaus ir doro vaiko, lyg ir niekuo neišsiskiriančio iš savo amžininkų. Tačiau tuo pačiu ji ir neprarandanti savitumo, individualių išskirtinumo bruožų, subtilių ir itin stiprių, brangintinų savybių: nuostatų tvirtumo, pilietiškumo savivokos, tautinės tapatybės pradmenų, tiesos jausmo, pasaulėjautos brandos, o tokius dalykus, toli gražu ne kiekvienas jo amžininkas savyje subrandina ir išpuoselėja. Ne kiekviena mama su tokiu atsidavimu sugeba susilieti, perteikti savo siekimus, įaugti šaknimis į dukrą, užprogramuoti ateičiai, pratęsiant save ir gentį, įskiepyti jos istoriją, kaip sugebėjo šitai padaryti ar savaime įvykdė S.Asanavičienė.
Taip, kiekviena epocha turi savo vyraujančią etiką ir herojus. Autorė nenori brėžti paralelių tarp Žanos d'Ark ir Loretos. Gal ir nebūtina. Tačiau Sausio 13-osios ir kitos aukos, atgulusios Antakalnio panteone, juk perpildė Tėvynės vaikų kraujo pripiltą taurę kovose už laisvę, pradėtą nuo pirmų raudonosios okupacijos dienų. Ar jie ne tos pačios motinos vaikai, ar jų vaikystė kuo nors skyrėsi nuo amžininkų? Jie tokie patys kaip ir Loreta. Ar jie ne taip pat svajojo apie ateitį, turėjo drauges, sužadėtines, skleidė pirmuosius jaunystės žiedus? Tačiau, pajutę būtinybę ginti laisvę, per daug nesvyravę, su ginklu išėjo į mišką, nė kiek nemanydami žūti ar negrįžti namo ir pasitikti mirtį. Išėjo užstoti tiesą, namus, žmogaus garbę ir orumą, Dievo skirtą žemės lopinėlį nuo pasikėsinusių į jų laisvę, gyventi laisviems - išėjo grįžti nešini pergale.
Lygiai taip ir Loreta, jos vienmečiai bičiuliai ir vyresnieji tą drėgną ir grėsmingą žiemos vakarą išėjo iš namų į akistatos aikštę susitikti akis į akį su tuo pačiu nuožmiu Tėvynės laisvės priešu ir pasakyti jam, sėdinčiam šarvuotyje: ne, nesutinku atsisakyti savo žemės, namų, kalbos, istorijos ir ateities, aš noriu gyventi ir kurti ją čia, dabar ir visada. Pasakyti ne šautuvu, granatomis, kulkosvaidžio ugnimi, kaip darė mūsų broliai partizanai, o paprasta daina, žodžiu, apnuoginta širdies tiesa. Lūpose skambančia daina ištarti tą pačią tiesą, kurią skelbė miško broliai - tie dešimtys tūkstančių neišsiskleidusių, čekistų kulkomis pervertų gyvenimų.
Žinoma, susieti tiesiogines paraleles tarp jų ir Sausio 13-osios aukų labai sunku. Bet nėra neįmanoma. Visų pirma jų veiksmas kitos formos, antra, kur kas labiau išsitęsęs buvo kitoks laikas. Išeiti prie parlamento ar televizijos bokšto ir budėti laisvės sargyboje dvi tris naktis ar dienas - ne tas pat, kaip dvejus, trejus ar net penkerius metus jausti nuolatinę įtampą, apsuptiems mūšių ugnies, ar tykant tavo gyvybės kiekvienoje pakrūmėje priešo pasalai, kęsti bunkerių drėgmę, žaizdas, laidoti akyse žuvusius brolius. Bet tai tik laiko tąsos ir pasipriešinimo formos klausimas. Atsistoti priešo ugnyje su ginklu prieš ginklą ir su daina prieš tanką - irgi ne tas pat. Bet galiausiai ir vieni, ir kiti už išėjimą, tuo pačiu apsisprendimą sumokėjo vienodą, pačią didžiausią kainą - nekaltai pralietą jaunystės kraują, gyvenimą už amžiną atminimą. Anos aukos iškėlė tautos pasipriešinimą neregėta dvasios ir ginklo jėga, sukurdamos legendų tautos aureolę, o Sausio aukos pratęsė ir užbaigė jų žingsnius į Laimės žiburio kalną ginkluotos tik dvasios tvirtybe ir tikėjimu tiesa, savo ir Lietuvos ateitimi.
Tai, kad tarp Sausio 13-osios aukų daugiausia buvo jauni, Loretos amžininkai, - jie yra vaikai, tapę sakralia Avinėlio auka, viso pasaulio akivaizdoje padėta ir sudeginta ant laisvės aukuro, - dešimteriopai stipriau sukrėtė žmoniją ir įtikino ją penkis dešimtmečius trukusios kovos už laisvę ir tautos, 50 vergijos metų gyvenusios šia idėja, siekių tikrumu. Tuo pačiu visus kitus tūkstančius žmonių, tą naktį išėjusių į rūsčią akistatą su ketaus šarvais apsidengusia puolančia okupantų kariauna, aukos avinėliai savo mirtimi ir pralietu krauju su savimi kaip bendražygius pakėlė ant pjedestalo, pakėlė kaip svarbius ir sau lygius. Trapi ir neužgrūdinta panašių susirėmimų Loreta bei kiti vaikinai vienu akimirksniu pranoko save - tapo svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir visiems žmonėms, gyvenantiems ta pačia idėja - paties Dievo suteiktu gyvenimu laisvėje. Jeigu jie nebūtų buvę tą naktį svarbūs ir reikšmingi mūsų laisvės priešui, argi būtų kėsintasi į jų budėjimą prie bokšto ir į darbą paleista šitokia nuožmi karo mašina!
