Ko dar sulauksime?
Valstybės atkūrimo - Vasario
16-osios išvakarėse dviejuose Lietuvos laikraščiuose teko perskaityti
du didžiulius straipsnius, kokių neteko skaityti jau senokai.
Lietuvos dienraštis "Kauno diena" išspausdino didžiulį
interviu su pretendentu į prezidentus K.Bobeliu, rusų kalba išeinančiame
savaitraštyje "Litovskij kurjer" irgi visą puslapį užėmęs
straipsnis "Maniakiškai depresyvi istorija". Net ir
užgrūdintam mūsų "nepriklausomos" žiniasklaidos žmogui,
perskaičius šiuos du straipsnius, pirmiausia apima pašėlęs juokas,
vėliau - nuostaba ir pasipiktinimas tuo, kaip atkakliai ir tikslingai
vadinamiesiems rusakalbiams Lietuvos piliečiams brukamas Lietuvos,
kaip nepriklausomos valstybės, neigimas ir niekinimas. Dar niekur,
netgi sovietų okupacijos laikais neteko girdėti, kad koks nors
partinis tūzas ar politinis veikėjas taip save keltų į aukštybes:
prisiskirtų sau visus įmanomus nuopelnus ir pareikštų esąs "tyras
kaip krištolas", neturintis nė mažiausios dėmelės, o braudamasis
į prezidento postą nesiekiąs jokios garbės, nes tos garbės jau
ir taip turįs "per akis". Mat ne tik chirurgijoje, bet
ir politikoje esąs pasiekęs nepaprastų laimėjimų. Pasirodo, buvęs
net "egzistencinės vyriausybės vadovas"! Kada ir kur
egzistavo tokia "egzistencinė" vyriausybė, matyt, žino
tik pats pretendentas. Tokio pobūdžio savęs liaupsinimui skirta
net pusantro dienraščio puslapio. Manau, būtina pacituoti vieną
dienraščio žurnalisto klausimą ir atsakymą į jį.
Kodėl juoda katė perbėgo Jūsų ir prezidento Valdo Adamkaus
kelią?
Jokia katė neperbėgo mūsų kelio. Nuo Amerikos laikų mes nebuvome
socialiniai draugai, mes nemažai bendravome, tačiau išsiskyrė
mūsų pozicijos, kai jis rinkimuose į prezidentus rėmė S.Lozoraitį.
To daryti aš negalėjau, nes jo interesai buvo labiau artimi kitų
valstybių tarnyboms nei Lietuvai. Paskaitykite laikraščius, knygas
ir suprasite, kam dirbo abu Lozoraičiai. Tą knygą išleido politiniai
tremtiniai ir kaliniai. Aš su ja neturėjau nieko bendro, bet iškėliau
kai kuriuos užkulisių dalykus.
Čia ir atsiskleidža visa K.Bobelio esmė - niekinti ir šmeižti
visus, net ir mirusiuosius, kurie nesutiko ir nesutinka su jo
nuostatomis ir veikla. Deja, ta jo veikla susijusi tik su viena
pozicija - įsiteikti buvusiems komunistams. Pakanka tik pažvelgti,
kaip nušvinta Č.Juršėno veidas, kai jis pirmininkaudamas Seimo
posėdžiui iškilmingai praneša: "Kalbės daktaras Kazys Bobelis!"
Č.Juršėnas puikiai žino, jog daktaras absoliučiai nieko naujo
nepasakys, nieko nepasiūlys, o tiktai pakeiksnos konservatorius.
