XXI amžius

Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė

3. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Karinė prievolė SSRS įstatymų šviesoje ir tikrovėje

Bendruose SSRS ginkluotųjų pajėgų kariniuose Įstatuose buvo numatytos drausmės nuobaudos kareiviams, jūreiviams, seržantams ir viršiloms. Jie galėjo būti baudžiami pastaba, papeikimu, griežtu papeikimu; panaikinimu eilinio laisvadienio už dalinio teritorijos ar už laivo į krantą; būti paskirtas be eilės į tarnybinį budėjimą (išskirtinai paskiriant į budėjimą (karaulą) iki penkių budėjimų, vachtą - iki penkių kartų; areštu, sulaikant areštinėje dešimt parų; pirmūno ženklo atėmimu; jefreitoriaus (vyresniojo jūreivio) karinio laipsnio panaikinimu. "Bausmės už karinės drausmės pažeidimus" Įstatų 43-ajame punkte parašyta, kad leidžiama dalinio vadui, remiantis turimos valdžios įgaliojimais, panaudoti bet kokią bausmę, kuri, jo nuomone, padarytų didžiausią auklėjamąjį poveikį prasižengusiam šauktiniui.

Armija - bukagalvių gauja

Pragarišką įtampą ir skausmą kentė lietuviai šauktiniai. Į namus norėjosi sugrįžti sveikam. Kiekvienas Donato Stralecko rašytas laiškas į namus tarsi šaukėsi pagalbos: "Neduok, Dieve, papulti ten, kur tarnyba ne pagal "ustavą", kur vadovauja "seni kareiviai", kur amžinai nevalgęs, pamiegi vos porą valandų per parą ir vėl dirbi!" "Rankos tokios, kad tik sulenki pirštus - ir oda trūksta", "Čia ne valgai, o ryji", "Šiandien mums sekmadienis. Gal koks ketvirtas šiais metais. Visi kiti - tik "voskresnik, subotnik..." Jei būna koks pusvalandis laisvo laiko, tai renkam pakalnutes, mat koks karininkas nori žmonai ar draugei padovanoti".
Būta ir atviresnių Donato laiškų: "Muša kur pagavę. O už ką? Velniai juos žino, sako, kad taip reikia", "Perkamųjų negausi, tik pasirašai, kad gavai", "Užvakar nušalau ausį, tai dabar kaip dramblio", "Apie armiją galėčiau pasakyti, kad tai bukagalvių gauja", "Kalbi - blogai, tyli - dar negeriau", "Labai dažnai budintis karininkas būna girtas, tuomet gesini ir gesini per naktį "gaisrus...", "Į namus norisi sugrįžti sveikam. O nelaimingų atsitikimų čia būna..." Donatas į armiją buvo pašauktas 1985-ųjų rudenį. Kovo mėnesį gavusi slogų sūnaus laišką, motina Stefanija Straleckienė savo nerimą išsakė kariniame komisariate. Sulaukė atsakymo, kad užaugino veršį, nieko nesigaudantį, bijantį atsitraukti nuo mamos sijono ir dabar besiseiliojantį susidūrus su sunkumais. Motina pamanė, gal sūnų graužia namų ilgesys, o pradžia svetur visada sunki... Vis dėlto širdy liko neramu. Nujautė motinos širdis. Atitarnavo Donatas aštuonis mėnesius ir dešimt dienų. Nužudė jį 1986 m. liepos 7 d. Telegrama atėjo iš Amūro srities (k/d 51928). Į Lietuvą Donato kūną karste atvežė kapitonas ir du kareiviai. Kapitonas prisistatė esąs prokuratūros darbuotojas, o kareiviai - iš kito dalinio ir pasakė, kad žūties aplinkybių nežino. Vėliau paaiškėjo, kad visi buvo iš to paties dalinio. Atidengę karstą, artimieji pamatė tepaluotą, apveltą žemėmis, sulaužytą, sudaužytą, perkirstu veidu Donatą. Po kreipimosi į Gynybos ministeriją, tėvus kvietė pasikalbėti į komisariatą. Atvykęs į namus tardytojas S.Garanovičius liepė atiduoti Donato laiškus. Pasiūlius kopijas, atsisakė. Po kurio laiko tėvų namuose vėl ieškota laiškų, paimti keli Donato draugų S.Straleckienei rašyti laiškai. Donato tarnybos draugas V.Kuzminas motinai papasakojo, kad jos sūnų mušė dažnai. Pasiskųsti negalima, nes paskui esą lydės nepaliaujama panieka, o karininkai žiūrės kaip į nenormalų. "Kol pats buvau dalinyje, "seniai" vengė viešai mušti Donatą, o man išvykus teišgyveno mėnesį", - kalbėjo V.Kuzminas S.Straleckienei, tačiau pakartoti tų parodymų teisme nesiryžo.
