Katalikų vyskupijų steigimas Rusijoje kelia naujų problemų

Atšauktas kardinolo V.Kasperio vizitas

Kai Vatikane vasario 11 dieną buvo paskelbta, kad pertvarkoma Rusijos katalikų bendruomenė, dar labiau pablogėjo ir taip jau sudėtingi Šventojo Sosto ir Maskvos stačiatikių patriarchato santykiai. Vatikano nuncijus Maskvoje arkivyskupas Georgas Curas patvirtino, kad atšauktas vasario 21 dienai numatytas svarbus Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio vizitas į Maskvą. Metropolitas Kirilas, kuris Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje yra atsakingas už ekumeninius santykius, pareiškė, kad kardinolo V.Kasperio vizitas būtų nenaudingas. Jis teigė: "Mes daugiau neturime ką vieni kitiems pasakyti".
Rusijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius apgailestavo, kad atšauktas šis susitikimas. Jis teigė, kad Maskvos patriarchatas ne kartą yra atidėliojęs arba atšaukęs numatytus svarbius ekumeninius pasitarimus. "Kardinolas V.Kasperis būtų geriausias asmuo, vykdant Vatikano diplomatinę misiją Rusijoje. Jis yra vokiečių hierarchas, o mes žinome, kad dabar santykiai tarp Rusijos ir Vokietijos (ne tik valstybiniai, bet ir bažnytiniai - M.B.) yra geri, - sakė arkivyskupas T.Kondrusievičius žinių agentūrai "Interfax". - Kardinolo vizitas turėjo ženklinti naujos eros (Maskvos ir Romos santykių) pradžią. Tačiau dabar ši galimybė prarasta". Vis dėlto arkivyskupas sakė tikįs, kad abiejų Bažnyčių ekumeniniai ryšiai bus atnaujinti.

Katalikų Bažnyčos struktūros pradėtos atkurti žlugus komunistų režimui

Prieš porą savaičių Vatikane paskelbtas sprendimas dėl atskiros bažnytinės provincijos Rusijoje įkūrimo, sukėlęs tokią triukšmingą Maskvos patriarchato reakciją, iš esmės tebuvo pokomunistinės šalies Katalikų Bažnyčios padėties normalizavimas pagal kanonų nuostatas. Pažymėtina, kad daugiau kaip septynis dešimtmečius trukę tikinčiųjų persekiojimai ilgai neleido Bažnyčiai kurti Rusijoje tinkamų hierarchinių ir institucinių struktūrų, kurios užtikrintų vietos katalikų sielovadą. Tai tapo įmanoma daryti tik praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai žlugo komunistų režimas buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1991 metais popiežius Jonas Paulius II įsteigė dvi apaštalines administratūras: Rusijos europinės dalies, kurios vadovu buvo paskirtas arkivyskupas T.Kondrusievičius, ir Sibiro, kurios apaštaliniu administratoriumi paskirtas vyskupas Jozefas Vertas, SJ.
Po aštuonerių metų, 1999-aisiais, šios apaštalinės administratūros buvo padalytos į dvi dalis - Rusijos europinės dalies šiaurės ir pietų bei Vakarų ir Rytų Sibiro. Arkivyskupas T.Kondrusievičius liko vadovauti Europinės dalies šiaurės apaštalinei administratūrai (centras Maskvoje), o pietinės Rusijos katalikams (administratūros centras Saratove) buvo paskirtas vyskupas Klemensas Pikelis. Panašiai padalyta ir Sibire: vakarinės dalies katalikų sielovadai (centras Novosibirske) liko vadovauti vyskupas J.Vertas, o Rytų Sibiro apaštaliniu administratoriumi paskirtas Ježis Mazuras, SVD. Apaštalinės administratūros, tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui, visuomet buvo laikini struktūriniai Bažnyčios dariniai, tinkami tol, kol nėra stabilios padėties. Jei įvykiai klostosi palankiai, apaštalinės administratūros anksčiau ar vėliau pertvarkomos į įprastus hierarchinius Bažnyčios valdymo vienetus - diecezijas.