Tik labai nedoras žmogus gali remtis politinių kalinių grupelės
"knyga" ir straipsniais, juodinančiais amžinos atminties
Stasį Lozoraitį. Visi žino, kam atstovauja ir kas užsakė K.Bobelio
minėtą "knygą". Beje, nežinia ką, kalbėdamas apie abu
Lozoraičius, pretendentas turėjo galvoje: ar buvusį prieškario
Lietuvos užsienio reikalų ministrą velionio Stasio Lozoraičio
tėvą, ar dabartinį Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto - S.Lozoraičio
brolį? Tai jau daugiau nei cinizmas. Antra vertus, gal ir gerai,
kad toks K.Bobelio interviu pasirodė kaip tik dabar. Gal pagaliau
daugeliui, kurie vis dar laiko daktarą didžiuoju gelbėtoju, atsivers
akys ir ausys. Tarsi vieno gelbėtojo nepakaktų. To, kuris buvo
nuvykęs į saulėtąją Uzbekiją pas savo partinį bičiulį esą stiprinti
Vilniaus ir Taškento ekonominių ryšių. Pravartu priminti, jog
dar kandidatuodamas į prezidentus Gelbėtojas Nr.1, žurnalistų
paklaustas, ką iš dabartinių pasaulio politikų jis laikąs pavyzdžiu,
pirmiausia paminėjo Uzbekijos prezidentą Islamą Karimovą. Premjeras
tikriausiai žinojo, kur važiuoja. Uzbekijos komunistų partijos
vadai, kaip paaiškėjo jau atėjus į valdžią M.Gorbačiovui, buvo
labiausiai korumpuoti iš visų buvusių SSRS respublikų. Neregėta
korupcija Uzbekijoje ypač suklestėjo L.Brežnevo valdymo metais,
o tuometinis Maskvos statytinis - irgi geras A.Brazausko pažįstamas,
grobęs ne milijonus, o milijardus Šarafas Rašidovas ir jo klanas
už tą plėšikavimą, tikrąja to žodžio prasme, atsipirkdavo liaupsėmis
didžiajai rusų tautai ir asmeniškai Leonidui Iljičiui. Štai viena
Š.Rašidovo reliacija, pasakyta Kremliuje SSKP XXV suvažiavime:
Su pasididžiavimu apžvelgdami nueitą kelią, - kalbėjo Šarafas
Rašidovas, - kūrybos ir darbo pergalių kelią, tarybiniai žmonės
žino, jog tuo keliu juos veda Komunistų partija, vadovaujama lenininio
Centro Komiteto su draugu Leonidu Brežnevu priešakyje. Darbininkų
dinastijos sūnus, komunistų partijos sūnus Leonidas Iljičius nusipelnė
mūsų liaudies, viso pasaulio darbo žmonių karštą meilę, simpatijas
ir pagarbą. Jis ne tik įžymiausias, bet ir įtakingiausias mūsų
laikų veikėjas. Rytų išminčiai sakydavo: "Kada valstybei
vadovauja išmintingas, savo liaudį mylintis, apie savo šalies
geresnę ateitį mąstantis žmogus, tai didelė laimė ir valstybei,
ir liaudžiai". Ir toliau: Uzbekistano kompartijos XIX suvažiavime
buvo nuspręsta šiais metais duoti 5,3 mln. tonų medvilnės, o iki
dešimtojo penkmečio pabaigos padidinti jos derlių iki 6 mln. tonų.
Argi tai neprimena buvusių mūsų partinių vadų kalbų? Premjeras
galėjo Taškente atgaivinti tuos malonius prisiminimus. O dėl ekonominių
ryšių, tai jie tokie mizeriški, jog net kalbėti apie juos neverta.
Be to, "iškiliausias pasaulio politikas" ir už tas iš
Lietuvos pateikiamas prekes nemoka.
Visai kitokio pobūdžio kažkokio
Olego Fiodorovo, nuolatinio "Litovskij kurjer" autoriaus,
straipsnis "Maniakiškai depresyvi istorija", parašytas
remiantis geriausiomis sovietinės imperijos besiilginčių veikėjų
ir istorijos klastotojų tradicijomis. O.Fiodorovas rašo: "Priimta
laikyti, jog Lietuvos valstybė buvo atkurta 1918 metais. Tačiau
aš manau, kad Lietuvos nacionalinė valstybė 1918 metais paprasčiausiai
buvo ne atkurta, o sukurta (šiuos žodžius publikacijos autorius
išryškina), kaip ir Latvija bei Estija, nes Didžioji Lietuvos
Kunigaikštystė buvo daugianacionalinė valstybė, kurios oficiali
kalba buvo senoji rusų (arba senoji baltarusių - jeigu norite)
kalba". O mūsų didieji kunigaikščiai buvo nežinia iš kur
atsibastę ("nevest kakogo rodu - plemeni"). O.Fiodorovas
net abejoja 1918 metų Lietuvos Tarybos paskelbtu Vasario 16-osios
Aktu ir kartoja jau sovietinės okupacijos ir kai kurių dabartinių
tos okupacijos besiilginčių istorikų samprotavimus, jog, tik okupacinės
vokiečių valdžios malone sutikus pakviesti į Lietuvos karaliaus
sostą Vokietijos princą Urachą, Berlynas pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Todėl, anot O.Fiodorovo, Lietuvos nepriklausomybės dieną "jeigu
jau taip jums norisi", reikia skelbti ne Vasario 16-ąja,
o bent jau kovo 23 dieną, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II
pasirašė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą...