1987-ųjų sausio 26 d. Svobodno mieste vyko teismo posėdis, pirmininkaujant majorui Z.Gulevičiui. Kaltinimas tyčine žmogžudyste sunkinančiomis aplinkybėmis Aleksandrui Vorčilai buvo pakeistas į kaltinimą be sunkinančių aplinkybių. A.Vorčila nuteistas vienuolikai metų.
Parašius kasacinį skundą, karo tribunolas vyko Chabarovske gegužės 19 dieną. Keletas karo tribunolo ištraukų: "A.Vorčila privertė jauną kareivį Beresniovą prikalti jo batams padus, po to jam smogė kumščiu ir du sykius spyrė į kaklą batu... po to vertė jį suvalgyti kondensuoto pieno likučius su šiukšlėmis, o atsisakius kelis kartus spyrė batu į sprandą... Virėjui Karimovui atsisakius atnešti duonos, cukraus ir užplikytos arbatos, smogė delnu į veidą, kumščiu vožė į krūtinę ir batu į koją... Liepos 7 dieną, apie vienuoliktą valandą, dalinio autoparke Vorčila pareikalavo iš jam pavaldžių eilinių Stralecko, Sytovo ir Fasachovo gauti jam cigarečių. Įsitikinęs, kad reikalavimas nebus išpildytas, nusivedė šiuos kareivius į akumuliatorinę. Čia du sykius vožė kumščiu į krūtinę Fasachovui, paskui kirto delnu į veidą ir du sykius kumščiu į krūtinę Straleckui, dėl ko šis sulinko, tada spyrė Sytovui į krūtinę, į ranką. Suprasdamas savo veiksmų pavojingumą ir būdamas abejingas jų pasekmėms, jis vis dar susilenkusiam Straleckui kumščiu ir batu smogė į krūtinę ir spyrė bato kulnu į kaklą, dėl ko šis, netekęs sąmonės, susmuko ant grindų, o tuo momentu vėl smogė į krūtinę Sytovui. Dėl sunkių sužalojimų Straleckui išsiliejo kraujas į minkštuosius audinius, į kaklo liaukas, į kairiojo širdies skilvelio priekinės sienelės raumenį, dėl ko jis vietoje mirė".
Eksperto psichiatro išvadoje parašyta:"A.Vorčila buvo ir yra psichiškai sveikas". Jam 1987 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu skelbiama trylikos metų griežto režimo pataisos darbų kolonijoje bausmė. Vietoj komentarų: "Po teismo posėdžio pirmininkas nusivedė mane į savo kabinetą ir išėmė iš seifo pundą teismo nuosprendžių kopijų. Parodė man: tai buvo nuosprendžiai vien dėl žmogžudysčių armijoje - toje vienoje apygardoje ir tik to vieno teisėjo! Netekau žado. Juk tai tikriausia skerdykla! Besklaidydama atkreipiau dėmesį į bausmes: nuo ketverių iki septynerių metų, kelios - po trejus. Tik vienas nuosprendis - vienuolika metų: kiek žiaurumo, sadizmo, brutalumo... kiekvienas prisilietimas prie šios temos - nauja kančia. Gal nebūtų taip, jei žinotum, kad tik mano vaiko toks likimas... Buvau Maskvoje 1990 m. rugsėjo 8-9 dienomis, žuvusiųjų kareivių motinų suvažiavime, mačiau tą skausmo jūrą. Tai klaiku! Jiems tik gyventi ir gyventi! Neleido. Užsmaugė, sutrypė - ir už ką? Mano sūnų - už cigaretę..." (Stefanija Straleckienė).
