XXI amžius

Prezidentas in pectore

...Prieš kelerius metus iš Lietuvos į Romą atvažiavęs kardinolas Vincentas Sladkevičius apsistojo Villa Lituania. Rengėsi pasimatyti su popiežiumi, o kartkartėmis, nors ir prisimindamas savo nekokią sveikatą, kuri nedavė jam ramybės, vis priiminėdavo svečius. Ne vieną kartą teko po kelias valandas su juo pakalbėti akis į akį ir šių eilučių autoriui. Tarp daugelio klausimų, kurie anuomet bemaž visiems rūpėjo, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, - kas bus pirmuoju Lietuvos Prezidentu? Šiek tiek pagalvojęs, kardinolas atsakė: "Geriausias kandidatas į šią vietą būtų kun. Alfonsas Svarinskas..." Ir štai neseniai tas kardinolo širdyje laikytas geriausias kandidatas į Lietuvos Prezidentus - monsinjoras Alfonsas Svarinskas, ką tik išlipęs iš lėktuvo, sėdėjo greta manęs automobilyje, riedančiame judriomis Čikagos didmiesčio gatvėmis. Su juo ir kalbėjomės įvairiomis temomis.

Kokia Jūsų, monsinjore, nuomonė apie prezidentus?
Laikas nesulaikomai bėga tarsi vanduo Nemune. Gimsta ir auga naujos kartos ir nauji prezidentai. Visa tai verčia kai ką prisiminti. 1989 metais lankiausi JAV. Daugelis mano pažįstamų jau pas Viešpatį. Susitinku visai naujus žmones ir naujas pažiūras. Esu paskirtas į Ukmergės Šv.Petro ir Pauliaus bažnyčią. Mane paskyrė rezidentu. Šis titulas neįpareigoja manęs gyventi nuolat prie šios bažnyčios. Pakanka kartais tiktai pasirodyti. Anksčiau žmonės tokių paskyrimų negirdėjo. Todėl ukmergiškiai prašė paaiškinti, ką reiškia toks žodis. Juokais jiems atsakydavau, kad rezidentas maždaug kaip prezidentas. Žinoma, ne visos Lietuvos, o tik Ukmergės. Todėl mane vadinkite Ukmergės prezidentu. Pavadinus Lietuvos prezidentu, galiu turėti didelių nemalonumų per valdiškus namus.
Kur Jūs gyvenate Vilniuje?
Gyvenu Vilniuje netoli Prezidentūros. Kartais ateina nedora mintis pakliūti ir į pačią Prezidentūrą. Tik bėda, kad norinčiųjų daug, o vieta visgi viena. Kai pasisakau, jog taikausi į Prezidentūrą, tai žmonės ploja ir žada palaikyti. Matydamas mūsų prezidentų silpnumą, bankų vagystes, vakarykščių savivalę, praradau apetitą aukštam postui. Savo ketinimų mielai atsisakau advokato Povilo Žumbakio naudai.
Kaip bendravote su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi?
Prieš mirtį bemaž kas savaitę lankydavau kardinolą V.Sladkevičių. Jis vienąsyk paklausė, kas girdėti. Jam atsakiau: "Eminencija, atkasiau savo tanką. Pasirodo, kad bjauriai surūdijęs". - "O kam jis tau reikalingas? - paklausė kardinolas. Paaiškinau: "Jei kalbėčiau nuo tanko, kaip Maskvoje Jelcinas, mano žodžiai kitaip skambėtų negu nuo žemės".
O ką manote apie Lietuvos dešiniuosius?
Dešinieji yra suskaldyti, o kairieji su Maskva - vieningi. Dar 1990 metais paskutinis KGB šefas generolas Eismuntas pasakė: "Aš juos visus suskaldysiu". Ir į visas partijas ir judėjimus įspraudė savo žmonių. Pirmiausia tie suskaldė konservatorius ir krikščionis demokratus. O visi kiti jiems nepavojingi, nes yra iš seno, supuvusio komunizmo kelmo išaugusios atžalos.
Kaip jaučiatės dabar lietuviškų vėjų pagairėje?