Aišku, šio didžiulio straipsnio autorius atsigręžia ne tik į istoriją,
bet ir į nūdieną. Giria sausio 13-ąją per valstybinį radiją kalbėjusius
Kovo 11-osios keturis signatarus, kurie esą tuomet nežinojo sausio
13-osios užkulisių. Tie "užkulisiai" verti "ypatingo
studijavimo". Ir galima neabejoti - tokios "studijos"
netrukus pasipils. Mat neokomunistams ir marksistinius mokslus
baigusiems istorikams atėjo tikras aukso amžius.
Atkuto visos ne tik neokomunistinės,
bet ir bolševikinės jėgos. Geriausias to pavyzdys - Vilkaviškio
rajono savivaldybės valdybos sprendimas vieną Gižų miestelio gatvę
pavadinti kolaboranto ir Lietuvos partizanų žudiko, vėliau vaikams
eilėraščius rašiusio Kosto Kubilinsko vardu. Tai akivaizdus ne
tik K.Kubilinsko, bet ir visų okupacinio režimo kolaborantų pašlovinimas
ir moralinių patriotinių nuostatų paniekinimas. Galima priminti,
jog K.Kubilinskas (MGB slapyvardis "Varnas") drauge
su kitu būsimuoju sovietiniu "eiliakaliu" Adolfu Skinkiu
1948 metais buvo MGB užverbuoti ir 1949 metais pasiųsti į Dzūkiją
su užduotimi - sunaikinti legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą
Ramanauską-Vanagą. 1949 m. kovo 7 d. K.Kubilinskas ir A.Skinkys
nušovė vado A.Ramanausko-Vanago pavaduotoją Benediktą Labenską-Kariūną.
Dabar "tarybiniai" rašytojai ir kritikai kalba ir rašo,
jog K.Kubilinskas atgailavo dėl šio niekšiško poelgio, esą jį
visą laiką graužusi sąžinė ir todėl skandino savo neviltį degtinėje,
nuo ko anksti ir mirė. Iš tiesų K.Kubilinkas savo autobiografijoje,
paskelbtoje 1967 metais "Vagos" leidyklos išleistoje
knygoje "Tarybų Lietuvos rašytojai", skirtingai nuo
kitų "tarybinių" rašytojų ir poetų negiedojo šlovinimo
giesmių partijai, kaip darė jo kolegos, kaip pavysdžiui, V.Reimeris
ir panašūs į jį. Partizanų žudikas rašė:
Taip gyventi nesugebėjau ir aš, daugelio skaudžių savo klaidų
kaltininkas. Į viską aš puldavau karštai, spontaniškai, neapgalvotai.
O kiekvienas neapgalvotas šuolis ir žingsnis skaudžius pėdsakus
palieka širdyje ir sąžinėje. Kiekvieną sunkią klaidą dar sunkiau
atitaisyti. Tuo metu, kai aš per visus klerikalizmo ir nacionalizmo
raistus bridau į tiesą, mano draugai, mano bendraamžiai, eidami
tiesiu keliu, nuėjo labai toli. Ir aš likau lyg pavėlavęs paukštis,
tačiau ne tas simbolizmo giesmių paukštis, kuris audroje beviltiškai
plakas į priekį.
A.Skinkys neminimas abiejuose "Tarybų Lietuvos rašytojų"
leidiniuose, išleistuose 1967 ir 1984 metais. Kitos liaudies poetės,
1940-aisiais atvežusios Stalino saulę iš Maskvos, eiles kas rytą
ir vidurdienį skaito graudžiai dūsaudami laidos "Kaip žmonės
gyvena" vedėjai. Taip ir gyvename.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"