Kitas atvejis rodo, kad karininkais į kareivių žūtis neretai žiūrėdavo tarsi į inventoriaus nurašymą. Antanas Stakvilevičius į sovietų armiją paimtas iš Alytaus rajono Simno 1959-ųjų spalį. Dirbo Simno tarybiniame ūkyje, vakarais lankė vidurinę mokyklą. Laiškuose nesiskundė dėl sunkios tarnybos, nes lengvo gyvenimo nebuvo matęs. 1948 metais su tėvais buvo ištremtas į Azamajaus rajoną, Irkutsko sritį. Ten prabėgo jo vaikystė ir paauglystės metai. Kartą parašė, kad "pastoviai nori valgyti" ir kad šilta "tik po kareivišku diržu". Artimieji gavo žinią, kad žuvo 1961 metais (Primorės kraštas, k/d 08374B). Palaidotas Spasko Dalnio gyvenvietėje. Parvežti į Lietuvą neleido. Mirties liudijime parašyta, kad jam sutrupintas kiaušas ir sužalotos smegenys. Karininkai aiškino, kad, grįžtant iš pratybų, apvirtusi mašina ir žuvę du kareiviai, kad tokių nuostolių norma esanti 3 proc.
Šiurpina Tautvydo Kasiulevičiaus atvejis. Jis buvo pašauktas į sovietų armiją 1962-ųjų rudenį. Tarnavo Čerkasų mieste Ukrainoje. Jis buvo baigęs Kauno narų mokyklą, tad armijoje teko daug pabūti po vandeniu. Tautvydas rašė, kad sykį Dniepro upėje skendo tankas, ir jis, naras, išgelbėjo du tankistus. Už tai gavo devynias dienas atostogų. Tačiau begelbėdamas pajuto, jog nebegali iškilti į viršų, lynas nebeorientuoja, nuo laivo ima atsiskirti. Apimtas baimės, iš visų jėgų atsispyrė, nutraukė virves ir iškilo į paviršių. Paaiškėjo, kad lynas, kuriuo jis nusileido į dugną, buvo nupjautas. Pamatę jį iškylant iš vandens, kareiviai laive ėmė juoktis ir klausinėti: kaipgi tu iškilai? Tų devynių dienų atostogų jis taip pat negavo, nes prasidėjo manevrai. Per manevrus maistas kareiviams buvo vežamas mašina. Tautvydas įlipo į mašiną paskutinis ir, pasak kariškių, dar jam neatsisėdus, mašina truktelėjusi, dėl ko jis kritęs galva žemyn. Dar stipriai laikėsi už borto, nes delnai buvo smarkiai išdraskyti. O gal jį kas stūmė lauk, o jis laikėsi įsikibęs į bortą, grūmėsi už gyvybę? Mirė 1963 m. gruodžio 3 d. Kijevo karo ligoninės Neurochirurgijos skyriuje. Kartu tarnavęs lietuvis iš Ariogalos sakė, kad tiesą galės atskleisti gal po 15 metų. Mirties liudijime parašyta: "Galvos smegenų sutrenkimas, kraujo išsiliejimas į smegenis".

