Olimpiadai pasibaigus
Petras KATINAS
Lietuvos televizija, nuo ryto iki
vėlaus vakaro transliavusi žiemos olimpines žaidynes iš Amerikos
mormonų sostinės Solt Leik Sičio, mėgino pateisinti Lietuvos sportininkų
daugiau nei nesėkmingą pasirodymą. Tačiau užsienio sporto ir net
politikos komentatoriai vieningai pripažįsta pernelyg neobjektyvų
teisėjavimą. Ypač nuo to nukentėjo Lietuvos olimpiečių pagrindinė
viltis - čiuožėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pora.
Mūsų čiuožėjai, ypač atlikdami laisvąją programą, šoko tikrai
nepriekaištingai, ką pripažino ir JAV sporto apžvalgininkai. Tačiau
teisėjų brigadoje dar nuo Maskvos gerbėjo, buvusio Tarptautinio
olimpinio komiteto vadovo A.Samarančo laikų didžiausią įtaką turi
sovietinio raugo teisėjai rusai. Todėl į Lietuvos čiuožimo federacijos
vadovų protestą čiuožimo varžybų vyriausiasis teisėjas rusas Aleksandras
Gorškovas atsakė tik vienu sakiniu: "Teisėjai buvo teisūs!"
O jeigu "nuskriaudžiami" rusų sportininkai, kyla didžiausias
triukšmas. Rusų delegacija nepatenkinta, kad vienos jų sportininkės
kraujyje aptikta dopingo, kitai esą neteisingai buvo paskirtas
sidabro medalis, nors, pasak Rusijos delegacijos vadovų, ji buvo
verta aukso. Rusai jau buvo susiruošę važiuoti namo nelaukdami
žaidynių pabaigos. Tik įsikišus pačiam prezidentui V.Putinui to
pavyko išvengti. Visgi Rusijos užsienio reikalų ministras I.Ivanovas
užsipuolė Tarptautinį olimpinį komitetą, teisėjus, pavartodamas
sovietinių laikų leksiką, o Rusijos Valstybės Dūma beveik absoliučia
balsų dauguma, tik trims deputatams balsavus prieš, priėmė sprendimą,
kad delegacijai reikia išvykti namo.
Žinoma, jeigu karai trukdytų olimpinėms žaidynėms, būtų skaudu,
tačiau suprantama. Bet keista tai, jog ypač politika, jau nekalbant
apie reklamą, ir kelia žaidynių populiarumą. Žaidynių apolitiškumas
- tai tokia pat nesąmonė kaip ir jų nekomerciškumas. Dar senovės
Graikijoje pertraukose tarp varžybų tokie minties galiūnai kaip
Sokratas, Platonas ir kiti kalbėdavo politinėmis temomis. Ir anksčiau
(ne antikos laikais) karai iš tiesų žlugdė olimpines žaidynes.
Štai 1916 metais vasaros olimpinės žaidynės tapo Pirmojo pasaulinio
karo auka. (Žiemos olimpiados buvo pradėtos rengti 1924 metais.)
Antrasis pasaulinis karas sužlugdė 1940 ir 1944 metų vasaros žaidynes.
Vėliau olimpiadoms atvirai politinį atspalvį suteikė prasidėjęs
šaltasis karas ir žūtbūtinis Sovietų Sąjungos siekimas padaryti
sportą savo komunistinės propagandos įrankiu. Ypač tai išryškėjo
1980 metais per Maskvos vasaros olimpines žaidynes, kai Jungtinės
Valstijos ir kai kurios kitos valstybės, protestuodamos prieš
sovietų armijos įsiveržimą į Afganistaną, boikotavo olimpiadą.
1984 metais olimpinės žaidynės vyko Los Andžele. Jas būtų galima
pavadinti šaltojo karo tarp SSRS, kaip blogio imperijos, ir JAV,
kaip laisvojo pasaulio lyderės, kulminacija.