Diecezijos Maskvoje, Saratove, Novosibirske ir Irkutske

Būtent taip ir buvo padaryta Rusijoje: įkurta atskira katalikų bažnytinė provincija, kada keturios buvusios apaštalinės administratūros pertvarkytos į vieną arkivyskupiją metropoliją ir tris sufraganines vyskupijas, kurių ordinarais paskirti ligtoliniai apaštaliniai administratoriai. Vadinasi, naujų diecezijų įkūrimas - Dievo Motinos arkivyskupijos Maskvoje, Šv.Klemenso vyskupijos Saratove, Kristaus Atsimainymo vyskupijos Novosibirske ir Šv.Juozapo vyskupijos Irkutske - iš tikrųjų nėra naujų teritorinių bažnytinių struktūrų steigimas, o tik buvusiųjų pertvarkymas. Kaip minėta, nebuvo paskirta ir naujų vadovų - ganytojai liko tie patys. Atkreiptinas dėmesys į vieną niuansą, susijusį su diecezijų pavadinimu: pavyzdžiui, naujoji metropolija vadinsis ne "Maskvos arkivyskupija", bet "Dievo Motinos arkivyskupija Maskvoje". Šios naujovės, matyt, susijusios su laukta neigiama Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reakcija į "alternatyvinių diecezijų" kūrimą. Taigi, idant nebūtų sunkiai suvokiamų kaltinimų, kad įkurta "Maskvos katalikų metropolija", kaip atsvara Maskvos stačiatikių patriarchatui, jos pavadinimas parinktas kitoks.
Žinoma, toks kaltinimas būtų beprasmis, nes kalbama apie skirtingas - katalikų ir stačiatikių - konfesijas. Juk, pavyzdžiui, niekam neateina į galvą mintis, kad Vilniaus katalikų arkivyskupas metropolitas gali pavaduoti Vilniaus stačiatikių arkivyskupą metropolitą: kiekvienas ganytojas valdo savo konfesijos tikinčiuosius. Tik pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai Bažnyčia dar nebuvo pasidalijusi į konfesijas, buvo priimta į tą patį regioną neskirti dviejų vyskupų. O štai Lvove (Ukraina) dabar yra netgi du katalikų arkivyskupai ordinarai (rytų apeigų ir lotynų apeigų), abu tituluoti kardinolai.

Bažnytinės provincijos įsteigimas pagerins katalikų sielovadą

Rusija, kaip mano vietos stačiatikių hierarchai, yra jų "kanoninė teritorija", kurioje negali būti "dvigubo" dvasinio vadovavimo. Todėl Maskvos katalikų arkivyskupijos metropolija, ypač dėl to, kad jos vadovas turės stačiatikiams būdingą arkivyskupo metropolito titulą, yra laikoma nauja "alternatyvia" Bažnyčia. Maskvos patriarchato atstovas ryšiams su žiniasklaida archimandritas Vsevolodas Čaplinas netgi pareiškė: "Mūsų požiūriu, šis žingsnis yra toks pat, kaip katalikai vertintų mus, jeigu Romai mes paskirtume alternatyvų Popiežių".
Su katalikų diecezijų Rusijoje įkūrimu susiję keletas įvykių ir pareiškimų. Pirmiausia pažymėtina, kad dar vasario 6 dieną Vatikano nuncijus G.Curas susitiko su Maskvos patriarchato Užsienio santykių departamento pavaduotoju Kalugos arkivyskupu Klementijumi ir paaiškino, kokie bus administraciniai pertvarkymai. Po šio susitikimo Maskvos patriarchate buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame pabrėžiama, jog "Vatikano sumanyti veiksmai reiškia kanonų principų ir tarpbažnytinių santykių normų pažeidimą", ir tai trukdys toliau bendrauti. Kai vasario 11 dieną buvo oficialiai pranešta apie katalikų bažnytinės provincijos - metropolijos Rusijoje steigimą, Vatikane tą pačią dieną buvo paskelbta ir paaiškinamoji deklaracija šiuo klausimu.
Joje buvo pažymėta, kad šis sprendimas yra "įprasta administracinė procedūra", kuria siekiama pagerinti Rusijos katalikų sielovadą, ir kad patys Rusijos katalikai to "primygtinai prašė". Taip pat nurodoma, kad katalikų sielovada vyskupijose yra visiškai natūralus dalykas. Panašiai yra ir kitose pasaulio dalyse, nes to reikalauja kanonų teisė. Deklaracijoje primenama, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčia irgi kuria diecezijas savo tikintiesiems, kurie yra už tradicinės teritorijos ribų, pavyzdžiui, Maskvos patriarchatas įsteigė vyskupijas Vienoje, Berlyne, Briuselyje, Londone, jau nekalbant apie "posovietinę erdvę".
Todėl "Katalikų Bažnyčia tikisi, kad šios reorganizacijos dėka ji galės pagerinti dialogą ir bendradarbiavimą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia", - rašoma paaiškinamojoje deklaracijoje. Iki šiol bendravo įvairios organizacijos, buvo rengiami bendri paramos projektai. Štai neseniai paskelbti duomenys, kad per paskutinius dešimt metų Vokietijoje centrą turinti katalikų bažnytinės paramos organizacija "Kirche in Not" suteikė Rusijai 33,2 mln. dolerių paramą. 51,9 proc. šių lėšų buvo skirta katalikiškiems projektams ir 48,1 proc. - projektams, kuriuos pateikė stačiatikių vyskupai.