Už tėvo klaidas sūnus sumokėjo savo gyvybe

Valdą Macijauską nužudė 1984 metais Lietuvoje, Marijampolės rajone, Kalvarijoje. Į karinę tarnybą jis išėjo 1984-ųjų gegužės 12 d. ir tarnavo netoli namų esančiame desantininkų dalinyje. Valdas buvo geras mokinys, sportininkas, po armijos ketino studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Jo tėvas, papulkininkis, buvo žiaurus ne tik šeimai, bet ir kareiviams. Tėvas, žinodamas, kas vyksta armijoje, sudarė sąlygas Valdui atlikti tarnybą pas save. Manė, kad bus lengviau. Deja... 1984 m. spalio 17-ąją Valdą nužudė. 1985 m. birželio 20 d. Kauno karo tribunole du kartus ir Rygoje du kartus buvo pripažinta, kad V.Macijauskas buvo nužudytas. Paskyrus prokuroro pavaduotoją nužudymo bylai vesti, Maskvos vyriausioji karinė prokuratūra viską falsifikavo ir priėmė galutinį sprendimą, kad Valdas nusižudė.
Valdą kartu su kitais šešiais pirmus metus tarnaujančiais kareiviais kėlė naktimis iš miego, vedė į tualetą, ten mušė, kankino, atiminėjo maistą, pinigus. Valdą mušė net pats kuopos vadas Tarasiukas, po laidotuvių iškart dingęs iš dalinio. Mušė "seniai" kareiviai ir seržantai. Už Valdo sumušimus kareiviai ir seržantai buvo pasmerkti komjaunimo susirinkime, už tai jie buvo verčiami šliaužti per aikštę. V.Macijauską užmušė, paskui pakorė, inscenizuodami savižudybę. Per laidotuves ir Vėlines prie Valdo kapo budėjo saugumo darbuotojai. Maža to, dalinio vadovybės iniciatyva, dalyvaujant Marijampolės saugumo darbuotojams, buvo sukviesti Kalvarijos įstaigų vadovai, ir pulko vado pavaduotojas Orlovas apšmeižė Valdą, išvadindamas jį vagimi ir chuliganu, o po to saugumiečiai ir pulko vadovybė mokykloje ieškojo Valdo padarytų blogybių. Valdą charakterizavo nuotraukos garbės lentoje. Tada saugumo viršininkas Arbačiauskas išsikvietė Valdo motiną Laimą Macijauskienę ir liepė parašyti pareiškimą, kurį pats diktavo, idant galėtų nubausti mokytoją Sigitą Mačiulį, parašiusį motinai užuojautą dėl nužudyto sūnaus. "Laidotuvių nuotraukose Valdo plaštakos aptvarstytos, jos buvo sumuštos, pajuodusios, skruostas praskeltas, veidas apibrozdytas, prie lūpų - sumušimai. Štai tokį sūnų aš parsivežiau iš supuvusios sovietų armijos, iš desantininkų dalinio, kuriame tarnavo jo tėvas, toks pat kareivių mušikas, kaip ir kiti sovietų karininkai. Šešerius metus reikalavau, kad būtų teisiami sūnaus žudikai Gorbuzovas, Zvonariovas ir Tretjakovas. Karinė prokuratūra leido man susipažinti su šešiais bylos tomais", - teigė L.Macijauskienė.
Gerbiami Lietuvos aukštus tarnybinius postus užimantys žmonės, prašome padėti kuo greičiau nustatyti tikrą mirties priežastį, skubiai atliekant lavono pakartotiną ekshumaciją ir išplėstinę - komisijinę medicininę ekspertizę. Juk jau devyni mėnesiai, kai teisybę gaubia voratinklis, kurio negalima suplėšyti ir rasti tiesą. Padėkite gauti mirties liudijimo originalą, kuriame būtų įrašyta pagrindinė mirties priežastis. Kodėl toks sunkus kelias į tiesą? Jei lietuviams lietuviai negali padėti, tai kas tada gali? Mūsų vaikus žudo, užmušinėja, o kaltininkams stengiamasi padėti, - rašė Angelė Šileikienė, gyvenanti Kaune, Partizanų gatvėje, 1989 m. spalio 3 d. Lietuvos SSR komunistų partijos pirmajam sekretoriui, Lietuvos SSR generaliniam prokurorui, Lietuvos SSR Teismo ekspertizės biuro viršininkui, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui, Jaunuolių karinės tarnybos prie LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, Lietuvos LKJS (komjaunimo) pirmajam sekretoriui.