Taigi politika - olimpinių žaidynių variklis. Ir nieko čia nepadarysi.
Pakanka prisiminti, ką gi labiausiai įsiminė žmonės (ne sporto
specialistai) iš 1936 metų garsiosios olimpiados Berlyne. Ogi
tai, kad JAV lengvaatletis Džesis Ouensas akivaizdžiai pavertė
niekais Adolfo Hitlerio skelbtos arijų rasės išskirtinumą bei
pranašumą ir laimėjo net keturis aukso medalius! Ir tai įvyko
tiesiog paties fiurerio akyse. Žinoma, mažai kas prisimena Dž.Ouenso
pasiektus rezultatus, kurie, palyginus su dabartiniais lengvaatlečių
laimėjimais, buvo gana kuklūs, pavyzdžiui, 100 metrų Dž.Ouensas
nubėgo per 10,3 sekundes, 200 m - 20,7 sek. ir t.t. Tiesa, lyginant
su šių metų žiemos olimpiada Solt Leik Sityje, 1936 metų Berlyno
vasaros olimpiadoje irgi pasižymėjo estai: bokso, imtynių, sunkumų
kilnojimo varžybose. Ypač gerų rezultatų pasiekė estų sunkaus
svorio imtynininkas Palusalus, iškovojęs net du aukso medalius.
Tuomet apie Estiją kalbėjo visas pasaulis. Ir ne tik sporto specialistai.
O kas gi liko žmonių prisiminimuose iš 1956 metų olimpiados Melburne?
Ogi žūtbūtinė Vengrijos vandensvydininkų kova su Sovietų Sąjungos
komanda. Ir apskritai 1956 metų olimpiadą irgi lydėjo politika.
Kaip tik tais metais SSRS kariauna žiauriai numalšino vengrų tautos
sukilimą. 1980 metais Leik Plesido žiemos olimpiadoje dėmesio
centre buvo SSRS ir JAV ledo ritulio komandų rungtynės. Tada jas
laimėjo JAV komanda. Ši pergalė sukėlė didžiulį Kremliaus susierzinimą.
Visais balsais imta šaukti, jog JAV komandoje rungtyniauja vien
profesionalai, o SSRS - "mėgėjai". Tai buvo akiplėšiškas
melas. Juk niekur kitur, o tik sovietų imperijoje sportas buvo
superprofesionalus, primenantis lagerinę sistemą muštras. Ištisi
institutai dirbo kurdami įvairius tonizuojamuosius preparatus,
kuriais tiesiog farširuodavo sportininkus. Sporto komandas "šefavo"
specialūs KGB padaliniai, akylai sekdami, jog koks nors sportininkas
nesumanytų pabėgti į Vakarus. Panašiai elgėsi ir kitos "socialistinio
lagerio" šalys, ypač vadinamoji Vokietijos Demokratinė Respublika.
Tad to lagerio sportininkai, nors ir užimdami privilegijuotą padėtį,
gyveno tikrai nepavydėtiną gyvenimą, buvo nuolat apsupti KGB šnipų,
prievarta "maitinami" didžiulėmis kenksmingų sveikatai
vaistų porcijomis.
Šiemetinėse Solt Leik Sičio žaidynėse irgi netrūko politinių motyvų.
Aišku, Jungtinės Valstijos po rugsėjo 11-osios tragedijos norėjo
pademonstruoti amerikiečių vieningumą, pasiryžimą ir galią. Todėl
iki paskutinės minutės buvo griežtai slepiama, kas uždegs olimpinę
ugnį. Tai žinojo tik penki žmonės ir net viską išpešantys amerikiečių
žurnalistai nesugebėjo nieko sužinoti. O olimpinę ugnį uždegė
20 tų amerikiečių ledo ritulininkų, kurie 1980 metais nugalėjo
Sovietų Sąjungos komandą. Tai, žinoma, buvo politinis veiksmas,
norint parodyti, jog, nugalėjus į istorijos šiukšlyną išmestą
"blogio imperiją", toks pat likimas laukia ir "blogio
ašies".
