XXI amžius

Visas jo turtas - Lietuva

Lietuvoje įvyko keletas advokatui, visuomenės veikėjui, Vasario 16-osios Akto teksto rengėjui ir signatarui, Lietuvos vidaus reikalų ir finansų ministrui, Kauno miesto burmistrui, daugelio draugijų steigėjui ir pirmininkui Jonui Vileišiui (1872-1942) skirtų jubiliejinių renginių Vilniuje (Lietuvos mokslų akademijos Didžioji salė, Signatarų namai, Šv. Mikalojaus bažnyčia), Pasvalyje, Kaune... Visuose renginiuose dalyvavo ir prisiminimais dalijosi iš Amerikos atvykusi J.Vileišio jauniausioji duktė Rita Vileišytė-BAGDONIENĖ. Ji mielai sutiko duoti interviu "XXI amžiaus" korespondentams.

Kaip jūs vertinate savo tėvo Jono Vileišio 130-ųjų gimimo metinių jubiliejinius renginius?

Vertinu neapsakomai gerai, stebiuosi renginių gausa. Gal Lietuvos žmonės ilgisi savo didvyrių? Gal panoro gyventi remdamiesi aukščiausiais moralės principais, kuriais gyveno mano tėvas? Šv. Mikalojaus bažnyčioje sekmadienį, sausio 20-ąją, buvo atidengta atminimo lenta trims Vileišiams: mano dėdėms Petrui, Antanui ir mano tėvui Jonui. Joje - įrašas: "Didiesiems lietuviškos dvasios ir tautinės kultūros kėlėjams dėkinga Lietuva".

Vienas kalbėtojų Vilniuje J.Vileišį pavadino indiferentu. Prašytume tai pakomentuoti plačiau.

Nežinau, ką jis turėjo omenyje taip sakydamas. Tėvas buvo tolerantiškas visų religijų atžvilgiu. Jam dešimt metų dirbant Kauno miesto burmistru (1921-1931 metais) veikė daug šventovių, kuriose įvairių tikėjimų žmonės, niekieno netrukdomi, galėjo melstis savo gimtąja kalba, išpažinti norimą tikėjimą. 1933 metais tėvas per didelį vargą gavo leidimą atvažiuoti į Vilnių švęsti Velykų. Prisikėlimo pamaldų klausytis ėjome į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Žinoma, neatsitiktinai. Jo paties, dėdžių Petro, Antano ir kitų Vilniaus inteligentų, susibūrusių į vadinamąją Dvylikos apaštalų draugiją, pastangomis 1901 metais šioje šventovėje buvo iškovotos lietuviškos pamaldos. 1933 metų Prisikėlimo pamaldos mano atmintyje liko visam gyvenimui. Jose dalyvavo tėvas, mama ir aš. Kartu su visais meldėmės ir giedojome "Linksma diena". Beje, tėvas labai mėgo senovines giesmes, kurių Vileišių vaikus gimtojoje sodyboje Medinių kaime (Pasvalio r.) išmokė motinos Agotos Vileišienės svarbiausioji padėjėja, auginant gausią šeimą, tarnaitė Darata. Velykų giesmė "Linksma diena", Kalėdų giesmė "Bėkit, bėkit, piemenėliai" jam, be abejo, primindavo tėviškę. Man, gyvenančiai Amerikoje, jos primena Lietuvą. Bet grįžkime į 1933 metų Velykas. Po pamaldų šventoriuje žmonės glėbesčiavo tėvą, ilgai negalėjo nuo jo atsiskirti, vis pasakojo, kaip lenkai skriaudžia lietuvius, kurie okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte neturėjo lygių teisių.
Tėvas ir Kaune eidavo į bažnyčią. Užsukdavo ten ne tik per pamaldas. Jam patikdavo bažnyčioje susikaupti. Aš lankiau "Aušros" mergaičių gimnaziją, dalyvaudavau rekolekcijose. Noriu priminti, kad netikinčių tėvų vaikai rekolekcijose nedalyvaudavo. Kai retkarčiais sekmadieniais nenueidavau į mokinių Mišias, kurios vykdavo 9 val. ryto, tėvas susirūpinęs klausdavo: "Kodėl tu neini į bažnyčią?" Jis buvo įsitikinęs, jog religija žmogui duoda moralinius pagrindus, todėl mes, visi penki vaikai, buvome pakrikštyti ir auklėjami krikščioniškai. "Kai užaugs, tegul patys apsispręs", - sakydavo. Jis buvo už laisvą suaugusio žmogaus apsisprendimą, už tikėjimo laisvę. Dieve gink, nekovojo prieš jokią religiją.
Per šventes kartais važiuodavome į Gristaitiškio dvarą. Vyresnieji šeimos vaikai - Birutė, Alena, Petras - jau buvo suaugę, gyveno savarankiškai, turėjo savo šeimas. Tarp manęs, jauniausiosios, ir vyriausiosios Birutės - šešiolikos metų skirtumas. Su tėvais būdavau aš ir penkeriais metais už mane vyresnis brolis Kazys. Iš dvaro visada važiuodavome į bažnyčią, dažniausiai Aluntos, nes dvaras buvo Aluntos parapijoje. Mama kartais priekaištaudavo: "Kam taip dažnai varinėti lauko darbuose pavargusius arklius?" Presbiterijoje buvo mūsų šeimos suolas. Po pamaldų užeidavome į kleboniją, tėvas pasveikindavo kleboną, pasišnekučiuodavo. Dvare dažnai lankydavosi Molėtų klebonas kun. Majauskas.
Mūsų šeimoje penktadieniais niekas nevalgydavo mėsos.
Tėvai tuokėsi Ukmergės senojoje bažnyčioje.

Vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pusantrų metų J.Vileišis praleido Amerikoje: įkūrė Lietuvos atstovybę, vienijo Amerikos lietuvius, rinko paskolą Lietuvai. Ką jis sau parsivežė iš Amerikos?

Sau - visiškai nieko. Man parvežė kokoso riešutą, kuris vaizdavo išsprogusiomis akimis velniūkštį. Jį pakabinome ant sienos. Brolis Kazys mėgdavo tuo žaislu mane pagąsdinti.

Dažnokai minite Gristaitiškio dvarą. Ką jis reiškė J.Vileišio šeimai?

Tą dvarą tėvas pirko 1914 metais, žinoma, skolon, nes pinigų jis niekada neturėjo. Mama, dvarininkaitė ir bajoraitė, mylėjo žemę, augalus, jai patiko tvarkyti dvaro reikalus, padedant geram žmogui, ūkvedžiui, nors ir neturėjusiam agronomo išsilavinimo. Mama ten praleisdavo daug laiko. Ji mokėjo vadelioti arklį, apvažiuodavo plačius dvaro laukus. Kai tėvui, Kauno miesto burmistrui, reikėdavo eiti į iškilmingus priėmimus, jis telefonu pranešdavo motinai. Telefonas dvare veikė tik keletą valandų. Mama į Kauną atvažiuodavo autobusu kartu su varguomene.
Dvaras maitino mūsų gausią šeimą. Tėvas iš pradžių atlyginimo už darbą neėmė, nes valstybės iždas buvo tuštokas. Jis Kaune gyveno siaurame, pailgame kambarėlyje, kurį per pusę dalijo skersai pastatyta lova. Ant stalo stovėjo primusas, man gana įdomus daiktas, nes dvare primuso nebuvo. Vėliau, valstybei tapus turtingesnei, šeima apsigyveno padoresniame bute, tėvas gaudavo atlyginimą, bet jį išdalydavo įvairioms draugijoms, redakcijoms, neturtingiems žmonėms. Prisimenu, kartą pietaujant tėvas buvo lyg nesavas. Mama paklausė, kas atsitiko. Jis papasakojo, kad atėjo daugiavaikės šeimos tėvas ir paprašė surasti darbą. Darbai tuomet Kaune nesimėtė, tėvas negalėjo pasiūlyti jokio darbo. Jis tam žmogui atidavė visus savo pinigus. Taigi be dvaro pajamų mūsų šeimai būtų buvę visai striuka.
Per atostogas į dvarą atvažiuodavo tėvas, bet jis į ūkio tvarkymo reikalus visai nesikišo - tai nebuvo jo veiklos sfera. Kiekvieną rytą priiminėjo žmones, kurie turėjo kokių nors teisinių problemų. Juos konsultuodavo, rašydavo prašymus, paaiškindavo, kam ir kur juos nunešti ir įteikti. Tarnams buvo griežtai prisakyta jokių dovanų iš nieko už šias paslaugas neimti.
Dvare tėvo rūpesčiu buvo įsteigta mokykla. Vėliau, padaugėjus mokinių, tėvas pastatė keturklasę mokyklą, kurioje mokėsi aplinkinių kaimų vaikai. Dar vėliau ši mokykla buvo perstatyta į erdvesnę, nes vaikų dar pagausėjo.
1938 metais dvaras buvo parduotas. Tai daryti privertė aplinkybės: mamai pasilpo širdis, Kaune statėmės namą, reikėjo pinigų skoloms išmokėti, tėvo sveikata taip pat pasilpo, buvo sunku ir nepatogu įveikti didelius atstumus nuo Kauno iki Gristaitiškio. Tėvai planavo pirkti mažesnį dvarą ar ūkį arčiau Kauno, bet sutrukdė prasidėję neramumai: bolševikų okupacija, karas.

