XXI amžius

Bažnyčia pabrėžia globalinės ekonomikos humanizavimo svarbą

Didelio dėmesio susilaukė JAV, Kanados ir Lotynų Amerikos šalių sausio 28-30 dienomis Vašingtone surengta tarptautinė konferencija "Humanizuoti globalinę ekonomiką", kurioje kartu su ganytojais dalyvavo apie 100 įvairių sričių ekspertų. Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupas Viltonas Gregoris tai pavadino "precedento neturinčiu susitikimu", kuriuo pradedamas konstruktyvus dialogas apie "globalizacijos žmogiškąjį ir moralinį dėmenis".
Dalyviai aptarė nemažai problemų: darbo proceso teisingumą, migraciją, globalizacijos įtaką gamtai, globalinę prekybą, prekybos barjerus, paramą neturtingoms šalims, užsienio investicijas, vyriausybių korupciją ir kaip suteikti vargingiems žmonėms galimybę patiems spręsti savo likimą. Konferencijoje pranešimus skaitė Pasaulio Banko pirmininkas Džeimsas Volfensonas, Tarptautinio valiutos fondo valdantysis direktorius Horstas Kioleris, Pasaulio Prekybos Organizacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Polis Anri Ravjė ir kiti žymūs ekonomistai, verslo, bankininkystės ir politikos veikėjai.
Konferencijoje buvo pažymėta, kad globalizacija dar tik prasideda, todėl, analizuojant šį ilgą bei nelengvą procesą, turės įdėti nemažai pastangų ir vyriausybės, ir ekonomikos bei finansų institucijos, ir viešosios nuomonės formavimo instancijos, tarp jų - ir Bažnyčia. Konferencijos atidarymo šv. Mišias Vašingtono Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje aukojo Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makerikas. Per homiliją jis sakė, kad Jėzaus "nuostabus istorinis" pavyzdys, kai reikia pamaitinti alkstančius ir suteikti pastogę benamiams, lieka "pagrindiniu egzaminu viskam, kas yra daroma". Bažnyčia, remdamasi savo socialiniu mokymu, dalyvauja debatuose dėl rinkų globalizavimo, nes "tai, kas vyksta Volstryto (Niujorko finansinio kvartalo) patalpose, daro įtaką tam, kas vyksta Brazilijos favelose (lūšnynų kvartaluose).
Savo pranešime Tarptautinio valiutos fondo vadovas H.Kioleris kritikavo turtingų šalių skiriamas subsidijas žemės ūkiui, nes tai dirbtinai sumažina žemės ūkio produktų kainas, o kartu užtveria kelią į pasaulio rinką daugeliui vargingų šalių, kurios neturi lėšų žemės ūkiui papildomai finansuoti. Šis pavyzdys aiškiai parodo, kodėl gilėja ir plečiasi praraja tarp turtingų ir vargingų šalių pasaulinės prekybos globalizacijoje ir kad šią padėtį būtų galima iš esmės pakeisti, priėmus atitinkamus tarptautinius susitarimus. H.Kioleris sakė, kad toms šalims, kurios siekia išbristi iš skurdo, reikia pačioms pradėti reformas ir pertvarkyti ūkį taip, kad jis taptų efektyvesnis. Tačiau to nepakanka, nes šios pastangos bus sėkmingos tik tada, jeigu jas "lydės stipri, greita ir visapusiška tarptautinės bendruomenės parama".
Visos šalys donorės turi įsipareigoti skirti Jungtinių Tautų Organizacijos pasiūlytą 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto (BNP) normą besivystantiems kraštams remti. Dabartinis vidurkis - 0,22 proc. BNP - yra "nepriimtinai žemas", be to, tarp šalių donorių "Jungtinės Amerikos Valstijos yra sąrašo gale, nes užsienio paramai skiria tik 0,1 proc. BNP". Subsidijas žemės ūkiui, kurias skiria Japonija, JAV ir Europos Sąjunga, H.Kioleris laiko "nesąžiningomis", nes jos skiriamos iš esmės "marginalinei veiklai", iš kurios naudą turi nedidelė gyventojų dalis. (Žemės ūkyje darbuojasi tik 3-5 proc. minėtų šalių gyventojų.) O juk šios subsidijos sužlugdo konkurencijos neatlaikantį vargingų šalių žemės ūkį, kuriame dirba 30-50 proc. gyventojų ir kuris yra svarbi tų valstybių ekonomikos dalis.
Žymus Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Džefris Saksas, vienas iš tų, kuris aktyviai ragino, kad būtų nutraukta pasaulio vargingiausių šalių užsienio skola, sakė, jog amerikiečiai buvo šokiruoti, kai sužinojo, kad JAV parama besivystančioms šalims sudaro dabar mažiau nei dešimtadalį procento BNP. "Amerikiečiai nori padėti daugiau, ir jiems labai nemalonu žinoti, kad šiuo atžvilgiu tarp visų šalių donorių JAV užima paskutinę vietą. Esant tokiai prieštaringai padėčiai, reikia plėsti Bažnyčios dialogą su atsakingais politikos, ekonomikos ir finansų srities veikėjais, kad kova su skurdu pasaulyje būtų koordinuota.