A.Šileikienės sūnus Valdas Šileikis, gimęs 1968 metais, iki šaukimo į sovietų armiją gyveno su tėvais Kaune, Partizanų gatvėje. Nuo 1987 metų pavasario tarnavo Leningrado karinės apygardos Garbulovo desantiniame dalinyje. 1989 m. vasario 3 d. gauta telegrama, kad staiga mirė Valdas. Mirusiojo kūną parvežė tik 1989 m. vasario 7 d. mediniame karste. Kauno kariniame garnizone telefonu pasiteiravus, kodėl taip ilgai nepristatė lavono, atsakė, kad užtruko gamindami cinkuotą karstą. Lavoną parvežė mediniame karste (yra 30-ties liudininkų parašai). Tėvai gavo pažymą, kad lavonas parvežamas aklinai užlydytame cinkuotame karste. Mirties liudijimo niekas nedavė. Kopijoje parašyta diagnozė - subarachnodalinis kraujo išsiliejimas į smegenis. Bet tai ne diagnozė, o komplikacija. Tai pasunkino gauti leidimą laidojant Karmėlavos kapinėse. Palaidojus imta ieškoti mirties liudijimo originalo. Kilo įtarimas, kodėl nenurodyta pagrindinė mirties priežastis. Pagal skundą Leningrado karinės apygardos vyr. prokurorui 1989 m. kovo 2 d. buvo iškelta baudžiamoji byla mirties priežasčiai išaiškinti, prašoma leisti daryti ekshumaciją.
Prasidėjo atsirašinėjimai, žadėta ekshumacijos klausimą spręsti bylos pabaigoje, gavus ekspertų išvadą iš skrodimo protokolo, kurį surašė ekspertas Kovilkovas. Buvo vilkinama, kas sukėlė daugiau abejonių dėl tikros mirties priežasties. Pagaliau gautas raštas, kur patvirtinta mirties priežastis iš skrodimo protokolo, kurį surašė Kovilkovas. Po aktu pasirašę komisijos nariai Korsukovas, Macko, Giojevas ir pats Kovilkovas tvirtino, kad Valdui Šileikiui konstatuota įgimta dešinės vidinės miego arterijos sienelės patologija ir kad, šiai sienelei plyšus, prasidėjęs staigus kraujavimas sukėlė mirtį. Komisijos nariai net neįtarė, po kokiu suklastotu aktu pasirašė. Jei iš tikrųjų pasirašė? Leidimą ekshumacijai vilkino. Įvairaus rango asmenys ir įstaigos ilgai atsirašinėjo. Kai karinė Sertolovo prokuratūra 1989 m. balandžio 10 d. bylą nutraukė, buvo kreiptasi į Lietuvos prokuratūrą, 1989-aisiais balandžio 20 d. įteiktas skundas su prašymu, kad padėtų išaiškinti tikrąją mirties priežastį. Iki tol jokia Lietuvos prokuratūra pareiškimo nepriėmė, motyvuodama tuo, kad į karinius reikalus neturi teisės kištis. Į minėtą skundą Lietuvos prokuratūra neatsakė. Tik 1989 m. birželio 25 d. gautas raštas iš Leningrado karinės apygardos prokuratūros kaip atsakas į rašytą skundą Lietuvos prokuratūrai. Rašte patvirtinta anksčiau išsakyta mirties priežastis ir kad atlikti lavono ekshumaciją nėra reikalo. Vis delsta, kad lavonas labiau suirtų.
Tik SSRS liaudies deputatams E.Klumbiui, N.Medvedevui, A.Mickiui padedant, buvo iškelti pagrindiniai reikalavimai: išaiškinti mirties priežastį, išaiškinti, kur ir kieno įsakymu buvo atidarytas cinkuotas karstas, kas buvo daroma su lavonu, išsiaiškinti, ar organai tikrai yra V.Šileikio. Kilo įtarimas, kad V.Šileikio lavonas buvo be vidaus organų, buvo vežamas užlydytame karste. Buvo keliamas klausimas, kad lavoną ekshumuojant, teisinę medicininę ekspertizę atliktų ekspertai iš Leningrado, kurie pasirašė akte, liudijančiame mirties priežastį, ir Lietuvos ekspertai, kuriuos paskirs Lietuvos teismo medicininės ekspertizės biuras.