Ar tėvas mėgo lankytis savo tėviškėje Medinių kaime?

Taip, mėgo. Ten važiuodavo su visa šeima. Mediniuose gyveno geri, garbingi, nuoširdūs žmonės. Kiek aš prisimenu, dėdė Kazimieras, tėvo brolis, vienintelis iš aštuonių užaugusių Vileišių vaikų, likęs iš tėvų paveldėtame ūkyje, jau buvo miręs. Tebegyveno jo žmona, mūsų dėdienė Rozalija. Ūkyje tuomet šeimininkavo jų sūnus Jonas. Taip pat apsilankydavome Mineikiškių kaime, kur ištekėjusi su šeima gyveno teta Ona Vileišytė-Klongevičienė. Nuvažiuodavome ir pas tėvo giminaičius Jaloveckus, kurie gyveno prie Joniškio.

Kaip į tėvo labdaringą veiklą žiūrėjo jūsų mama? Ar jam nepriekaištavo už svetimiems išdalytus pinigus?

Juk reikėjo penkis vaikus ne tik pavalgydinti, aprengti, bet ir į mokslus išleisti. Apskritai būtų įdomu daugiau sužinoti apie jūsų motiną.
Mano mama buvo bajoraitė, dvarininkaitė. Jos tėvai vedyboms nepritarė. Juk tėvas nebuvo kilmingas, tik valstiečių vaikas. Be to, "litvomanas". Sako, jog senelė į savo dukros vestuves atėjo apsirengusi juodais drabužiais, tarsi į laidotuves. Mama perėmė tėvo idėjas: kovą už savarankišką Lietuvą, lietuviškos kultūros kūrimą ir puoselėjimą. Savo pažiūrų ji nekeitė iki gyvenimo galo.
Ji buvo geros širdies, protinga, gera organizatorė. Kaimynams padėdavo kuo tik galėdama. Kartą sudegė vienų žmonių sodyba, ugnyje supleškėjo viskas. Pavasaris - nėra sėklos, nežinia kuo laukus apsėti. Mama sutrikusiems kaimynams pasakė: "Mano aruodai - jūsų aruodai. Sėklos imkite tiek, kiek reikia". Ir vėl dejuoja žmonės: "Kuo apdirbti laukus? Nėra padargų, arklių". Ir čia mama rado išeitį: "Padės kaimynai, turite brolį. Aš pasakysiu, kad jie jums padėtų". Kitą kartą žaibas mirtinai nutrenkė laukuose dirbusį žmogų. Liko trys mažos mergytės. Ateina verkdama jo žmona. Mama sako: "Nustok verkti. Ašaromis jo neprikelsi. Geriau blaiviai pagalvokime, ką reikia daryti. Viduriniąją dukrelę Eugeniją atvesk pas mus, paauginsime. Vyresnioji prižiūrės mažąją". Taip ir buvo padaryta. O kartą, prisimenu, atėjo ūkininkė su mirštančiu kūdikiu ant rankų. "Vaikas viduriuoja", - guodėsi. Mama sako: "Palik vaiką pas mus, paslaugysiu". Tuomet dvare buvo tėvas, jis pasiūlė vaiką vežti pas gydytoją. Tačiau mamos nuomonė buvo kitokia: "Vargu ar jie gydytojo patarimų klausys". Mama virė ryžių klijukus, vaiką girdė ramunėlių arbata ir po kiek laiko sveikutėlį atidavė motinai. Greitai apylinkėje pasklido gandas: "Ponia turi gerą ranką, moka gydyti ligonius". Tuo žmonės naudojosi.
Motinos gyvenimo būdas buvo paprastas. Ji gyveno kukliai, neturėjo nei brangių papuošalų, nei prabangių drabužių. Žinoma, per priėmimus burmistro žmona savo apranga privalėjo neišsiskirti iš kitų ponių. Tačiau tų iškilmingų drabužių buvo tik tiek, kiek būtinai reikėjo.
Mama mirė Amerikoje 1954 metais, sulaukusi 75-erių.