Investicijos į žmones - pažangos garantas

Visos pastangos išvystyti naujas globalinės paramos ir valdymo struktūras bus mažai naudingos be "didelio masto naujų investicijų į žmonių gebėjimų plėtojimą", sakė vieną pagrindinių pranešimų konferencijoje skaitęs Vatikano nuolatinis stebėtojas Ženevoje įsikūrusiuose Jungtinių Tautų Organizacijos padaliniuose ir Pasaulio prekybos organizacijoje airis arkivyskupas Diarmuidas Martinas. Pasak jo, "būtent žmonės turi būti vystymo politikos ir ekonominės politikos centre". Bažnyčios uždavinys kaip tik ir yra globalinėje ekonomikoje, kurioje vyrauja konkurencijos principas, pateikti "kitą vertybių sistemą", kurioje svarbiausia yra tarnavimo kitiems nuostata.
Arkivyskupas papasakojo apie savo darbą įvairiose Jungtinių Tautų agentūrose. "Aš išgirdau daug naudingų pasiūlymų, kaip kurti naujas globalinio valdymo struktūras, - sakė jis. - Aš mačiau daug naujų iniciatyvų, kaip kovoti su skurdu ir saugoti dirbančiųjų teises". Tačiau kokios geros jos bebūtų, dauguma šių iniciatyvų duoda mažai naudos, jeigu neskiriamos didelės investicijos, kad augtų pačių žmonių sugebėjimai. Arkivyskupas D.Martinas pateikė ir pavyzdį: pastaraisiais metais svarstoma ir imamasi įvairių veiksmų, kad palengvėtų neturtingiausių valstybių užsienio skolų našta. Tačiau realus skolų sumažinimo poveikis "priklausys nuo to, kiek naudos iš šių pastangų turės vargingiausiai gyvenantys žmonės", kiek pagerės jų padėtis ir galimybės.
"Mes kalbame apie teisę į mokslą, bet turime prisiminti, kad daugelyje šalių nėra pakankamai parengta mokytojų, kad mokytojo profesija nėra labai vertinama ir kad dažnai nėra net tinkamų mokymui patalpų, - sakė arkivyskupas D.Martinas. - Mes kalbame apie visų piliečių sveikatos apsaugą, bet nesugebame sukurti netgi pirminio medicininio aptarnavimo įstaigų tinklo neturtingose šalyse. Žmonės ten miršta nuo palyginti nesunkių užkrečiamų ligų ir dėl to, kad nežino elementarių žinių apie higieną. (...) Mums reikia finansiškai remti tinkamų gimdymo namų, ambulatorijų, šeimos sveikatos centrų steigimą, medicinos darbuotojų ruošimą". Netgi atpiginti ir visiems prieinami vaistai neduos norimų rezultatų, jeigu nebus išvystytas žmonių medicininis švietimas.