Bolševikai mane šmeižė visą gyvenimą. Paskutinis turėjo būti pats skausmingiausias: esu lefebvristas. Laimė, kad mano gerieji draugai mane gynė - ir velionis vysk. Antanas Deksnys, pas kurį gyvenau dvejus metus, ir prel. Ignas Urbonas, ir kiti. Neseniai žurnalas "Sandora" išspausdino interviu su tėvu Stanislovu. Nors mano pavardės neparašė, bet visi suprato, kad akmuo į mano daržą mestas.
Kokia, Jūsų akimis žiūrint, dabar Lietuvoje ekonominė padėtis?
Ekonominė padėtis iš tikrųjų gerėja, tik bėda, kad turtai plaukia į mafijos žmonių ir nomenklatūrininkų rankas. Sakoma, kad Lietuvoje daugiau nei 800 milijonierų. Seime - "Gariūnų berniukai". Vienas iš jų deklaravo 64 milijonų turtą, o jo žmona - 129 milijonų. Kai kurie mūsų senukai džiaugiasi, kad gali parduoti žemę po 600-1000 litų už hektarą, kad turės pinigų karstui nusipirkti ir laidotuvėms gal užteks. Anoniminiai žmonės tą žemę superka ir palieka dirvonuoti, viešai nepažymėdami net savo valdų. Taigi, atėjus laikui, ten išdygs nauji dvarai ar fermos. Visa Lietuva bus kažkieno nuosavybė. O mums, lietuviams, liks tiktai šaligatviai. Ekonominė vergija eina sparčiu žingsniu. Ji bus kur kas skaudesnė už politinę ar net ideologinę. Sako, kad "Lukoil" nupirko Vilniaus autobusų stotį. Taigi dabartiniai komunistai parduos viską svetimiesiems, kas dar liko neišvogta.
Vienintelė išeitis - NATO. Europos Sąjunga, mano supratimu, dabar ne tiek svarbi. Bet girdėjau, kad Maskva mano priešingai. Prieš akis dar daug bėdų. Labai gaila, kad inteligentai nešviečia mūsų liaudies. Žmonės pasyvūs ir nesikiša į politiką, laikosi nuošaliai. Įvairūs politikai ir kandidatai į Seimą su liaudimi susitinka tik prieš tris keturias savaites iki rinkimų. Man regis, po kiekvienų rinkimų reikia rengtis naujiesiems.
Kokios pozicijos šiuo atžvilgiu laikosi Bažnyčia?
Bažnyčia nuo politikos buvo nusišalinusi. Komunistams tatai buvo žalia šviesa. Kai kurie kunigai ragino balsuoti už R.Paksą arba A.Paulauską. Vienas klebonas atsidūrė socialistų sąraše ir padėjo jiems laimėti rinkimus į savivaldybę. Jis šitaip pasiteisino: "Jie man davė pinigų bažnyčiai remontuoti". Bažnyčios vadovai nebarė kun. R.Mikutavičiaus, mons. K.Vasiliausko nei tėvo Stanislovo, atvirai palaikiusių kairiuosius, kliūdavo tiems, kurie stengėsi tarnauti Lietuvai. Vienas diakonas, padėjęs per A.Paulausko rinkimų kampaniją, buvo pašalintas ar pats pasitraukė iš seminarijos, o dabar, girdžiu, jau įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijoje.
Medaus mėnuo praėjo. Dabar kasdien stiprėja nuotaikos prieš Bažnyčią ir laisvės kovotojus. Ko nusipelnėme, tą ir turime. Kunigams, nors jie ir Lietuvos piliečiai ir daugelis nusipelnę tautai, pensijų nebeduos. Argumentas toks: jie ir taip gerai įmitę. Bažnyčia vadovavo laisvės kovai. Vysk. V.Borisevičius buvo sušaudytas, arkiv. M.Reinys mirė Vladimiro kalėjime, vyskupai T.Matulionis ir P.Ramanauskas po ilgų lagerio kančių mirė vidaus tremtyje. Ar jie neužsidirbo kuklios senatvės pensijos?
Ką galėtumėte pasakyti apie mokslą ir švietimą?