Dar grįžkime prie tėvo asmenybės. Ar jo gyvenimo būdas turėjo jums įtakos?

Labai mylėjau savo tėvą. Jis mano gyvenime buvo tarsi švyturys. Jis skatino mūsų, vaikų, dvasinį tobulėjimą. Sakydavo: "Turi gyventi taip, kad kas dieną darytumeis geresnė. Padoriai elgtis, tobulėti privalai dėl savęs, savo savigarbos, visai ne dėl to, kad aš tau taip sakau. Vakare pasižiūrėk į veidrodį ir pagalvok, ar gražiai elgeisi per dieną, ar ko nors nenuskriaudei? Kitą dieną turi atitaisyti tai, ką ne taip padarei". Nežinau nė vieno atvejo, kad jis ką būtų nuskriaudęs, įžeidęs, kam nors keršijęs už padarytą skriaudą, neteisybę. Jis gyveno, sekdamas aukštais doros ir tėvynės idealais. Visas jo turtas buvo Lietuva.

Prašom papasakoti, kaip jūsų šeima nukentėjo nuo pirmosios bolševikų okupacijos.

Kažkas suskaičiavo, kad iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių. Du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Iš mūsų pačių artimiausiųjų buvo suimtas sesers Alenos vyras dr. Devenis. Apie jį nebuvo jokių žinių. Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis tėvas pradėjo domėtis jo likimu. Rado dokumentuose įrašą, kad jis išvežtas į Vorkutą. Taip pat saugume rado antrojo trėmimo, planuoto birželio 29-ąją, sąrašus. Tuose sąrašuose buvo ir mūsų pavardė. Taigi mūsų nesuspėjo išvežti į Sibirą, bet išvežė vyriausiosios sesers Birutės šeimą. Dėl to visi labai išgyvenome. Tėvas bandė vytis tą ešeloną. Protingam žmogui atrodė logiška: prasidėjo karas su Vokietija, rusai visas jėgas mes karui, o gyvuliniuose vagonuose uždaryti beginkliai žmonės jiems neberūpės, juos paliks likimo valiai, toliau nebeveš, jie išsibėgios, grįš į tėvynę. Tikrovė buvo kitokia. Ešelonai vis tolo ir tolo nuo Lietuvos. Tėvas jų nepavijo. Grįžo labai prislėgtas ir kenčiantis. Manoma, kad tai pagreitino jo ligą ir mirtį.

Ar prisimenate jo mirtį, laidotuves?

Taip, prisimenu labai gerai. 1942 metais gyvenom Vilniuje, universitete studijavau teisę. Gegužės 22-ąją, savo vardinių dieną, gavau gydytojo brolio Kazio telegramą: "Skubiai atvažiuok. Sunkiai serga tėvas". Pagalvojau: "Jei gydytojas taip rašo, vadinasi, reikalas rimtas". Tėvą radau namie paralyžiuotą. Ligai komplikuojantis, buvo išvežtas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Prisidėjo plaučių uždegimas. Po dešimties dienų mirė. Buvo 1942 metų birželio 1-oji. Buvo pašarvotas Karo muziejuje. Ten vyko viešas kauniečių atsisveikinimas. Birželio 5-ąją tėvo palaikai ąžuoliniame karste buvo parvežti į Vilnių.
Buvo Devintinės - Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Tą dieną mirusieji nelaidojami. Tėvo karstas buvo pastatytas Šv. Kazimiero bažnyčioje. Kitą dieną įvyko laidotuvės. Iš bažnyčios arkliu karstas buvo vežamas į Rasų kapines, į dėdės Petro pastatytą Vileišių panteoną. Mes ėjome pėsti. Laidotuvėse dalyvavo kunigas, jo pavardės neprisimenu.