Pagal SSRS deputatų E.Klumbio, N.Medvedevo, A.Mickio pareiškimus, baudžiamoji byla iš Sertolovo prokuratūros išreikalauta į SSRS Vyriausiąją karinę prokuratūrą. Peržiūrėta, atšauktas bylos nutraukimas ir paskirta tirti naujai Leningrado karinės įgulos prokuratūrai tardytojui Tekunovui. Gautas raštas, kad visi reikalavimai bus iki galo įvykdyti, be teismo ekspertų komisijos, kuri tirs lavoną, bus leista dalyvauti ir liudininkams.
Iš Leningrado tardytojas Tekunovas 1989 m. rugsėjo 20 d. atvyko į Šileikių namus, esančius Kaune, Partizanų gatvėje, ir pranešė, kad lavono ekshumacija ir teisminė medicininė ekspertizė bus atliekama rugsėjo 22 dieną. Ją atliks tik Kauno teismo medicinos ekspertai, kad A.Šileikienės sesuo gerai pažįstanti juos, nes yra gydytoja ir turi patikėti tuo, ką ras kolegos gydytojai - teismo medicinos ekspertai. A.Šileikienė nesutiko. Ji pareikalavo, kad ekshumavus lavoną būtų atliktos lavono skeleto rentgeno nuotraukos, nes teigta, kad tokios nuotraukos nebuvo atliktos. Tardytojas Tekunovas užtikrino, kad šie reikalavimai bus įvykdyti, tik pirmiau turįs paskambinti į Leningrado karinę komendantūrą ir vyks į Vilnių teismo medicininės ekspertizės biurą. Kad viską suderintų, lavono ekshumacija iš rugsėjo 22 dienos buvo perkelta į rugsėjo 25-ąją, nors ekspertų komisija turėjo būti sudaryta ir iš anksto patvirtintas jų vardinis sąrašas prieš atvykstant į Kauną Tekunovui. Pats Kovilkovas, skrodęs V.Šileikio lavoną, toje komisijoje neturėjęs būti. Tai aišku kiekvienam. Dar tą pačią rugsėjo 20-ąją, po skambučio į Leningradą, Šileikiams pranešė, kad teismo ekspertai iš Leningrado komisijoje dalyvaus.
1989 m. rugsėjo 25-ąją pusė vienuoliktos Karmėlavos kapinėse buvo atkastas V.Šileikio karstas, dalyvaujant Lietuvos teismo medicinos ekspertui docentui Cėplai, tardytojui Tekunovui iš Leningrado ir jau minėtam ekspertui Kovilkovui, anksčiau skrodusiam lavoną. Karstą iškasus, doc. Cėpla Šileikiams pareiškė, jog šią dieną lavono teisminė medicininė ekspertizė nebus atliekama, nes dar neatvyko komisijos nariai, o rentgeno nuotraukos būsią atliekamos, kaip aiškino Kovilkovas, Teismo medicininės ekspertizės patalpose, atvežus portatyvinį rentgeno aparatą iš karo ligoninės. Kodėl reikėjo iškasti lavoną, jei dar neatvykę komisijos nariai ir nebuvo galimybės tuoj pat padaryti lavono skeleto nuotraukų? Ekspertizę numatyta atlikti rugsėjo 26 dienos rytą. Rugsėjo 25 dieną atvežus V.Šileikio lavoną į lavoninę Kaune doc. Cėpla į komisiją įrašė neurochirurgą Gvazdaitį ir pakvietė jį atvykti 26 dieną 10 val.
