XXI amžius

Profesorių Praną Dovydaitį prisiminus

Signatarų namuose, Vilniuje, gruodžio mėnesį buvo pristatyta dr. Aldonos Vasiliauskienės knyga "Pranas Dovydaitis. Akmenuotas patrioto kelias".
Svečiai užpildė dvi saliukes, koridorių ir visus galimus kampus, kuo stebėjosi ir Signatarų namų direktorė, pirmą kartą matanti tiek žmonių šiose patalpose.
Ką tai turėtų reikšti? Manau, kad žmones traukė ne vien paskaitininkai ir autorė, bet magnetu buvo religingas lietuvis, patriotas, nuėjęs labai akmenuotą savo trumpo gyvenimo kelią ir visą savo gyvenimo darbą paskyręs Lietuvos gerovei, jaunimo auklėjimui ir jo patriotizmo ugdymui.
Dr. A.Vasiliauskienės surinktus dokumentus apie prof. P.Dovydaičio gyvenimą, veiklą ir mokslo darbų įvairovę apžvelgė prof. A.Gaižutis ir vyskupas J.Boruta. Dėl tam tikrų priežasčių neteko kalbėti pristatant knygą, todėl norėčiau bent "XXI amžiuje" išdėstyti savo mintis apie šį lietuvį ir jo gyvenimo kelią.
Prof. P.Dovydaitis buvo didelės erudicijos žmogus, kurio proto pajėgumu ir ypatingu darbingumu stebėjosi ir žavėjosi universiteto profesoriai, visi mokslo žmonės ir Bažnyčios hierarchai. Jis buvo mūsų tautos unikumas, ir mums, jo minties vaikams, labai skaudu šiandien, kad jis ir jo darbai nesulaukia verto Lietuvos Vyriausybės dėmesio ir pagarbos.
Prof. P.Dovydaitis dirbo Lietuvai ir jos ateičiai. Dirbo per mokyklų mokytojus, per jaunimo organizacijas, rašydamas pasauliečių krikščionių pedagogų mintis ir pamokymus. Dirbo ir kėlė Lietuvos mokyklą visais galimais būdais.
Savo asmeninio buitinio gyvenimo reikalams jis neskyrė laiko. Būdavo dažnai remiamas finansiškai bažnytinių organizacijų ir Amerikos lietuvių, bet visada atrasdavo sunkiau gyvenantį studentą ir jį apdovanodavo, nors pačiam trūkdavo centų sudėvėtiems baldams pataisyti ar švarko sagai nusipirkti. Bet jis jautėsi laimingas ir sakydavo: "Visose sunkenybėse gaivinuosi Dievybe, be ko aš seniai nieko nebūčiau galėjęs veikti.
Esu optimistas idealistas, ir nors kartais tą optimizmą perpučia šaltas vėjas, kai matau jaunesnius mokslo draugus dešimteriopai medžiaginiai įsikūrusius nei aš. Bet savo siekių nemanau atsisakyti, nes aš ieškau ir randu malonumo padaryt bent kiek žmonėms gera, padirbėti Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui".
P.Dovydaičio nedomino materialinis gyvenimas nei aukštosios visuomenės "manieros". Jis dėl savo, kaip dažnas sakydavo, "netašyto charakterio" būdavo ir pavadinamas "grubijonu". Bet tas "grubijonas" visada buvo paskendęs savo leidžiamuose žurnaluose: "Logos", "Kosmos", "Lietuvos mokykloje", "Ateityje" ir daugybėje aiškumo ir tikslumo reikalaujančių straipsnių.
Jis rašė, kad visuomenė, ypač jaunimas, nebūtų klaidinami. Tam darbui reikėjo laiko, žinių ir didelio noro tarnauti tuo savo turimu turtu, jį kuo skubiau atiduoti, kad neštų pelną Tėvynei. Meilė savo kraštui ir jo ateičiai liete liejosi iš P.Dovydaičio asmens. Ypač jis rūpinosi augančiu Lietuvos jaunimu, nes jam visada priklauso krašto ateitis.
Studijų metu Rusijoje nerimavo dėl nihilistinių jaunimo nuotaikų. Jo įsitikinimu, tai buvo žmogaus gyvenimo be Dievo pasekmė. Todėl prof. P.Dovydaitis vienas iš pirmųjų suprato popiežiaus Pijaus X krikščioniškam pasauliui mesto šūkio reikšmę, kad Kristaus vardu reikia atnaujinti visa, kas žemėje vyksta. Tuo metu ir gimė ateitininkų sąjūdis. P.Dovydaitis pabrėžė, kad kitokio kelio nėra - reikia save ir savo gyvenimą atnaujinti Kristaus vardu ir atnaujinti jį drąsios kovos ir pažangios mokslinės kultūros būdu.
