XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

"Kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta"

Apie prieškario Lietuvos visuomenininkę, šviesuolę, Sibiro kankinę Oną Beleckienę

Tai buvo visų katalikiškųjų patriotinių visuomeninių organizacijų imperatyvas. Tokio idealizmo ir pasiaukojimo, stiprinant Lietuvos valstybingumą ir dvasiškai tobulinant tautą, Lietuvos istorija dar nebuvo regėjusi ir kažin ar kada nors išvys. Tai buvo pasišventėlių - vyrų ir moterų, dvasios aristokratų karta. Viena iš jų buvo Ona Gaigalaitė-Beleckienė.
Ona Gaigalaitė gimė 1906 m. lapkričio 23 d. Linkuvoje, vidutinių ūkininkų šeimoje. Žemės turėjo 12 ha, nors didesnė jos dalis - balos ir kemsynai. Abu tėvai buvo darbštūs, todėl duonos namuose netrūko.
Tėvas garsėjo kaip apsišvietęs, pamaldus žmogus. Pro jo namus vedė knygnešių takai. Šeimą lankė "Aušra" ir "Varpas", kiti to meto leidiniai. Tėvas klėties sienas išklijavo "Aušros" ir "Varpo" lapais, "kad žandarai neatimtų ir pelės nesugraužtų". Gal taip ir sąmoningai darė, norėdamas paakinti vaikus skaityti ir mokslo siekti. Onutė anksti išmoko skaityti, norėjo mokytis.
Anksti mirė tėvai. Vyriausiajam sūnui Stasiui tada tebuvo 15, Onutei - 8, kiti penki - jaunesni (jauniausiajam tada buvo vos dveji metukai). Giminės, tėvams mirus, norėjo išsidalyti vaikus ir turtą. Vyriausiasis brolis nusprendė, kad jie namų nepaliks ir bus visi kartu. Tik jauniausiąjį broliuką priglaudė giminės. Pas našlaičius gyventi atėjo senyvo amžiaus dėdė ir teta.
1916 metais Onutė pradėjo lankyti Linkuvos pradžios mokyklą. Pateko į antrą klasę, nes jau mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Ją baigusi, mokslus tęsė Linkuvos gimnazijoje. Mokėsi labai gerai, todėl vyriausiasis brolis nutarė leisti seserį į mokslus. 1925 metais O.Gaigalaitė įstojo į Kauno universitetą, brolių palaiminta, su jų įduotu 100 litų visam mokslo periodui. Iš pradžių mokėsi Teologijos ir filosofijos fakultete, vėliau perėjo į Teisės fakultetą.
1930 metais ji baigė universitetą ir ištekėjo už Povilo Belecko. Jis buvo baigęs mokslus Karo mokykloje, universiteto Teisės fakultete ir gavęs kapitono laipsnį. P.Beleckas dirbo Ministrų kabinete kanceliarijos viršininku ir "Vyriausybės žinių" redaktoriumi. Labai vertino savo žmonos kūrybiškumą, leido jai gilinti žinias sociologijos srityje Vienos, Prahos, Berlyno universitetuose.
Dar studijuodama O.Gaigalaitė buvo aktyvi visuomenininkė, prisidėjo prie Katalikių moterų kuriamos organizacijos jaunoms mergaitėms šelpti, o nuo 1928 metų tai organizacijai vadovavo iki pat 1940-ųjų vidurio (ši organizacija, kaip ir visos kitos, buvo uždaryta). Ištekėjusi O.Beleckienė dirbo Centro valdyboje Mergaičių globos sekcijos pirmininke visuomeniniais pagrindais. Drauge su savo bendražygėmis įsteigė Mergaičių darbo biurą, Mergaičių darbo ir globos namus, atidarė stočių misijas Kaune, Kybartuose, Joniškyje, Klaipėdoje. Tūkstančiai jaunų mergaičių išsigelbėjo nuo skurdo, pasirengė gyvenimui, sulaukė moralinės paramos. (Majerienė N. Visur ir visada tauta buvo manyje// Kauno diena. 1995 03 27).
O.Beleckienė dalyvavo kelių organizacijų veikloje. Ėjo įvairias pareigas Katalikių moterų draugijoje, Lietuvos "Caritas" valdyboje, Vilniui vaduoti sąjungos valdyboje. Buvo Ateitininkų tarybos pirmininkė, Darbo rūmuose - konsultantė moterų klausimais.
Ji buvo viena iš pirmųjų Motinos dienos švenčių organizatorių Lietuvoje, rengė moterų rašytojų literatūrinius vakarus. Tie vakarai dažnai vykdavo Beleckų namuose. Ten buvo pagerbtos Ieva Simonaitytė, 1936 metais gavusi valstybinę premiją už "Aukštujų Šimonių likimą", ir Bronė Buivydaitė, gavusi Sakalo premiją už "Auksinį batelį" (Majerienė N.Ten pat).