Išskyrus sesers Birutės šeimą, visi patekote į Ameriką. Ar dažnai ten susitikdavote?

Seseriai Alenai, su trimis vaikais - Algirdu, Kęstučiu ir Dalia, - patekusiai į Vakarus, pasisekė iš Sibiro lagerių išlaisvinti savo vyrą dr. Devenį. Jis turėjo Amerikos pilietybę, buvo gimęs Amerikoje. Šeima vėl susijungė. Brolis Petras kurį laiką dirbo Italijoje, Lietuvos ambasadoje, turėjo diplomato pasą, todėl 1940 metais netrukdomas galėjo patekti į Vakarus. Brolis Kazys taip pat pasitraukė į Vakarus. Nuo antrąkart grįžtančių bolševikų aš traukiausi kartu su motina. Amerika - didelė šalis. Apsigyvenome ten, kur galėjome gauti darbo. Nepaisant didelių atstumų, visi vieni su kitais bendravome, susitikdavome. Dabar likau viena. Broliai ir seserys mirę.

Kaip jums sekėsi Amerikoje? Ar ten pritaikėte teisininkės žinias?

Amerikoje radome prieglobstį, bet išskėstomis rankomis niekas ten mūsų nelaukė. Tik Lietuvoje mes buvome Vileišiai, apie mus visi žinojo. Amerikoje ta pavardė niekam nieko nereiškė. Dirbau tokius darbus, kokius gavau. Rinktis nebuvo iš ko. Gerinti teisės žinių Amerikoje nebuvo sąlygų: trūko pinigų, reikėjo į mokslus leisti vaikus - dukrą Silviją ir sūnų Audrių Joną. Tik vėliau iš Europos atsivežtas mano diplomas šiek tiek pravertė, įsidarbinant Jeilio universiteto bibliotekoje. Ten pravertė užsienio kalbų mokėjimas. Lotynų kalbą buvau išmokusi "Aušros" mergaičių gimnazijoje, mokėjau anglų, italų kalbas.

Kada sovietmečiu pirmą kartą aplankėte Lietuvą?

Sovietiniais laikais aplankiau savo dukrą Lietuvoje 1974 metais. Deja, Vilniuje galėjau pabūti tik keturias dienas. Gyvenome "Gintaro" viešbutyje, kuris turėjo nematomas ausis. Susitikau su giminėmis. Aplankiau Aušros Vartus, Katedrą, o svarbiausia - savo tėvelio kapą Rasų kapinėse. Tėvelis palaidotas Vileišių šeimos koplyčioje, ten pat ir mano sesuo.
Lietuvai tapus nepriklausoma, ją aplankiau 1992 metais. Tuomet Lietuva šventė mano tėvelio 120 metų jubiliejų. Lygiai prieš dešimt metų. Tada buvo gyva mano sesuo Alena Vileišytė-Devenienė-Grigaitienė. Turėjome apie ką pasikalbėti. Dabar likau tik aš viena. Tada Lietuva buvo apimta entuziazmo, aplink - trispalvių jūra. Pagaliau po tiek metų vėl pamačiau laisvą kraštą, Vilnių, galėjau važinėti po Lietuvą kur tik panorėjusi. Aplankiau Ukmergės apylinkes, tėvelio gimtinę Pasvalyje, jo gimtajį kaimą Medinius. Nepakartojamas jausmas! Norėjosi pabučiuoti Lietuvos žemę; kaip tai padarė popiežius Jonas Paulius II, išlipęs iš lėktuvo Vilniuje.

Ar liko ten, kaime, jūsų tėvelio amžininkų ar jį pažinojusiųjų?