Tai buvo labai aktualu anais laikais, esant nihilistinei ir anarchistinei aplinkai, bet ne mažiau svarbu ir šiandien krikščioninti nukrikščionintą tautą, kuriai gresia bedvasė kultūra. Nei žiniasklaida, nei televizija nesirūpina mažinti problemų, kurios naikina mūsų jaunimą. Užmirštas Dievas, neliko nuodėmės jausmo; visi naudojasi laisve be atsakomybės, nes jokie įstatymai ir nutarimai nevykdomi; bausmės už nusikaltimus galima išvengti (nes nežinia, ar iš viso yra bausmė už nusikaltimą įstatymui). Sibiro kol kas nėra. Tai ir gyvename siaubingą gyvenimą.
Prof. P.Dovydaitis, davęs pradžią ateitininkų sąjūdžiui, jaunimą lydėjo visą gyvenimą: jį ugdė, skatino mokytis, geriau pažinti savo tikėjimą, dirbti tautos labui, valstybės pažangai ir visų Lietuvos žmonių gerovei. Jam būdinga meilė savo kraštui, meilė žmogui, jo pastogei ir tos pastogės vaikams; jis rėmė siekiančius mokslo jaunuolius ir, jei būtų ilgiau gyvenęs, būtų ir tų mokslus baigusiųjų vaikus rėmęs, už paramą dažnai gaudamas ir pats.
Mokydamas jaunimą ir tikėjimo tiesų, ir doro gyvenimo vertybių, gvildeno pasaulio problemas, naujausius atradimus ir išradimus, ir visa, kas supa jaunąjį brolį. Vedamas savo tyros sąžinės, tai perpasakodavo mokiniams. Jis sakydavo, kad visą mūsų tautos ugdymą grindžia du pradai - religinis ir tautinis.
Ir čia noriu pasakyti, kad, man gyvenant svetimame krašte ir dirbant su lietuvišku jaunimu, visa veikla vyko religine ir tautine dvasia ir puikiai tilpome į Amerikoje esančių įvairiausių tautų mozaiką, kurioje labai jaučiama krikščioniškojo auklėjimo gija.
Esu ateitininkė nuo 1926 metų. Įsitraukiau ir į ateitininkų veiklą su jaunimu, nes tikėjau krikščioniškojo auklėjimo galia. Auginant jaunąją kartą toli nuo jų kilmės krašto, svarbu išlaikyti ir tautinius, ir religinius savo tautos papročius, kad jaunuoliai jaustų savo tautos pulsą. Ir, kaip Dovydaitis sakydavo, reikia turėti prieš akis visą žmogų - jaunuolį, "globa, mokymu ir drausme lavinti jo kūną, dvasią ir valią". Jis tą skelbė Lietuvos pedagogams, nagrinėdamas krikščioniškojo auklėjimo reikšmę ir svarbą ("nes mokslas stovi dideliame santykyje su gamta, su žmonių kultūros darbu, jo kokybe ir pagaliau su tikslais, kuriems pasaulio Kūrėjas leido savo kūrinius").
Tie visi pamokymai skverbėsi į kiekvieno ateitininko mąstymą. Ir "Draugo ekskursijos", kurios buvo prof. P.Dovydaičio organizuojamos jauniesiems ateitininkams laivu Nemunu iki Kuršių marių, buvo tam, kad jie pažintų gamtą ir Tėvynę. Nebuvo tik plaukiama, bet dar ir klausoma Tėvynės meilės pažinimo pamokų, Nemuno krantuose glūdinčios Lietuvos istorijos.
Reikia dėkoti istorikei dr. A.Vasiliauskienei, atvėrusiai šio lietuvio patrioto gyvenimą ir jo akmentuotą idėjinio darbo kelią. Prof. P.Dovydaičio mokinio, ateitininko, istoriko profesoriaus daktaro Zenono Ivinskio žodžiais tariant, "Dovydaitis paliko Lietuvos istorijoje kaip didžiulė uola, paminklas, tvirtesnis už varį, kurio darbo nesunaikins rūdys".
Šiandien norisi šaukti: "O, kad šiandien būtų dešimt Dovydaičių! Lietuvai nereikėtų eiti akmenuotu keliu nei į NATO, nei į Europos Sąjungą - ji jau ten būtų".
Geriau pažinti šio lietuvio mintis ir darbus padės istorikės dr. A.Vasiliauskienės labai kruopščiai surinkta dokumentų medžiaga, atverianti P.Dovydaičio gyvenimą ir jo darbus Lietuvos gerovei. Lietuva šiandien be aiškios mokymo ir auklėjimo programos ir krypties yra atsidūrusi bedvasės kultūros pavojuje. Dr. A.Vasiliauskienė savo knyga atidavė pagarbą žmogui, vertam visos Lietuvos pagarbos, kurios iki šiol vis nesulaukė.

Jadvyga DAMUŠIENĖ