O.Beleckienė aktyviai darbavosi spaudoje. 1928-1935 metais ji redagavo "Moterį". Savo vedamuosiuose ji atskleidė skaudžias to meto gyvenimo žaizdas: skurdą, prostituciją, girtuokliavimą, valstiečių, šeimos problemas, bedievių siautėjimą Lietuvoje.
1933 metais išėjo jos sudaryta knyga "Tiesos ir meilės tarnyboje". Tai kūrinys apie Lietuvos moterų pasiaukojimą, kuriant visuomenines organizacijas ir jose aktyviai dalyvaujant vardan to, kad "klestėtų Lietuva ir dvasiškai tobulėtų tauta". Šiandien, žiūrint jau iš laiko perspektyvos, stebina O.Beleckienės subtilus suvokimas, kad tauta ir valstybė - ne tas pats. Valstybės svarbiausia pareiga - rūpintis materialiais dalykais ir žmonių gerove, o tautinių organizacijų paskirtis kitokia - puoselėti žmonių dvasingumą, dorą, teisingumą, jų žvilgsnis turi būti nukreiptas į ateitį, kad tauta liktų amžiais savo žemėje ir savo valstybėje.
Nuo 1935 metų O.Beleckienė vadovavo žurnalui "Naujoji Vaidilutė". Tuo laiku žurnalas tapo lietuvių moterų inteligenčių tribūna ir žiburiu, skleidusiu šviesą visai Lietuvai, kvietusiu ją tobulėti dvasiškai: puoselėti tikėjimą, lietuvišką etninę kultūrą, gryninti kalbą, mylėti savo artimą, aukotis vardan šviesių idealų, nes tik darbas tautoje ir tautai suteikia tikrąją prasmę gyvenimui, daro žmogų nemirtingą. "Naujoji Vaidilutė" tapo Lietuvos inteligenčių šaukliu ir vedliu kelyje į klestinčią Lietuvą.
1940 metais, sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, visi laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, jų leidėjai ir redaktoriai represuoti. Prasidėjo Lietuvos bibliogenocidas.
1941 metų birželio 14-osios baisiąją naktį O.Beleckienė kartu su penkiamete, dūstančia nuo astmos priepuolio, dukrele Marija atsidurė gyvuliniame vagone, gabenusiame į šaltį ir mirtį. Vyras P.Beleckas irgi buvo areštuotas geležinkelio stotyje, išvežtas į Sverdlovsko lagerius ir ten 1942 metais raudonųjų budelių sušaudytas.
O.Beleckienės ir jos dukrelės tremties kelias tiesėsi nuo Trojicko rajono, buvusio Altajaus krašte, iki Krasnojarsko prie Jenisiejaus. O ten laukė nužmoginimo, bado, šalčio, naktinių tardymų ir beprasmiško, vergiško darbo kančios.
1946 metais po ilgų susirašinėjimų su valdiškomis institucijomis, įrodinėjimų, prašymų ir reikalavimų jos dukrelė Marija buvo išleista į Lietuvą. Ji grįžo į savo namelį Kaune.
Tik po dešimt metų, išbuvusi Sibiro tremtyje 15 metų, grįžo ir O.Beleckienė. Ji prisiminė: "Iš stoties į savo namų lizdą Žeimių gatvėje parkulniavau pėsčia. Viskas apleista, viskas pajuodę. Langai užkalti. Žiūriu ir nepažįstu. Nejaugi tai mūsų lizdelis, matęs tiek gražių ir prasmingų dienų? O dabar lange pasirodę nepažįstamos galvos duoda man suprasti, kad neįsileis. Staiga visai nelauktai durys atsiveria - ant laiptelių išbėgo duktė, mano kančių Sibire dalininkė..." (Majerienė N.Ten pat).
Kaune pavyko prisiregistruoti. Rašytojo Juozo Grušo šeima jai padėjo išgyventi, susirasti darbą - iš pradžių "Kauno audiniuose", vėliau - Šilko - pliušo kombinate, dalijosi šiluma, užuojauta, geru žodžiu, viltimi.
Suremontavus namus, Marija ištekėjo ir su šeima liko gyventi tėvų namuose. Gimė vaikaičiai, grįžo į namus džiaugsmas. Tik Sibire patirtos kančios primindavo save baisiais kaulų skausmais. Paskutinius keliolika metų O.Beleckienė jau vaikščiojo pasiramsčiuodama lazda, įsikibdama į sienas ir daiktus. Jai teko patirti kelias sunkias operacijas, ilgą ir skausmingą gydymą, bet moteris daug skaitė, rašė atsiminimus apie žymiausius jos laimingais laikais Lietuvoje sutiktus žmones - apie Pulcheriją ir Juozą Grušus, V.Mykolaitį-Putiną, Maironį, Salomėją Nėrį, Veroniką Karvelienę, A.Galdiką, S.Santvarą ir kitus. Tų prisiminimų susidarytų kelių šimtų puslapių pluoštas. Neturėdama lėšų išleisti, juos perdavė Literatūros muziejui. Jos atsiminimai apie tremtį ir tremties draugus bei kančias dar tebesaugomi dukters M.Rimkevičienės namuose.