Tą suderino su profesoriumi Klumbiu. Taip pat buvo paskambinta Kauno III klinikinės ligoninės patologei - anatomei gydytojai Korsakienei nevykti į Teismo medicininės ekspertizės patalpas, paprašyta jos dalyvauti liudininke, skrodžiant lavoną. Rugsėjo 26-ąją prieš skrodžiant lavoną Kovilkovas pareiškė, kad rentgeno nuotraukos dar nebus daromos. Apgaulė buvo iš anksto apgalvota ir suderinta.
Iškasus lavoną ir atidengus karstą pastebėta, kad lavono galva labai juoda, o bendra išvaizda negali pakisti per devynis mėnesius. Kilo įtarimas, kad į lavoną suleista chemijos medžiagų, ardančių audinius. Doc. Cėpla pažadėjo, kad bus atlikta chemijos analizė. Nustatyta, kad širdis kažkaip keistai išskrosta, suvytusi, lyg būtų seno žmogaus, o blužnis - įpjauta du kartus skersai ir buvo atskirai nuo kitų organų. Viduje matėsi ištižę smegenys. Kiti organai nepažeisti. Pradėjus juos skrosti, net gleivinės rastos sveikutėlės.
Iš pradžių lavono išorės aprašymas buvo stenografuojamas, o pradėjus skrosti vidaus organus, stenografavimas baigtas.
Lavono kūno kairė pusė buvo labai mėlyna. Nugaros kairėje pusėje, ypač virš mentikaulio ir sprando srityje matėsi mėlynės, nors teismo medicinos ekspertai teigė, kad tai lavonui būdingos dėmės. Deja, tokių "lavono dėmių" nebuvo matyti ant kitų kūno vietų. Smurto žymės bylojo, kad vaikinas žuvęs nuo smūgių. Smurto vietose prapjovus audinius buvo susidarę krešuliai. Ekspertai visa tai neigė, motyvuodami, kad raumenys supuvę, nors vidaus organai ir jų gleivinės sveikos.
Prapjovę lavono dešinės pusės nugaros raumenis, ekspertai matė gerai išsilaikiusius raumenis. Kokių chemijos medžiagų suleista į raumenis kairėje nugaros pusėje, jei jie suiro? To ekspertai nenorėjo matyti.
Atidarius stuburo kanalą, nugaros smegenų kanale kaklo srityje, kaip tik toje vietoje, kur buvo hematomos, apie 10 cm ilgio kanalo sienelių spalva buvo ruda. Ekspertai teigė, kad dėl puvimo taip atsitiko. Kodėl nepuvo visas kanalas, o tik 10 cm ruoželis. Puvimo procesų ten nepastebėta, tik vietomis matėsi krešuliukai ir apdžiūvusios rudos spalvos apnašos. Mirties priežastis aiški - žuvo nuo smūgių į kaklo srities stuburo dalį dėl kraujo išsiliejimo į stuburo smegenis. Ekspertai tikra mirties diagnoze abejojo: kraujas gal ir buvęs, bet praėjo daug laiko, tvirtai teigti negalį. Tą patvirtintų, jeigu rastų žudiką. Jie nenorėjo įvardyti tiesioginės mirties priežasties.
Pasak neurochirurgo Gvazdaičio, kraujas į nugaros smegenų kanalą negalėjo patekti kitokiais būdais, tik dėl galimų smūgių. Doc. Cėpla aiškinosi, kad jam nekilo mintis, jog į lavoną yra įdėti kito žmogaus organai, o nustatyti organų tapatumą ir chemijos analizės tyrimus jam tardytojas nenurodęs. Bylos medžiaga buvo iš anksto parengta, ekspertai buvo susipažinę ir perskaitę, kad vidaus organai išskrosti ir aprašyti. Skrodė Kauno teismo medicinos ekspertai, kurie iš pat pradžių buvo neobjektyvūs. Kaip galėjo jiems nekilti mintis, kad organai įdėti, jei byloje susipažino, kad atidengtas cinkuotas karstas kelyje. Kaip nekilo įtarimas, kad į V.Šileikio lavoną įdėti kelių žmonių organai, nes atskirai buvo smegenys, širdis, blužnis ir visas komplektas neskrostų vidaus organų?..