Nebeliko nė vieno amžininko ar pažinojusiojo. Nebeliko ir sodybos, kur jis buvo gimęs ir mažas vaikščiojo, sėmėsi stiprybės iš tos žemės, kuri jį užaugino.

Savo prisiminimų kalboje esate gražiai pabrėžusi, kad jūsų tėvelis buvo didelis altruistas, žiūrėjo tik valstybės, Kauno miesto interesų. Belieka palinkėti, kad vietinė valdžia darbuotųsi, kaip dirbo jūsų tėvelis.

Labai norėtųsi. Matote, kiekviena generacija turi savo uždavinius ir pareigas. Mano tėvelio karta savo darbą atliko su kaupu. Esu įsitikinusi, kad toji karta nusipelnė vietą Lietuvos istorijos panteone. Dabar belieka nūdienos kartai sekti jų pėdomis.

Ar neketinate persikelti gyventi į Lietuvą?

Gyvendama svetur labai pasiilgstu Lietuvos. Čia mano tėvynė. Čia žemė, persunkta didvyrių krauju. Jaučiu jų šventumą. Ši mano viešnagė Lietuvoje - jau septintoji. Amerikoje gyvendama, skaitau lietuviškus laikraščius, klausausi radijo, žinau, kas čia dedasi. Sielojuosi, išgyvenu. Ir pykstu, ir didžiuojuosi. Tačiau persikelti į Lietuvą nuolat gyventi man būtų pernelyg sudėtinga. Amerikoje gyvena mano vaikai ir vaikaičiai. Nesu turtinga, vargu ar Lietuvoje įstengčiau nusipirkti butą, jį išlaikyti.

Kai vis dėlto likimas jus nubloškė už Atlanto, toli nuo tėvynės, kuo kompensuodavote tėvynės ilgesį? Gal turėjote atsivežtų knygų, plokštelių. Ką tokio turėjote, kas jus dvasiškai stiprino? Jūs labai gražiai lietuviškai pasakojate savo prisiminimus. Stebina, kad nepanaudojote jokio amerikonizmo, gražiai kirčiavote.

Ačiū. Grynai tautiniais sumetimais bandau nekišti jokių svetimybių. Pirmiausia turiu žemai nusilenkti savo lietuvių kalbos mokytojams, kurie man davė labai gerą pagrindą Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoje. Tai buvo mokytojai Skrupskelienė, Ambrazevičius ir kt. Čia buvo pagrindiniai mano mokytojai. Tėvynės ilgesys - tai jo užsienyje tiesiog negalima numalšinti. Aš visą laiką stengiausi išlaikyti lietuviškus papročius, šventes švęsti taip, kaip švęsdavome Lietuvoje. Išlaikyti lietuvių kalbą ir mokyti vaikus, vaikaičius. Visą laiką puoselėjome viltį, kad kada nors grįšime Lietuvon.

Kalbate lietuviškai be jokio akcento. Ar Amerikoje turite su kuo lietuviškai pasikalbėti?

Gyvename ten, kur nėra lietuviškos kalbinės aplinkos. Ir savo vaikų į lietuvių sekmadieninę mokyklą leisti negalėjome, nes tokios mokyklos nebuvo. Mokėme juos patys. Dabar lietuviškai galiu pasikalbėti tik su savo vaikais. Būtų negerai, jeigu lietuviškai kalbėčiau su akcentu. Tai tik angliškai aš kalbu su lietuvišku akcentu.

Ko palinkėtume šių dienų kartai, stovėdama šioje sakralioje vietoje, kur dirbo jūsų tėvelis?

Šitoje sakralioje vietoje mano tėvelio pėdos seniai atvėsusios, bet Jo idėjos tebėra gyvos. Linkiu Lietuvai vienybės. Privalome atsisakyti savanaudiškumo. Privalome dirbti savo kraštui, savo miestui, seniūnijai. Man atrodo, kad čia svarbiausios veiklos gairės. Tikiu, kad Lietuva bus priimta į NATO ir į Europos Sąjungą. Paskutinis Amerikos prezidento Dž.Bušo pasisakymas teikia daug vilčių. Reikia ištvermingai dirbti, išsirikiuoti į civilizuotų tautų gretas. To labiausiai norėčiau palinkėti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
ir Kazimieras DOBKEVIČIUS