Katalikų diecezijos Rusijoje įkurtos dar XIV amžiuje

Atsakomąjį pareiškimą vasario 12 dieną paskelbė Maskvos patriarchas Aleksijus II, kuris pažymėjo, kad Vatikano sprendimas steigti diecezijas yra "nedraugiškas" žingsnis. Jeigu Roma laiko Maskvos patriarchatą savo varžovu, tai "jokių susitarimų negali būti". Aleksijus II apgailestavo, kad Stačiatikių Bažnyčiai naujų katalikų vyskupijų kūrimas "buvo pristatytas kaip fait accompli". Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas Italijos katalikų dienraščiui "Avvenire" sakė, kad ši kritika jį nustebino. Jis teigė: "Jau seniai mūsų broliai stačiatikiai žinojo apie mūsų reorganizacijos planus".
Patriarchas Aleksijus II toliau pareiškime pažymėjo, kad tradiciškai katalikų dvasininkai aptarnaudavo katalikus tikinčiuosius, kurie atvykdavo į Rusiją iš kitų šalių, o dabar katalikų hierarchinės struktūros Rusijoje įsteigimas yra "iššūkis stačiatikybei, kuri šioje šalyje turi daugelio šimtmečių šaknis". Bet Vatikanas neseniai priminė katalikybės istoriją Rusijoje. Pasirodo, šalies pietuose katalikų diecezijos buvo įkurtos jau XIV amžiuje. Savo vyskupiją, kurios centras buvo Saratove, nuo XIX a. vidurio turėjo Pavolgio vokiečiai. Valdant carui Pavlui I (1751-1801), buvo įkurta Mohiliovo katalikų metropolija, kurios arkivyskupas metropolitas, kaip Rusijos katalikų vadovas, rezidavo tuometinėje imperijos sostinėje Sankt Peterburge iki pat 1917 metų bolševikų revoliucijos. Paskutinė katalikų vyskupija Rusijos teritorijoje buvo įsteigta Vladivostoke 1923 metais ir netgi buvo paskirtas jos ganytojas vyskupas Karolis Slivovskis. Taigi katalikų diecezijų steigimas dabar jau pokomunistinėje Rusijoje nėra naujovė, o tik, kaip sakė naujasis Maskvos arkivyskupas metropolitas T.Kondrusievičius, "istorinio teisingumo aktas".

Stačiatikiai tebekaltina prozelitizmu

Maskvos patriarcho pareiškime nurodoma, kad stačiatikių diecezijos kitose šalyse yra steigiamos daugiausia "rūpinantis rusiškai kalbančia stačiatikių diaspora", tuo tarpu katalikų vyskupijos Rusijoje sukurtos "misijų darbams", tai yra stačiatikių tikinčiųjų atvertimui į katalikybę. Tokį tradicinį Maskvos patriarchato kaltinimą ne kartą yra paneigę Katalikų Bažnyčios vadovai. Pasak jų, katalikų parapijos Rusijoje yra skirtos čia gyvenantiems katalikams arba nutolusiems nuo savo tikėjimo asmenims. Šie žmonės kartais suartėja su Katalikų Bažnyčia, atranda tikėjimą, prašo, kad juos pakrikštytų, bet tai nieko bendra neturi su prozelitizmu, dėl kurio priekaištauja stačiatikių hierarchai, nesiskaitantys su faktais. Kaip yra sakęs "Kestono instituto" žinių tarnybai Maskvos generalinis vikaras kunigas Igoris Kovalevskis, jeigu jie užsiimtų prozelitizmu, šiandien Rusijoje būtų tris kartus daugiau katalikų, o dabar yra 1,4 milijono, kas sudaro tik apie 1 proc. šalies gyventojų. Nedaug Rusijoje yra ir katalikų bendruomenių - apie 200 katalikų parapijų, tuo tarpu stačiatikiai jų turi net dešimt tūkstančių. Tad katalikiai negali ir nenori pakeisti šalyje vyraujančio kultūrinio indentiteto, kuris tradiciškai yra stačiatikiškas.