Beje, vargu ar daug kas žino, kam turi būti dėkingas sporto pasaulis
už olimpinės ugnies uždegimo ceremoniją. Ogi Adolfui Hitleriui!
Tai jis sugalvojo, kad 1936 metų Berlyno olimpiadoje būtų uždegtas
olimpinis fakelas. Tiesa, nuo tada olimpinis fakelas tapo ir reklamos
įrankiu. Ant pirmojo 1936 metų fakelo puikavosi garsiosios Krupo
kompanijos ženklas.
Solt Leik Sičio žaidynės kainavo rekordinę sumą - du milijardus
dolerių. Tai daugiau nei visos buvusios žaidynės, tiek "pigios"
- žiemos, tiek "brangios" - vasaros. Kaip rašo Amerikos
laikraštis "New York Times", prezidentas Dž.Bušas atskrido
į Solt Leik Sičio žaidynių atidarymą ne tik kaip valstybės vadovas,
bet ir norėdamas dar labiau sutelkti amerikiečių tautą laukiant
būsimų išbandymų.
* * *
Lietuvos sporto funkcionieriai, teisindamiesi dėl silpno mūsų
sportininkų pasirodymo žaidynėse, skundžiasi pinigų stoka, valstybė
esą skirianti per mažai pinigų sportui ir t.t. Kur rado pinigų
Estijos sportininkai? Valstybė, kurioje tikra žiema tęsiasi vos
du mėnesius, nušluostė nosį konkurentams iš kitų šalių, kuriose
beveik nėra vasaros. Estijos rinktinės vadovas Matis Alaveras
įrodė, jog, labai norint, galima bet kur parengti olimpinius čempionus.
Tačiau yra sąlyga - negailėti pinigų tam reikalui, bet ir nekaulyti
jų iš valstybės biudžeto. M.Alaveras, galima sakyti, pradėjo nuo
nulio. 1995 metais, kai dabartinis olimpinis čempionas A.Veerpalus
blogai pasirodė pasaulio čempionate, jis net neturėjo už ką sočiai
pavalgyti. Tokie rūpesčiai slėgė Estijos slidininkus dar prieš
šešerius metus. Nusprendęs pakeisti tokią padėtį, M.Alaveras baigė
vadybos kursus, vėliau sudarė kontraktą su Estijos televizija
ir kitomis masinio informavimo priemonėmis dėl pasaulio sporto
varžybų demonstravimo bei reklamos ir gavo nemažai pajamų. Taip
buvo sudarytos idealios sąlygos ruoštis talentingiems jaunuoliams.
Buvo sukurtas modernus slidinėjimo centras Otepėje. Šiandien vien
olimpinio čempiono A.Veerpalaus metinis biudžetas siekia 67 tūkst.
kronų.
Pavydą visiems kelia Estijos slidininkų aptarnavimo grupė, kuriai
vadovauja buvęs pasaulio čempionas norvegas Magnė Miurmo, 18 metų
dirbęs su Norvegijos rinktine. Nemažai kainuoja ir profesionalios
masažistės iš Suomijos Kertu Hedalahti paslaugos. Kadangi neturėjo
savų tokios aukštos klasės specialistų, estų žiemos sporto šakų
vadovai nepabūgo didelių išlaidų. Ir tai davė rezultatą - vieną
aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos olimpinius medalius, slidininkų
užimtos kitos pakankamai aukštos vietos. Tačiau svarbiausi - jie
dar kartą išgarsino mažąją Estiją pasaulyje. Estijos olimpinė
komanda užėmė garbingą 17 vietą, aplenkdama daugelį senas žiemos
sporto tradicijas turinčių valstybių. Beje, priešpaskutinę olimpiados
dieną aptemdė apsvaigusių nuo alkoholio, o galbūt ir nuo narkotikų
"sirgalių" siautėjimas Solt Leik Sičio centre. Chuliganai
daužė parduotuvių ir kavinių vitrinas, susirėmė su policija. Teko
iškviesti net policijos sraigtasparnį ir panaudoti ašarines dujas.