Turėjome tiktai vieną gerą švietimo ministrą - akademiką prof. Z.Zinkevičių, palikusį gerus pėdsakus Vilnijos krašte. Jo nebegynė net prezidentas. O Z.Zinkevičius kartu su Vilniaus apskrities viršininku Aliu Vidūnu įkūrė 39 mokyklas, kurios jau duoda gražių vaisių. Bet savieji ir LKDP vadovai jį išgrūdo ir dar tebegadina jam nervus. Neturime tinkamo ministerijos vadovo. Mokyklose ir iš viso švietimo įstaigose - seni KGB kadrai, partiniai direktoriai. Kartą Č.Juršėnas gyrėsi, kad drįstąs tvirtinti,jog visi direktoriai yra LDDP šalininkai - "mūsų žmonės". Gal ir ne visi. Tiktai baimė iš naujo kai kuriuos sukaustė. Didžiuma bijo netekti darbo. Tad apie patriotinį jaunimo auklėjimą nėra nė kalbos.
Vakarykščiai propagandistai plyšoja, kad mokyklos negali būti politizuotos. Trūksta idealistų, tokių kaip Eretas, Dovydaitis, Šalkauskis ir kt. Jaunimas nemato gero pavyzdžio. Buvęs Vilniaus universiteto rektorius, norėjęs tapti Prezidentu, leido studentams ir studentėms gyventi kartu viename kambaryje. Dorovinė mūsų jaunimo ir iš viso gyventojų būklė labai prasta. Tėvai - pokario karta - auklėti komunistiškai. Marksizmas-leninizmas išplovė smegenis ir atbukino valią.
Jūs jau ne pirmąsyk esate už Atlanto. Tad kaip dabar Jums atrodo Amerikos lietuviai?
Amerikoje esu antrąsyk. Daug pokario emigracijos lietuvių jau išmirę. Su kai kuriais susitikau. Po anų skaudžių rugsėjo įvykių amerikiečiai padarė išvadas. Oro uostuose daug rūpestingiau tikrinami keleiviai, bet televizijos ekranuose daug smurto ir reklamos. Rugsėjo įvykiai verčia susimąstyti. Nebėra krikščioniškų principų nei gyvenime, nei politikoje. Man patiko vieno amerikiečio žurnalisto mintis, kad Amerikos televizijos kanaluose šie dangoraižiai buvo subombarduoti šimtus tūkstančių kartų. Jaunoji karta užaugusi prie ekranų, tad jiems nebereikia ko nors nauja išradinėti. Belieka tik matytus vaizdus panaudoti savo tikslams.
Kokia Lietuvos televizijos būklė?
Prasta ir nacionalinė Lietuvos televizija, joje daug smurto ir sekso. Mano buvęs lagerio draugas profesorius Levas Karsavinas sakydavo, kad didžiausias nusikaltimas yra tada, kai į blogį visiškai nereaguojama. Blogis ir blogio imperija egzistuoja. Apie ją pasauliui garsiai kalbėjo buvęs Amerikos prezidentas R.Reiganas. Tiktai blogio formos kitokios. Per dešimtmetį "laisvoji spauda" Lietuvoje padarė daugiau blogio negu KGB per okupacijos metus.
Kokias palankias ir teigiamas lietuviškumo slinktis Jūs matote tiek prie Nemuno, tiek svetur?
Didelių permainų nepastebėjau. Trūksta idealistų, todėl mažai ir kovotojų. Lietuviai gyvena praeitimi ir mažai žvelgia į ateitį. Štai pavyzdys. Lietuviai, pamilę Rūpintojėlį, šį XIX amžiaus simbolį, dar ilgai dovanos jį saviesiems ir užsieniečiams. XIX amžiui Rūpintojėlis tiko. Du sukilimai buvo žiauriai numalšinti, spauda uždrausta. Lietuva prisikėlė iš vergijos net du kartus: 1918 m. vasario 16-ąją ir 1990-ųjų kovo 11-ąją. Bet galutinės laisvės dar nėra. Reikia kovoti ir išsikovoti... Dabar tiktų Prisikėlusio Kristaus simbolis. Tik, gaila, galvoti ir dirbti nenorima. Prisikėlimas reikalauja dinamiškumo, veiklos, energijos ir... ryžto. Taigi, žeme tvirtai vaikščiodami, dažniau ir aukščiau kelkime akis ir širdį į dangų. Mūsų asmeninis ir tautos likimas - Dievo rankose. Dievui nėra negalimų dalykų, todėl tikėkime Dievo Apvaizda.