Iššūkis religijos laisvei

Pažymėtina, kad vasario 12 dieną pareiškimą, kaip vertina susidariusią padėtį, paskelbė ir Rusijos užsienio reikalų ministerija. Jame, be kita ko, "Šventajam Sostui siūloma dabartiniu metu susilaikyti nuo apaštalinių administratūrų pertvarkymo į diecezijas ir šiuos klausimus derinti su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia". Ministerija "apgailestauja, kad toks svarbus sprendimas priimtas deramai neatsižvelgus į Rusijos nuomonę", ir patvirtina savo suinteresuotumą, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčios santykiai būtų kuriami "lygiateisiais pagrindais ir nedarytų žalos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios interesams".
Natūralu, kad Rusijos vyriausybė rūpinasi šalyje vyraujančios Stačiatikių Bažnyčios interesais, ypač žinant glaudžius prezidento Vladimiro Putino ir patriarcho Aleksijaus II santykius. Vis dėlto URM "rekomendacijas" Vatikanui, beje, pateiktas pavėluotai, tai yra jau sukūrus diecezijas (Romoje nurodyta, kad iki tol "Rusijos federacijos vyriausybei nekilo jokių problemų šiuo reikalu"), galima vertinti ir kaip nepriimtiną valstybės kišimąsi į Katalikų Bažnyčios kanonų reikalus.
Vatikane paskelbtoje aiškinamojoje deklaracijoje buvo priminta, kad Rusija, kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos narė, yra įsipareigojusi laikytis jos pasirašytos Vienos konvencijos, kurioje pabrėžtinai nurodoma, jog ESBO narės "gerbia religinių bendruomenių teisę organizuotis pagal jų savas hierarchines ir institucines struktūras". Sausio 16 dieną, duodamas interviu Lenkijos spaudai, prezidentas V.Putinas sakė, kad "santykiuose tarp Rusijos ir Vatikano problemų nėra" ir kad jis net pasirengęs pakviesti Popiežių "bet kuriuo metu". (Dėl šio pareiškimo V.Putinas buvo viešai išbartas Maskvos patriarchato.) Tačiau ir tarpvalstybiniuose Šventojo Sosto ir Rusijos santykiuose dar daug problemų, nes nesuderinti iki galo nei diplomatiniai reikalai (Maskvoje iki šiol, galima sakyti, nėra nunciatūros, o "nuncijus" arkivyskupas G.Curas turi tik "Vatikano atstovo" statusą); nėra kol kas pasirašyta ir jokia konkordatinė sutartis, kuri padėtų įtvirtinti teisinę Katalikų Bažnyčios padėtį Rusijos Federacijoje, tada būtų išvengta įvairių nesklandumų, pavyzdžiui, kai registruojamos naujos parapijos.
Tačiau kol kas, matyt, dar ne vieną sunkumą teks patirti atsikuriančiai Rusijos katalikų bendruomenei. Štai vasario 15 dieną Rusijos Valstybės Dūmoje, pasiūlius jos vicepirmininkui ultranacionalistui Vladimirui Žirinovskiui, pradėta svarstyti "padėtis, susidariusis dėl Katalikų Bažnyčios aktyvaus (!) prozelitizmo tradicinėje stačiatikių teritorijoje". V.Žirinovskio nuomone, reikia nebeišduoti vizų Vatikano ir naujai įkurtų diecezijų atstovams. (Kol kas dauguma Rusijoje dirbančių katalikų dvasininkų, tarp jų ir du vyskupai iš keturių, yra užsieniečiai.) Šie galimos katalikų diskriminacijos ženklai reikalauja kelti klausimą, ar Rusijoje kiek nors gerbiama sąžinės ir religijos laisvė, kuri turi būti pilietinės visuomenės egzistavimo pagrindas.

Mindaugas BUIKA

© 2002 "XXI amžius"