Akivaizdžiai susidurta su teismo medicinos ekspertų nesąžiningumu. Ir tai buvo daroma sąmoningai. Klastočių, nurodant žuvimo priežastį, yra tiek, kad jau niekas niekada jų suskaičiuoti nebeįstengs.
Išvados: Pagal SSRS ginkluotųjų pajėgų skelbiamus Karinio statuto įstatymus, lietuviai šauktiniai stengėsi "vykdyti karinę pareigą" net "mirties pavojaus akivaizdoje", būdami visuotinės betvarkės sovietų armijoje akivaizdoje. Neretas vadovavosi savo ir aplinkinių nuostata, kad "nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis", įsitikindavo, jog "nieko nėra gyvenime baisesnio, kaip tarnauti sovietų kariuomenėje", išvysdavo smurto ir nužmogėjimo mokyklą, jautė nuolatinį pažeminimą, nors stengėsi išlikti orūs, nekerštavo.
Išnaudodavo visas galimybes, jiems privalomas tvarkai ir drausmei palaikyti, net jei būdavo daužomi diržų sagtimis ir "auklėjami" kitomis priemonėmis. Net ir poilsio metu pirmus metus tarnaujantys kariai negalėjo pailsėti. "Seniai" beveik kasnakt kelis kartus juos keldavo iš miego, kartais net iki pusryčių nelikdavo laiko pamiegoti. Kiek taip psichologiškai galima ištverti? Pirmus metus tarnaujantys kariai miegojo viršutiniuose gultuose, o vyresnieji - apatiniuose, ir šie liepdavo ilgai šokinėti aukštyn-žemyn, šaukdami: "padjom", "otboj".
Kareiviai slėpė nuo karininkų tokį "senių" elgesį su jais, nors, aišku, šie viską žinojo, bet nesiėmė priemonių padėčiai taisyti. Pasiskundę kareiviai buvo terorizuojami dar labiau ir neretai tas baigdavosi tragiškai. Karininkų abejingumas drausmei ir tvarkai dalinyje, neretai jų, ne tik kareivių, girtavimas, "leido nežabotai savivalei" klestėti. Šią savivalę kentė ir sportiški, fiziškai užsigrūdinę jaunuoliai, ir turintys negalių. Paradoksalu, kai, išnaudojęs visas galimybes draugams išgelbėti, kareivis nužudomas.
Sovietų kariuomenėje įvykdavo nelaimingų atsitikimų dirbant, per manevrus, bet čia - nežabotos žudynės! Kur ta skiriamoji riba, jei žmogžudystė buvo priskirta prie nelaimingo atsitikimo ar žūties, "vykdant pareigą"? Budriai buvo saugomas sovietų kariuomenės įvaizdis. Nužudytą kareivį lydėdavo būrio karininkai ir kareiviai, buvo klastojamos mirties pažymos, liudijimai, ekspertai "žinojo, kokią diagnozę rašyti" ir kaip slėpti mirties tikrąją priežastį. Tuo visada pasirūpindavo Maskvoje "sėdintieji". Ir nesvarbu, kur buvo nužudytas kareivis: ar Lietuvoje, kur tarnavo jo tėvas, ar kitame SSRS kariniame dalinyje, ar sausumoje, ar aviacijoje, ar laivyne. Ypač pokario metais teisybės ieškojimas nualindavo ir įskaudindavo artimuosius.
Mirties liudijimo tada neretai negaudavo, nežinojo ir kapo, nes nebuvo numeracijos, o vietos komisariatuose Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo jokio dokumento, liudijančio apie vieno ar kito kareivio mirtį. Iki 1960-ųjų yra nemažai atvejų, kai nežinoma kareivio palaidojimo vieta, nes karo prievolininkai neįtraukiami į kapų registracijos knygą, negautos mirties pažymos, o jei ir gautos, tai žuvimo priežastis - nelaimingas atsitikimas, ir telegrama - jau palaidotas, arba "karstas užlydytas - kategoriškai uždrausta jį atidaryti".

Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