O.Beleckienė, studijuodama Kauno universitete, dvejus metus gyveno viename studenčių bendrabučio kambarėlyje su Salomėja Nėrimi. Dalijosi druska ir duona, mintimis ir svajonėmis. Atrodė, kad jų draugystė išliks amžina. Taip, kaip mes visos moterys apie savo drauges galvojame jaunystėje. Atsidūrusi tremtyje, O.Beleckienė rašė Salomėjai Nėriai į Maskvą, tikėdamasi, kad Salomėja, būdama savo poetinės šlovės viršūnėje, padės buvusiai draugei. Deja, atsakymo taip ir nesulaukė.
Iš tėvų namų O.Beleckienė atsinešė tvirtą tikėjimą. Savo dukrai ji dažnai kalbėdavo: "Mane gelbėjo ir išlaikė Sibire tik malda. Tikėjimas stiprino mane, visur ir visada mano tauta buvo manyje" (Majerienė N.Ten pat).
Tikėjimas ir tautiškumas - amžinosios lietuvių tautos vertybės, lietuvių moterų perduodamos iš kartos į kartą kaip gyvybės versmė teikė jėgų daugeliui Lietuvos moterų kartų, ypač Sibiro tremtinėms. O.Beleckienė tas vertybes stengėsi perduoti savo dukroms, vaikaitėms ir giminaitėms. O.Beleckienės dukterėčia Stasė Gaigalaitė-Zokaitienė, daug padėjusi savo tetai, jai grįžus iš Sibiro saugojo jos atminimą, puoselėjo paliktą dovaną - bekompromisinį tautiškumą ir tikėjimą.
O.Beleckienė, sunkiai sirgdama, daug galvojo apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę ir paskirtį jame, galop ir apie mirtį. Ji visą gyvenimą tikėjo ne tik sielos, bet ir tautos nemirtingumu, save laikė tautos dalele. Viename iš laiškų savo bičiuliui Juozui Žagrakaliui (1971 m. lapkričio 22 d.) O.Beleckienė rašė: "...kai numirsiu ir virsiu dulkėmis - aš vis tiek dar neišnyksiu. Dulkele nusėsiu ant kieno nors delno ar skruosto ir keliausiu žeme drauge su jais jiems nejaučiant".
O.Beleckienė mirė 1989 m. spalio 11 d., anksti ryte. Palaidota ant aukšto Neries kranto Karmėlavos pušų šilelyje.
Dabar ji, dulkele nusėdusi ant savo dukterėčios S.Gaigalaitės-Zokaitienės, N.Majerienės, Viktoro Aleknos, Genutės Vaišnorienės ir mano delnų... keliasi naujam gyvenimui ir naujai kelionei į Lietuvos istoriją.
Įdomu, kad ji savo gilia nuojauta, o gal filosofo analitiko protu ir patirta kančia suvokė tautos nemirtingumo paslaptį, užkoduotą tautos vaikų gyvenimo tiksle: "... kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta".
Jos mintys labai panašios į graikų mąstytojo, filosofo ir rašytojo Nikos Kazantzakio mintis apie tautos nemirtingumą. Jomis ir norėčiau užbaigti straipsnį apie Lietuvos šviesuolę ir kankinę O.Beleckienę.
"Tauta yra didysis tavo kūnas - buvęs, esamas, būsimas. Tu esi trumpalaikė grimasa, o ji - veidas. Tu esi šešėlis, o ji - raumuo...
Nesi laisvas. Tūkstančiai nematomų rankų laiko tavąsias ir mojuoja jomis:
- Nesuspėjome darbais paversti sumanymų!.. - šaukia tavyje mirusieji. - Paversk tu! Nesuspėjome pažinti ir įamžinti vilties veido - įamžink tu!.. Ne, mes neišėjome, neatsiskyrėme nuo tavęs, nenusileidome į žemę. Tavyje tęsiame kovą. Išgelbėk mus!
Tu už tai atsakai. Tu ne vien savo mažytės, nereikšmingos egzistencijos valdovas... Kiekvienas tavo veiksmas atsiliepia tūkstančiams likimų. Vaikščiodamas žeme, pramini ir gilini vagą, į kurią subėgusi tekės palikuonių upė...
Kai bijai, baimė iškeroja per daugybę kartų ir užtrauki nešlovę šimtams sielų prieš ir po savęs... Kai drąsiai pasielgi ir išgarsėji, visa tauta pakyla ir sutvirtėja.
Tavo pirmoji pareiga - tarnaujant tautai, jausti savyje visus protėvius.
Antroji - nušviesti jų polėkius ir tęsti pradėtąjį darbą.
Trečioji - perduoti palikuoniui didįjį įsakymą - pranokti tave" (Nika Kazantzakis. Asketika. Salvatores Dei. V., 2001. P.23-29).

Prof. Ona VOVERIENĖ