Parama ir investicijos yra labai svarbios, bet reikia išmokti lėšas panaudoti įvairiais būdais ir užtikrinti, kad fondai padės vargingiausiems žmonėms, - aiškino Vatikano diplomatas. - Rinkų atvirumas reikalauja laisvo žmonių judėjimo, tačiau pastaruoju metu vis daugiau politinių jėgų rengia antiimigracines kampanijas ir siekia, kad būtų sugriežtinti imigraciniai įstatymai. Be to, svarstant apie galimybes vargingų šalių produkcijai patekti į turtingų kraštų rinkas, nevalia pamiršti ir besivystančios ekonomikos valstybių. Reikia joms padėti, kad jos sugebėtų pagaminti ir pateikti kokybiškus produktus, kurie tiktų toms rinkoms ir galėtų jose lygiaverčiai konkuruoti. Būtina paremti dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimą ir pagrindinių infrastruktūrų tobulinimą.
Dabar daug aiškinama, kad pasaulis taps "tautų šeima", jeigu globalizacija bus įgyvendinama tinkama kryptimi. Tačiau tarp turtingų ir vargingų šalių yra didelė nelygybė ir nėra nuoširdžios tarpusavio paramos. Tokią tautų bendriją galima vadinti "nefunkcionuojančia šeima". Taip pat gana sunkiai sekasi sudaryti bendromis nuostatomis grindžiamas globalinio valdymo sistemas, nes yra skirtinga šalių padėtis ir patirtis. Tada pasirenkamos kurios nors vienos šalies požiūris, ir taip neišvangiama vienpusiškumo, o "nelygybė tarp šalių dar labiau padidėjo".
Todėl sekuliarus pasaulis turi priimti Bažnyčios nuolat tarptautiniuose forumuose keliamą "pirmenybės suteikimo vargšams" principą ir kartu iš esmės aptarti nelygybės ir silpnesniųjų išstūmimo priežastis. "Kova su skurdu nėra abstrakti teorija ar politikavimas, bet suteikimas tinkamų galimybių žmonėms, kad jie galėtų realizuoti jiems Dievo duotą potencialą, - kalbėjo arkivyskupas. - Globalizacijos humanizavimas reiškia visos mūsų politikos priartinimą prie žmonių realaus gyvenimo situacijų bet kurioje pasaulio dalyje".
Jis priminė ilgą Bažnyčios tarnavimo žmonėms istoriją. Ypač daug vargingųjų labui dirbo kai kurie vienuolių ordinai. Tiesa, ši tarnavimo kultūra pastaraisiais metais yra kiek susilpnėjusi dėl pašaukimų į vienuolijas krizės senų krikščioniškų tradicijų šalyse. "Bažnyčios indėlis į globalinės ekonomikos humanizavimą ir globalinės žmonių šeimos stiprinimą reikalauja naujo solidarumo sąjūdžio, - pabrėžė akivyskupas D.Martinas. - Tam reikia naujos dosnių jaunų žmonių, vienuolių ir pasauliečių kartos, kurie nebijotų išsipurvinti rankų ir batų, kad galėtų liudyti dovanojamą Jėzaus Kristaus meilę, pripažinę vargšus savo broliais ir seserimis".