Tarp riaušininkų daugiausiai buvo rusų turistų, nepatenkintų tuo,
kad Rusijos ledo ritulio komanda pralaimėjo pusfinalio rungtynes
Jungtinių Valstijų komandai.
Vokietijos olimpiečių svečias
buvo Solt Leik Sičio vyskupas
Ką tik pasibaigusiose Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse, kaip
ir ankstesnėse, 1998 metais vykusiose Nagane (Japonija), daugiausia
medalių (12 aukso, 16 sidabro ir 7 bronzos) vėl iškovojo Vokietijos
sportininkai, tuo dar kartą patvirtindami sveikos ir sportiškos
tautos įvaizdį. Varžybose vokiečiai pasižymėjo ne tik puikiais
rezultatais, bet ir susiklausymu, draugiškumu bei sugebėjimu rengti
turiningus susitikimus poilsio valandėlėmis. Vieno tokio susitikimo
"Vokiečių namuose" (taip laikinai buvo pavadintas Jutos
universiteto doktorantų bendrabutis, kuriame įsikūrė Vokietijos
olimpinės delegacijos būstinė) pagrindinis svečias buvo Solt Leik
Sičio katalikų vyskupas Džordžas Nideraueris.
Vasario 15 dieną organizuotame susitikime, kurio pagrindinis šeimininkas
buvo Vokietijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Volfgangas
Išingeris, vyskupui Dž.Nideraueriui buvo suteikta galimybė pasikalbėti
su Vokietiją atstovaujančiais Tarptautinio olimpinio komiteto
nariais, vokiečių atletais ir treneriais, olimpinės delegacijos
kapelionais. Vokietijoje vyrauja dvi religinės konfesijos - katalikų
ir evangelikų liuteronų, todėl ir šalies olimpinė komanda turėjo
du kapelionus. Katalikais sportininkais rūpinosi kunigas Michaelis
Kiunas iš Spejerio vyskupijos Šiaurės Vokietijoje, o liuteronais
- pastorius Klausas Pėteris Vainholdas iš Hanoverio.
37-erių metų kunigas M.Kiunas papasakojo Solt Leik Sičio vyskupui
apie savo, kaip sportininkų sielovadininko, darbo specifiką, apie
Vokietijos Katalikų Bažnyčios ir sporto pasaulio santykius. Jis
studijavo Romos Grigaliaus universitete moralės teologiją ir specializavosi
sporto etikos srityje. Šį pavasarį jau baigiasi kunigo M.Kiuno
tarnyba (sporto kapeliono pareigose), ir jis bus paskirtas toliau
darbuotis jaunimo pastoracijoje Vokietijoje.
Vyskupui D.Nideraueriui buvo pristatytas ir Vokietijos olimpinės
delegacijos vadovas Klausas Koteris, katalikas iš Bavarijos, kuris
sakė, kad dalyvavo pamaldose vienos iš Solt Leik Sičio parapijos
bažnyčių. K.Koteris pasakojo, kad jam patiko amerikiečių tradicija,
kai po sekmadienio šv.Mišių tikintieji neskuba namo, bet renkasi
į parapijos namus ir prie kavos puodelio su savo dvasininkais
aptaria bendruomenės reikalus.
Susitikimo su vyskupu metu Vokietijos olimpinės delegacijos vadovai
ir Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkas Valteris Trogeris
dėkojo Solt Leik Sičiui, 180 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui,
už puikų Olimpiados organizavimą ir rūpinimąsi sportininkų saugumu.
Vyskupas D.Nideraueris per pobūvį galėjo išbandyti vokiškosios
virtuvės delikatesus ir džiaugėsi nepaprastu Vokietijos sportininkų
svetingumu.
CRTN
© 2002 "XXI amžius"