Be abejonės, būta ir atsitiktinumo, kad tankas pasiglemžė Loretą, o ne kurį kitą, stovėjusį greta jos. Tačiau, kad ką nors pasiglemš, buvo nulemta iš anksto. Mirtis pasirinko ją, skaisčią ir nekaltą, dorą ir teisingą, žavią ir tik į ją, apnuogintą Venerą, sviedė mirtimi užnuodytas strėles. Jos, pervertos mirties ietimis, gyvenančios paskutines valandas gimtajame mieste, pateikia nesvarstytiną lemties klausimą gydytojui, vilkinčiam krauju apšlakstytą chalatą: "Ar aš gyvensiu?" Šiais trimis žodžiais, akimis, apnuoginto kūno esybe buvo pasakyta viskas, kuo gyveno, ko siekė eidama į nelygią dvikovą tą lemtingąją naktį. Šie žodžiai kiekvienam, mačiusiam juos ištariant iš arti ar televizijos ekrane, tapo giliausiai įsmigusiu ženklu širdyje, paskutiniu Loretos prašymu, įteiktu mums, kad amžinai atmintume. Taip, gyvensi, Loreta, tiktai ne tuo pačiu mamos ir tavo namų adresu, telefono numeriu - gyvensi čia, tėvų žemėje, ir ten, dvasių pasaulyje, anapus mūsų atminties ir galimybių ribos. Galima būtų atsakyti - šiandien ir rytoj, kartojant tai kiekvieną dieną.
Esama nuomonės: jei žmogus žinotų, kas jo laukia, daug ko šitaip nedarytų, kitaip pasielgtų. Tai tik tiesos dalis. Aišku, kad daug kas iš tūkstančių, tą naktį budėjusių prie televizijos pastato ar jos bokšto, tikriausiai nebūtų atėję, jei būtų žinoję, kad prieš juos bus pasiųsta šarvuočių divizija su išmuštruotais čekistų galvažudžių mokyklose, narkotikų prifarširuotais, iki dantų ginkluotais omonininkais. Tačiau ar nebūtų ten atėjusi Loreta ir kiti, žuvę tą naktį ir kitu laiku muitinėje, jei būtų žinoję?..
Įrodymų neturime. Pagal I.Dagytės aptiktą ir atidžiai atkapstytą Loretos augimo, įtakų, ištakų, savimonės ir vystymosi kreivę galima numanyti, kad visi takai takeliai nuo Antakalnio kalvų, žaidimų lėlėmis, pasidainavimų folkloro būrelyje, jos rimties, jausmų ir nuostatų tikruma veda būtent į šį neturintį alternatyvos išeities tašką. Jos nuostata įtikinamai ryški, nekompromisinė: kas kitas, jeigu ne aš, čia ir dabar užstos skriaudžiamąjį, pakels ranką balsuodamas prieš neteisybę. Tai prielaida, jog atėjimo į grėsmingas budynes nebūta atsitiktinio.
Atminimas - viena iš pagrindinių temų, analizuojama ir aptariama įvairiais aspektais. Autorė plačiai zonduoja ieškodama "atminimo ženklų: nuo didingo S.Kuzmos sukurto "Pietos" paminklo, L.Gutausko "Angelo", kabančio ant Loretos kambarėlio sienos, Vyčio kryžiaus I laipsnio ordino, įteikto po žūties, iki vaikų rašinėlių, atvirukų, motiną guodžiančių užuojautos ženklų ir žodžių. Ar akmenėlis, kaip teigiama paminėtame knygoje Tarkovskio filme, įmestas į nepasotinamą aukų ežerą, sukėlė ribuliavimą, išaugusį į krantų ramybę ardančią bangą, ar toji banga, nepasiekusi tikslo, nepažadinusi abejingų miegančių sielų, nuščiuvo vietoje? Jei akmenėlis įkrito ir nutilo be pėdsakų - auka ir veiksmas neteko prasmės.
Ar rūpestingai knygoje nudaigstyti Loretos paveikslo kontūrai budės tik autorės gražiai aprašytos jos motinos S.Asanavičienės, brolio, sesutės širdies atmintyje, ar visgi Antakalnio smėliu užbertas brangakmenis, perskrodęs žemės tamsą, išspinduliuos nusineštą tiesą iki tolimiausio sodžiaus mažametės pirmokės elementoriaus? Tai jau ne vien Loretos atminimo klausimas. Jeigu jis iškyla dėl šitokių vardų, vadinasi, pakimba ore ir Lietuvos lemtis. O gal jau vėl grėsmės debesys kyla virš jų abiejų - labai sparčiai, iš gilumos ir iš labai toli. Gal todėl daugelis, plaukdami per laiko jūrą pačiu paviršiumi, nesidairydami į šalis, užimti tik savo mielu buvimu, - jų nė nepastebi. Tai jau kita kalba ir apie kitokią knygą.

Eugenijus IGNATAVIČIUS

© 2002 "XXI amžius"