Būtinas tolesnis dialogas

Vakarų pusrutulio vyskupų surengta Vašingtono konferencija "Globalinės ekonomikos humanizavimas", kurioje dalyvavo ir Europos bei Azijos vyskupų konferencijų atstovai, tęsėsi tris dienas. Pirmąją dieną vyko plenariniai posėdžiai, kuriuose buvo skaitomi pranešimai apie įvairius ekonomikos globalizacijos aspektus, jos poveikį prekybai, investicijoms ir tarptautiniam darbo pasidalijimui. Buvo pabrėžta, kad šiame procese svarbu laikytis žinomų korporacinės ir visuotinės etikos normų ir kad vargingosios šalys bei gyventojų sluoksniai privalo turėti balso teisę tada, kai daroma įtaka jų egzistavimui.
Antrą konferencijos dieną atskiros problemos buvo aptariamos mažesnėse darbo grupėse, pasitelkiant ekspertų to klausimo analizę. Ypatingas dėmesys buvo skirtas tarpvalstybinių sutarčių dėl "laisvosios prekybos" analizei, imigracijos problemoms bei Trečiojo pasaulio šalių užsienio skoloms. Paskutinę susitikimo dieną buvo stebima konferencijoje dalyvavusių ekspertų apskritojo stalo diskusija, kurioje nagrinėtos svarbiausių globalizacijos klausimų aktualijos, iškeltos pirmomis konferencijos dienomis.
Vašingtono konferencijoje dalyvavę vyskupai pažadėjo aptartus klausimus toliau nagrinėti savo šalyse ir diecezijose, nes globalizacijos eiga daro įtaką tiek socialinei, tiek pastoracinei Bažnyčios veiklai. Todėl, kaip sakė konferencijos pirmosios dienos darbui vadovavęs Bostono arkivyskupas kardinolas Bernardas Lou (jis vadovauja JAV vyskupų konferencijos Tarptautinės politikos komitetui), susitikimas buvo "sėkminga įžanga tolesnio dialogo, kuris yra būtinas". Antros dienos posėdžiams vadovavęs Tegusigalpos (Hondūras) arkivyskupas kardinolas Oskaras Rodrigesas Maradiaga pavadino susitikimą svarbiu žingsniu į priekį, nes Bažnyčia vis aktyviau dalyvauja diskusijose dėl komplikuotų globalizacijos problemų. Reikšminga tai, kad po Vašingtono konferencijos vyskupai įgijo daugiau motyvų tęsti šią veiklą, sakė jis.
Baigiamosios dienos pokalbiams pirmininkavęs Niufaundlendo (Kanada) arkivyskupas Brendanas O'Brajenas nurodė, kad konferencija padėjo vyskupams geriau pajusti globalizacijos sudėtingumą ir prieštaringumą. "Mes supratome, kad negalima už viską kaltinti tik globalizaciją, kad yra daug kitų veiksnių, dėl kurių egzistuoja skurdas pasaulyje". Konferencija iškėlė tiek teigiamus, tiek neigiamus globalizacijos aspektus, bet ypač atskleidė globalinės rinkos "žmogiškąją vertę". Dabar reikia svarstyti, kaip kurti šią globalizaciją, kad ji "atrodytų humaniškai".
Vienas pagrindinių konferencijos organizatorių, JAV vyskupų konferencijos sekretorius socialinės pažangos ir pasaulio taikos darbams Džonas Karas sakė Katalikų žinių tarnybai CNS, kad svarbiausia tokių susitikimų reikšmė yra suburti įvairių sričių ekspertus ir Bažnyčios ganytojus, idant jie galėtų tiesiogiai keistis nuomonėmis. Žmonės ateina su išankstine nuomone, kurią nulėmė jų darbo ar tyrimų pobūdis, tačiau, išgirdę kitokio pobūdžio svarių argumentų, pradeda mąstyti iš naujo. Dabar dėl globalizacijos vyksta dideli debatai, tačiau dažnai jie vienpusiški, pareiškiamos kelios ypač prieštaringos nuomonės ir nagrinėjami tik ekonomikos, politikos bei ideologijos klausimai. Tuo tarpu Vašingtono konferencija daugiau dėmesio skyrė globalizacijos "žmogiškiesiems aspektams", ji siūlė panagrinėti globalinės ekonomikos politikų ir iš esmės peržvelgti klausimą, ar "ji pakelia žmones, ar, priešingai, juos nusmukdo".
Netrukus po šios Vašingtono konferencijos, vasario pradžioje, Niujorke vyko Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame dalyvavo ir Bažnyčios atstovai. Apie jų vertinimus bus rašoma kito trečiadieno numeryje.

CRTN