Ką galėtumėte pasakyti apie pašaukimus į vienuolijas ir seminarijas?
Mano supratimu, yra pašaukimų stoka tiek Amerikoje, tiek ir visame pasaulyje. Mažėja jų ir Lietuvoje. Mūsų krikščionims ir ypač kunigams, kunigų seminarijoms ir vienuolijoms trūksta aukos dvasios. Dažnai prisimenama, kad reikia skaityti Šventąjį Raštą, bet jis skaitomas nedėmesingai. O Kristus aiškiai pasakė: "Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tegul ima savo kryžių ir teseka mane".
Kas Jums itin rėžia akį gimtajame krašte?
Kiekvieną dieną keliose autobusų stotelėse Vilniuje kartojama: "Cvirkos stotelė, Cvirkos stotelė ..." O kitoje gatvės pusėje yra Islandijos gatvė. Tik nė vienas Vilniaus meras iki šiolei nedrįso pakeisti Cvirkos gatvės pavadinimo. Daug miestų ir mietelių gatvių tebevadinamos sovietiniais vardais. Paprastiems žmonėms atrodo, kad kovojama ne už Lietuvą, bet už savo kėdes.
O ką Jūs kuriate, stengiatės nauja ir gražaus palikti Lietuvai?
Statome partizanams paminklus ir kryžius savo ir gerų žmonių lėšomis. Sukūrėme Didžiosios kovos apygardos partizanų parką Ukmergėje, prie Utenos plento. Jis užima apie 60 ha. Parką kerta Zarasų- Kauno plentas, pro jį teka Šventoji. Parko teritorijoje į ją įteka Siesartis ir Mūša, kuri yra užtvenkta. Vanduo pakeltas penkis metrus. Tai gera maudykla ukmergiečiams. Netoliese pastatyta gražių didelių kryžių, įrengtas 14 Kristaus kančios stotelių kelias. Kitą pavasarį viską pašventinsime.
Kokie Jūsų ateities planai?
Norime sukurti Kęstučio apygardos partizanų memorialą Kryžkalnyje. Tatai turėtų būti tarsi koplyčia su laiptais žemyn. Ant koplyčios sienų ir laiptų reikėtų surašyti ir įamžinti daugiau nei 2000 partizanų pavardžių, vardų ir slapyvardžių, gimimo ir žūties datų. Virš kelio 20 metrų iškylanti kalva matoma iš visų pusių per kelis kilometrus. Tiktai nėra iš ko tų darbų pradėti. Netrūksta pinigų grožio karalienėms rinkti, sporto ir kitiems rūmams statyti. Netrukus šiam laisvės kovos paminklui, kuris primins kartų kartoms mūsų tautos nelygią kovų su priešais, paskelbsime projekto konkursą, tada prašysime gerų žmonių pagalbos.
Ko norėtumėte palinkėti Lietuvai ir visiems šio leidinio skaitytojams?
Amerikon atvažiavęs pasisemti daugiau žinių, pamatyti, truputį pailsėti, taip pat paieškoti paramos savo planams, galiu palinkėti štai ką: Lietuvai reikia tvirtai įamžinti praeitį, išaukštinti laisvės kovas už laisvę, todėl reikia palikti bent kuklius paminklus mūsų nebyliems didvyriams, kad vaikams išliktų atminimas, nes be istorijos liksime amžiams vaikai. Lenkiuosi visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Dėkoju ir jums, broliai, sesės, už ilgą, didelę ir visokeriopą pagalbą per visus okupacijos metus. Tik nepamirškite mūsų ir šiandien, jūsų pagalba dar taip reikalinga visur.
Nuoširdžiai dėkojame už tiesius ir įdomius atsakymus. Ir šviesa, ir tiesa Jūsų ir visos Lietuvos žingsnius, darbus ir kelius visados telydi.

Kalbėjosi
kun. Kazimieras J.Ambrasas, SJ
Čikaga - Vilnius